Mano gimdymo istorija: netyčiukas ir nualpęs vyras

Jolanta gimdė du kartus, ir abu neapsiėjo be nuotykių. Apie viską pasakoja dviejų vaikučių mama.

Pirmas gimdymas

Mano pirmasis nėštumas buvo labai lauktas ir praėjo sklandžiai. Turėjau galimybę save lepinti ir leisti sau kur kas daugiau. Tačiau apie nėštumo vidurį sužinojau, kad mano mažylis pilve „sėdi". Nėštumą konsultacijoje prižiūrėjo pagyvenusi ir gera gydytoja, pas ją buvo gimęs mano vyras, todėl jos kompetencija ir kvalifikacija pasitikėjau.

Gal tik kažkiek sudvejojau, kai 30 nėštumo savaitę, įteikdama nedarbingumo lapelį nėštumo ir gimdymo atostogoms ji pasakė: "Vaikeli, tikrai nesitikėjau, kad tu išnešiosi iki galo", ir nepaaiškino man tų savo žodžių... Antro nėštumo metu man labai trūko šios gydytojos, nes tada ji jau nebedirbo.

TAIP PAT SKAITYKITE:
10 rečiausių Lietuvos garsenybių vaikų vardų
Ruošiamės ligų sezonui: ką žinoti apie kūno temperatūrą? Tiesa ir mitai

Likus 3 savaitėms iki nėštumo pabaigos su vyru ateiname eilinei apžiūrai pas gydytoją. Pasiskundžiu, kad negaliu apsiauti batų, man lyg ir maudžia pilvo apačią ir nugarą. Ji mane apžiūri, išklauso vaikelio tonusus ir sako:

- Tu po trijų dienų gimdysi, todėl reikia gultis į ligoninę, nes vaikelis yra netaisyklingos padėties pilve.

Gauname siuntimą ir nuvažiuojame į ligoninę.

Mus apžiūri, padaro tyrimus ir liepia važiuoti namo, esą negimdysiu dar 3 savaites. Dar pasišaipo iš mūsų gydytojos. Ir užtikrina mane, kad 10 dienų tai dar tikrai negimdysiu. Nesiginčiju. Važiuojam namo.

Naktis praeina ramiai, bet išleidusi vyrą į darbą kažkaip jaučiuosi nekaip. Per pietus skambina vyras, sakydamas, kad jaučia, jog man kažkas ne taip. Po darbo vakare grįžus vyrui nutariame išeiti vakare pasivaikščioti į lauką, nes aš viena negaliu nei apsirengti, nei batų apsiauti. Ir dar gyvename 5 aukšte be lifto.

Nusileidžiame laiptais iš penkto aukšto. Pasiūlau užeiti pas kaimynę, gyvenančią pirmam aukšte ir jau turinčią 2 mažylius, konsultacijos. Ji į mano nuogąstavimus atsako, kad čia panašu į prasidedančius sąrėmius. Nors vakar mums ir sakė, kad negimdysiu dar 10 dienų, vyras sodina mane į mašiną ir vėl važiuojam į ligoninę.

Aišku, dirba ta pati gydytoja, kuri mus apžiūrėjo vakar. Ir sutinka mus fraze: „Ir vėl jūs čia..." Bet patikrinusi pati nustemba, kad visgi tikrai prasidėjo sąrėmiai. Lieku ligoninėje. Vyras visada tvirtino, kad jis negali eiti su manim gimdyti, nes negalėtų stebėti skausmo.

Guliu palatoje viena, sąrėmiai vis stiprėja.

Jauna gydytoja reikalauja, kad kas nors ateitų būtinai su manim gimdyti - mama, sesuo. Bet man atrodė, kad aš ir pati susitvarkysiu. Prasikamuoju su sąrėmiais visą naktį.

Paryčiais ateina vyras, visas perbalęs, bet jau nutaręs, kad jis visgi gimdys su manim kartu. Po valandos matau, kad jam reikia daugiau gydytojų pagalbos, negu man. Todėl atėjus naujai gydytojai į darbą išleidžiame vyrą iš gimdyklos. Taip prasikankinu dar visą dieną, nes kaklelis pakankamai neatsidaro. Skatinti ir nuskausminti negalima, nes mažylis sėdi.

Prašau, kad mane operuotų, bet man sako, kad viskas gerai, dar ne laikas.

Sulaukiu vakaro, vėl pasikeičia gydytoja. Ir jos pirmas klausimas: „Ar su tavim kas nors gimdys?" Kai sakau, kad susitvarkysiu pati, išgirstu: "Šaunuolė".

Prasideda gimdymas, rėkiu iš skausmo. Jauna akušerė panikuoja, kad pirmą kartą priima kūdikį sėdmenine pirmeiga, ir kūdikį reikia priimti kitaip, negu gimstant galva.

Pagaliau akušerė sako, kad mato berniuką. Man jį parodo ir girdžiu, kaip kviečia reanimacinę brigadą, anesteziologus.

Pabudusi po narkozės, tolumoje pamatau savo vyrą, kuris vėl nualpo.

Pagaliau atgaivintas ir priėjęs prie manęs jis sako apgailestaujantis, kad nebuvo kartu. Nes tas laukimas už durų ir nežinojimas kas vyksta, atlėkę anesteziologai ir reanimatologai jam kainavo daug nervų.

Mūsų Dominykui dabar jau 13 metų, ir prasideda paauglystės problemos.

Antrasis gimdymas

Kai gandras atnešė mums Gytę po 5 metų, jaučiausi jau visai kitaip. Buvome pradėję statytis namą, aš buvau pradėjusi mokslus universitete.

Vyras seniai svajojo apie dukrą, planavome pabaigę namą, kai įsikursim, pabandyti susilaukti dukrelės.

Kartą nuėjau pas ginekologę eilinei apžiūrai. Sakau, kad po kokių metų planuosime vaikutį.O ji ir sako:

- Žinai, ne po metų, o dabar. Nėštumui jau 3 savaitės.

Puolu į ašaras, juk neplanavome, aš nepasiruošusi. O gydytoja ramina, kad dar bus laiko pasiruošti ir juokaudama klausia: „Ko čia dabar raudi? Ar vaikas nuo kito?"

Ateinu iki automobilio verkdama, nes vyras buvo atvežęs per pietų pertrauką iki poliklinikos. Jis puola klausinėt, kas blogai. Pranešu naujieną. Pamažu abu apsiprantame su ta mintimi. Dabar labai suprantu tas, kurios laukiasi netyčiukų. Žmogus planuoja viena, o Dievas daro kita.

Labiausiai įskaudino anytos pasakyti žodžiai: „Kam jums antras vaikas?"

Ji užaugino vieną sūnų, o aš su broliu augome dviese. Dabar tai tampa vis labiau aktualu, nes mano tėvai pasiligoję ir nusenę, vis daugiau reikalauja mūsų pagalbos ir priežiūros. Ir aš visada tariuosiu jų ligos atveju pirmiausia tik su broliu. Jaučiu, kad trise būtų dar smagiau ir lengviau, nors, aišku, visko būna.

Antrojo nėštumo metu pajutau visus įmanomus nėštumo vargus: nuolat pykino, pirmus tris mėnesius krito svoris, pamačius maistą, subloguodavau.

11 savaitę pradėjau kraujuoti. Buvau darbe, už lango siaučia baisi pirmoji pūga. Vyras kitame mieste komandiruotėj. Gerai, kad dirbau moteriškame kolektyve. Liepė man kolegės staigiai kviestis taksi ir važiuoti į ligoninę. Jokiu būdu neleido vairuoti pačiai. Kviečiuosi taksi į gimdymo namus. Atvažiuoja labai greitai. Gal tikrai buvo netoliese, o gal todėl, kad kvietimas į gimdymo namus? Įsėdu į taksi, vairuotojas pagyvenęs vyriškis, džiaugiasi, kad važiuojam į gimdymo namus. O aš - į ašaras, nes galvoju tik apie blogiausia. Jis, pamatęs ašaras, klausia, kiek mėnesių. Išgirdęs, kad dar tik 2, nutyla. Ir per raciją prašo dispečerės susisiekti su gimdymo namais, kad įspėtų apie pacientę. Mieste baisi pūga, automobiliai vos velkasi. Prašau išleisti, man atrodo, kad pati nueisiu greičiau, nei mane apveš ratu iki priėmimo durų. Bet jis manęs neišleidžia, bijodamas, kad paslįsiu ir nugriūsiu. Priveža iki pat durų.

Įeinu vidun, bet čia į mane niekas nekreipia dėmesio, nes apvalaus pilvuko dar neturiu. Prasėdžiu valandą laukiamajame, kol pagaliau ateina gydytoja. Dar valanda praeina, kol man suranda palatą. Pastato lašelinę. Guliu. Jau atvažiavo vyras iš kito miesto visas išsigandęs. Taip praguliu visą naktį nežinodama, ar vaikelis gyvas, ar jam viskas gerai. Ryte sužinau, kad širdelė plaka ramiai, vaikučiui 11 savaičių ir 3 dienos. Man paskiria mėnesį lovos režimo.

Po mėnesio bandau grįžti į darbą, nes jau lyg ir sirgti daugiau negaliu, o jėgų nėra. Per pietų pertrauką kolegės eina pietauti, pasivaikščioti. O aš ant sofos ramiai prigulu tą pusvalandį. Kadangi mokslų mesti nenorėjau, išėjusi į nėštumo ir gimdymo atostogas dar laikiau egzaminus. Vyras stengėsi kuo greičiau baigti statyti namą. Tikėjomės, kad viską spėsim, nes mažylė turėjo gimti birželio 16 d. Bet prieš paskutinį egzaminą pajutau, kad JAU. Grįžau namo, vyras tuoj parlėkė iš darbo. Dabar jis jau tvirtino, kad gimdysim tik kartu!

Važiuojam į ligoninę, lauke lyja, šalta, nors jau gegužės pradžia. Priėmimo skyriuje patvirtina, kad vandenys bėga, sąrėmiai jau prasidėjo. Bandau prieštarauti, nes jų tikrai nejaučiu, bet mane guldo į palata, vyrą išleidžia namo susiruošti, nes dar turim apie 10 valandų iki gimdymo. Mažylė ateina į pasaulį 5 savaitėm anksčiau.

Staiga prasideda kraujavimas, ir mane skubiai ruošia į operacinę.

Bandau prieštarauti, kad gal dar ne laikas? Nenoriu šįkart būti viena. Bet po kelių minučių aš jau operacinėje. Prieš akis pakabina užuolaidėlę. Keista, kad man nieko neskauda. Girdžiu gydytojas, kurios tariasi, kaip čia geriau man atlikti pjūvi, kad randas būtų mažesnis ir su maudymosi kostiumėliu jis kuo mažiau matytųsi. Tuo metu norėjosi pasakyti, kad aš gi gyvas žmogus, o jos tariasi, lyg tortą pjaustytų...

Mažylę man parodo labai trumpai, matau, kad ji visa raudona, susiraukšlėjusi ir labai maža. Ašaros pačios rieda, vis klausiu, ar ji gyvens. Gydytojos abi tylėdamos siuva mano pilvą. Jokių komentarų.

Iš palatos skambinu vyrui pranešti, kad dukra gimė. Kurį laiką abu verkiam. Vyras klausia, kaip ji. Atsakau, kad nežinau, nes esu ką tik po operacijos, keltis negaliu, o mažylė kažkur kitame aukšte.

Vyras buvo jau pakeliui į ligonine, todėl greit pasirodė. Mums pasisekė, nes mažylė jau turėjo subrendusius plaučius ir galėjo pati kvėpuoti. Dar kelias dienas ji praleido inkubatoriuje, kol sustiprėjo. Ligoninėje praleidome 10 dienų.

Dabar mūsų Gytė jau antrokė, ji - pati didžiausia klasėje, nors naujagimių skyriuje buvo coliukė.

Jolanta

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis