Mano gimdymo istorija: neplanuotas gimdymas namuose, kurį priėmė vyras ir kaimynai

Lietuvės Sigitos gimdymo istorija Islandijoje galėtų būti įtempto siužeto veiksmo filmo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad gimdymas bus toks staigus, kad naujagimio priėmėjais taps vyras ir kaimynė.

Jei kas nors būtų pasakęs, jog tai gali nutikti man, būčiau iš to skaniai pasijuokusi, bet ši istorija - tikra, tai mano dukros nepaprasta atėjimo į šį pasaulį istorija, nutikusi prieš trejus metus.

Sielos užsimezgimas

2009 gruodžio 4-ąją susapnavau nuostabią garbanotą mergytę, manau, tuomet ir pastojau. Taip vėliau patvirtino ir atlikta echoskopija. Pilve sėdėjo patogiai įsitaisiusi mergytė, kuri dar ne vieną kartą mamą siuntė pasimatyti bent dvimačiu vaizdu, mat pilvelis įtartinai neaugo, o kaip jam ir augti, kai dukrytė dar ilgą laiką gyveno stačia.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Vėliau, trečiajame trimestre, buvo dar nemažai pakartotinų vizitų į ligoninę dėl cholestazės, bet padėtis buvo kontroliuojama ir kiekvieną dieną gerdama po 8 natūralios tulžies rūgšties tabletes, nuo kurių gerėja kepenų funkcija ir mažėja tulžies rūgščių koncentracija kraujyje, sumažėja simptomai ir nėštumo komplikacijų rizika, be galo laukiau tos dienos, kuomet jau  visiškai praeis niežėjimas bei tinimai. Ir ta diena netruko išaušti...

Gimdymo namuose nuojautos

Kažkurį vakarą su vyru kalbamės, o kas būtų, jei pagimdyčiau namie. Be abejo, iš šių kalbų tik pasijuokėme, nes mūsų pirmagimis sūnus gimė tik po 4 parų ir naudojant epidūrinę nejautrą bei skatinimą. Bet visgi dėl širdies ramumos perskaitėme su tuo susijusią informaciją. Užsirašėme ir prie šaldytuvo priklijavome visus reikalingus telefono numerius, savo adresą, ID numerius. Vyras užsiminė, kad tokiu atveju skubėtų pas kaimynę, su kuria taip pat juokais kalbėjome apie gimdymo namuose galimybę.

Dar mus persekiojo kažką lemiantys ženklai, kuriuos suvokėme tik gimus dukrai. Jau visą pusmetį mūsų namuose nuolat kažkas lūžo, gedo, tai telefonas, tai elektrinė viryklė, mikrobangų krosnelė, televizorius, automobilis ir t.t. Bet taip masiškai ir netikėtai viskas byrėjo iš karto. Pernelyg nesureikšminome, bet, manau, nesąmoningai buvome įspėjami, kad laukia didelis netikėtas kupinas rizikos įvykis, ir, ačiū aukštesnėms jėgoms, sėkmingas.

Pakrebždėjimai

2010 metų rugpjūčio 27-osios dienos 19 valandos vakare prasidėję pirmieji dukros krebžtelėjimai  buvo nelabai skausmingi, gana trumpi, maždaug kas 20 minučių.  Todėl ramiai sau miegojau iki 4 valandos ryto. Tuomet per pusvalandį sąrėmiai suintensyvėjo iki 10 minučių, bet buvo vis dar lengvai ištveriami. 4.30 ryte paskambinau į ligoninę, ir budinti seselė pasiūlė laukti sąrėmių kas 5 minutes, išgerti paracetamolio, jei skausmas nepakeliamas, pabūti vonioje.

Kadangi į svečius jau buvo atvykusi mano mama, išsivirėme arbatos, dar paskaitinėjau nėštumo bibliją, pagulėjau vonioje ir 6.30 nusprendžiau paskambinti vėl į ligoninę ir pranešti, kad atvažiuoju pasitikrinti, kaip vyksta procesas. Sąrėmių kas 5 minutes taip ir nesulaukiau...

Su trenksmu!

Šioje vietoje prasideda pagreitintas scenarijus. Skambinu, ir tuo metu, kai kalbu, nubėga vandenys. Jaučiu, kaip kūdikio galvytė sparčiai leidžiasi žemyn. Šaukiu nesavu balsu taip, kad, turbūt, mano balso aidas skamba visame rajone. Kadangi suprantame, jog viskas vyksta neįtikėtinai greitai, mano vyras skuba pas priešais gyvenančią kaimynę, jog ji iškviestų greitąją pagalbą. Kaimynė atbėga, jos vyras taip pat. Kaimynė Ranveig tiek susijaudinusi, jog kalbėdama visą laiką verkia, aš negaliu pajudėti, nes jaučiu, kad ir greitosios pagalbos galiu nesulaukti.

Nuo mano klyksmų nubunda sūnus Danielius ir išgąsčio pradeda verkti. Laimė, mama ir kaimynės vyras Axel jį nuramina, suvilioję įmantriuoju savo telefono aparatu. Mane vyras paguldo ant žemės, tarp virtuvės ir svetainės, nes paeiti nebegaliu, po nugara pakišęs sėdmaišį. Tada pakviečia kitą kaimynę Ragnheidur (ji dirba rentgeno skyriuje ligoninėje), kuri tą rytą kaip niekad anksti nubudo prieš rytinę darbo pamainą. Išvydus mano vyrą, nereikėjo sakyti kodėl trukdome, ji tik greit apsirengė ir atbėgo pas mus, jos vyras iš paskos - su pižama.

Vyras ir toliau vykdo visus mano arba Ragnheidur nurodymus, Ranveig palaiko ryšį su greitosios pagalbos ekipažu, kuris juda mūsų namų link. Tačiau, kadangi dukrytės galvytė jau buvo matyti, po 3 stūmimų bei apsiraizgiusios virkštelės nuėmimo nuo kaklo, mūsų Elzė - gražutė, mažutė, visiškai nepamėlusi - buvo priimta tėtės ir kaimynų.

Aš atėjau...

Elzės gimimas užfiksuotas rugpjūčio 2010 metų 28 dieną, 6.39 val. Gimė 3270 g. ir 49 cm ūgio. Pagimdžiau per 9 minutes!!! Visą tą laiką jaučiausi labai saugiai, nes žinojau, kad manimi pasirūpins tinkamai, jaučiau, kad viskas baigsis laimingai.

 Visą realią situaciją pradėjau suvokti po kokių trijų dienų, kai ėmiau galvoti, o kas būtų buvę, jei...

Tačiau gimdymo metu išlikau rami, ramybė buvo užplūdusi besibaigiant nėštumui. Dukros virkštelę  nukirpo vyras, tik po to sugalvojęs, kaip ją užrišti.

Netrukus sulaukėme net dviejų greitosios pagalbos ekipažų ir 4 vyriškiai visų pirma pasirūpino ką tik gimusia dukra, o po to ir manimi. Placentą gimdžiau ligoninėje, nors turėjau galimybę ir namie, bet to jau būtų buvę perdaug. Ligoninėje mus apžiūrėjo gydytojas, nes gimdymas vyko neplanuotai namie, bet kadangi pasirodėme abi esančios guvios ir stiprios, po kelių valandų jau buvome išleistos namo.

Gimdymas namuose

Pavadinčiau tai svajonių gimdymu, jei nebūtų tiek ekstremalių aplinkybių. Vyras sakė, jog nebuvo kada panikuoti ir stresuoti, teko susikaupti ir vykdyti mano ar kaimynės nurodymus. Visuomet svajojau apie natūralų gimdymą ir laukiau to skausmo, kurį jaučiau su sūnumi Danieliumi. Bet taip ir nesulaukiau ir, manau, tik todėl, kad buvau psichologiškai stipriau pasiruošusi ir skausmą įsivaizdavau kaip atveriamą kelią mano dukrai.

Tiesa, planuotų gimdymų namuose Islandijoje per pastaruosius metus padaugėjo. Apie 2 procentus visų gimdymų šiuo metu yra užregistruojami namuose. Tikslų skaičių yra sunku pasakyti, nes daug moterų planuoja gimdymą namuose kiekvienais metais, tačiau jei gimdymas prasideda namie, o baigiasi ligoninėje (kaip ir mano atveju), jis yra užregistruojamas kaip gimimas ligoninėje.  Mūsiškis gimdymo atvejis nėra dažnas, tačiau visiškai natūralus gydytojams bei akušerėms, kurios minėjo, jog būtų už tokį gimdymą, tik su šiek tiek pasiruošimo prieš tai.

Aplinkinių reakcijos

Šį skyrelį norėčiau skirti visiems artimiesiems ir tam, kaip jie jautėsi išgirdę, jog Elzę pasitikome namie. Emocijų buvo visokių: ir išgąsčio, ir baimės, ir laimės, ir savotiško sumišimo ir chaoso.

Mano mamos mintys tuo metu buvo siunčiamos tik Elzei, kad ji laimingai atkeliautų į šį pasaulį. Juk ne kiekvieną dieną tavo dukra pagimdo tavo akyse ir tik būdama mama žinai ir supranti tuos tikruosius kūno ir sielos virpesius.

Elzės tėtis visą laiką buvo šalia ir tik jo dėka išlikau tokia rami, ir dukra atskubėjo gan greitai. Tikrai taip, nesuklysiu pasakydama, jog jam tai kilniausia gyvenimo dovana ir reikšmingiausias gyvenimo įvykis pačiam priimti savo dukrą namie.

Kaip skambėjo vyro balsas, išvydus dukros labai tankių plaukučių juodą galvytę, neįmanoma nupasakoti. Net ir būdamas itin susikaupęs, tėtis dukrą pasveikino sudrėkusiomis akimis ir dar daug kartų minėjo, kad gyvenime neįmanoma praleisti savo vaiko gimimo.

O aš niekada nepamiršiu tos akimirkos, kuomet gimė dukra. Pamenu paklausiau: „Ar jai viskas gerai?" O mano kaimynė atsakė: „Ji tokia graži". Šią akimirką norėjosi tik verkti, verkti, verkti iš begalinės laimės, sielos džiaugsmo, emocinės pilnatvės...

Po Elzės gimimo juokavome, jog mūsų dukra yra viso namo mergaitė, nes visi kaimynai su meile stengėsi jai ateiti.

Elzė su ją priėmusia kaimyne Ragnheidur.

Ragnheidur, išskubėjusi į darbą, po pagalbos man, minėjo, jog tą dieną jautėsi lyg sapne, dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko ir be galo didžiavosi savimi, jog išliko šaltų nervų ir galėjo mums tinkamai padėti. Tuo tarpu, Ranveig prisiminė, jog visą dieną negalėjo sulaikyti emocijų ir Elzės gimimą prilygino nežemiškai paguodai išėjusiems jos tėveliams anapilin pernai, pamiršti.

Padėka vyrui

Labiausiai dėkinga esu savo vyrui. Žaviuosi jo stiprybe ir šaltu protu. Net neabejoju, jog didžioji dalis mano gimdymo sėkmės priklausė nuo to, jog jaučiausi be galo rami ir saugi; žinojau, jog manimi tinkamai pasirūpins, jog gausiu visą reikiamą pagalbą ir supratimą. Tai buvo, turbūt, pats teigiamiausias mūsų šeimos įvykis, atnešęs tiek daug išbandymo, kurį mes įvykdėme su kaupu.

Na, o aš niekada neįsivaizdavau, kad taip gera būti mama. Esu dėkinga savo dviem nuostabiems žmogučiams, kurie suteikė progą pajusti motinystę instinktyviai su savo nuojautomis ir pažinimu. Atvesti naują gyvybę į šį pasaulį ir dalintis tuo neišsemiamu kraujo ryšiu, man tai - priklausomybė, suteikianti neįvertinamą atlygį.



Elzė su vyresniuoju broliuku Danieliumi.

Nes juk nėra nieko nuostabesnio, kaip per ir taip trumpą mūsų gyvenimą vėl iš naujo pažinti savo vaikų atradimus ir išgyventi pirmuosius pasiekimus drauge...

 Šiandien su vyru esame palaiminti auginti  du vaikučius, ir sieksime auginti brolio meilę sesei, kad jie deramai pasirūpintų vienas kitu.

Patarimai būsimoms mamoms

Esu įsitikinusi, jog moters kūnas yra sutvertas natūraliam gimdymui, ir jei jis jau prasidėjo, jo nesustabdysi, kad ir kur jis vyktų.

Svarbiausias mano patarimas būsimoms mamytėms, kad ir kur begimdytumėte - stenkitės išlikti ramios ir nepanikuoti. Iš anksto pasiruoškite viską, kas būtina: švarius rūbus sau ir mažyliui, žirkles, tvirtą siūlą, bet kokio spiritinio tirpalo, dubenį su vandeniu, šiltą apklotą kūdikėliui. Pradžiai tiek tikrai pakaks, bent mums pakako.

Užsirašykite matomoje vietoje visus reikalingus numerius: socialinio draudimo, telefonų bei adresus.

Tada belieka pozityviai nusiteikti, nes tai yra viena svarbiausių sėkmingo gimdymo sąlygų.

Sėkmės!

Sigita

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis