Mano gimdymo istorija: pavyko ne iškart

 (21)
Jurgos sūnelis po kelių savaičių švęs vienerių metukų gimtadienį, o jo mama prisimena savo nelengvą kelią iki susitikimo su sūnumi.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Sėdžiu, žiūriu į tavo angelišką veidelį ir vis dar negaliu patikėti, kad ir aš pagaliau laikau savo svajonę delnuose... Ir aš pagaliau tapau mama!

Mėgaujuosi kiekviena sekunde su tavimi, vis dar negaliu sulaikyti ašarų ir atsidžiaugti, kad ir mus pagaliau palaimino Dievas, ir mums davė šitokį džiaugsmą, šitokį turtą...

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

O kelias buvo ilgas.

Kaip ir dauguma merginų, niekada negalvodavau, kad kai norėsiu vaikų, reikės išklausyti vieną skaudžiausių gyvenimo pamokų ir išmokti kantrybės...

Po vestuvių išdidžiai visiems atsakydavau, kai išgirsdavau klausimą apie vaikus, kad pabūsiu metus žmona metus, o jau tada tapsiu mama. Pasirodo, gyvenime nebūna taip, kaip nori, o būna taip, kaip reikia...

Po metų mėgavimosi žmonos vaidmeniu atėjo noras tapti mama, deja, laukėme tavęs beveik 2 metus. Kiek ašarų išlieta, kiek skausmo iškęsta...

Nusprendę planuoti šeimą, nebesisaugojome, bet ėjo mėnesiai, o aš nepastojau.

Su kiekvienu mėnesiu būdavo vis sunkiau... Pradėjau savęs nekęsti, pradėjau nekęsti visų aplinkui, o ypač to aukštai, kad baudžia mus už kažką...

Nebegalėdavau žiūrėti į nėščiąsias, nes jos man kaskart primindavo tai, ko aš negaliu turėti... Tie pilvai, atrodo, rėkdavo: „Aš tuoj turėsiu vaiką, o tu taip ir liksi tuščia..."

Pradėjome ieškoti priežasčių. Gydytojai sakė, kad su mumis viskas gerai, tereikia atsipalaiduoti ir bandyti toliau. O kaip atsipalaiduoti, kai ir vėl mėnuo po mėnesio ateidavo nelaukiamos dienos. Nusprendėme bandyti IUI (intrauterinė inseminacja - toks pagalbinio apvaisinimo būdas, kai paruošta sperma sušvirkščiama į gimdą - red.past.)

Bandom. Vilčių milijonai. Testas rodo vieną I, ir aš krentu į žemę kaip iš parašiuto.

Nebėra gyvenimo prasmės, nenoriu keltis iš lovos...

Gal gale vyras prikalbina dar vienam bandymui. Jis baigiasi taip pat. Viskas, daugiau nieko nebenoriu. Nekenčiu savęs, nesusikalbu su aplinkiniais. Vaikštau apimta košmaro, kuris, atrodo, niekada nesibaigs.

Ir vėl naujas mėnuo, ir vėl naujos viltys. Einame pas kitus nevaisingumo specialistus, kurie paskiria vyrui vitaminų.

Bandome dar vieną, trečią IUI.

Viltys vėl didelės, svajoju, kaip bus nuostabu, jei pavyks, o mums pavyks, net neabejoju...
Nulekiu pasidaryti kraujo tyrimo, vyras skambina sužinoti atsakymo. Nieko... Ir kaip tai ištverti?Kaip susitaikyti su mintimi, kad tu negali tapti mama? Nebenoriu gyventi, niekas neidomu...

Vyras toliau geria vitaminus, o aš praradau viltį. Išvažiavau pas dėdę į statybas, dirbu kaip didžiausias vyras, tampau žvyrą ir kitaip bandau prablaškyti mintis.

Mėnesinių dienos ateina, bet jų nėra. Ai, bus kitą dieną,galvoju. Antra diena, nieko, trečia, taip praeina savaitė, o jų vis nėra. Sakau vyrui, gal pasidaryti testą, jis prašo palūkėti, nes irgi bijo vėl pamatyti vieną brūkšniuką.

Šiaip ne taip įkalbinu ryt iš pat ryto pasidaryti... Antras brūkšnelis nenyksta... Du! Vyras sutrikęs - negi tikrai?!

Ašaros rieda upeliais, nejaugi mums pagaliau pavyko?!

Stovim vonioje apsikabinę ir verkiam, negalėdami patikėti...

Tą dieną testo nepaleidome iš rankų, visur nešėmės, vis pažiūrėdami, ar nepranyko antra juostelė! Kraujo tyrimas patvirtino nėštumą, po šios džiugios žinios prasidėjo baimė, kad viskas būt gerai, kad tik vaikas nepabėgtų... Nėštumas buvo lengvas, pirmus tris mėnesius pykino nuolat, bet vėliau vaikščiojau kaip tankas iki pat paskutinių savaičių.

Liepos 26 -osios vakarą ruošiamės miegoti.

Nesimiega. Dalinamės su vyru prisiminimais iš paauglystės, jis jau beveik miega, pasisuku paglostyti mūsų šuniuko guolyje ir palinkėti labanakt, kai pajuntu bėgant vaisiaus vandenis.

Stoviu vonioje, varva rausvas skystis, bet kodėl vaisiaus vandenų tiek mažai, gal dar negimdau? Vyras klausia, ką daryti, atsakau nežinanti. „Kaip tai nežinai, gi viską išsiaiškinai" - sako jis. „Nieko nepamenu" - rėkiu...

Skambiname į ligoninę, niekas nekelia ragelio, jungiam kompiuteri, bandom ieškoti informacijos, nieko taip ir neišsiaiškiname... Nusprendžiame važiuoti. Antrą nakties mes jau joje. Vyrui pasiūlo važiuoti namo, nes iki ryto dar nieko nebus. Kaip tai važiuoti? Aš viena neišbūsiu, apsiverkiu, ir galų gale įkalbiname personalą, kad man reikia artimo žmogaus, ir kad tėtis miegos ant kėdės...

Vyras snaudžia, manęs miegas neima. 5 valandą ryte seselė pradeda leisti skatinamuosius. Skauda!... Prašome epidūrinės nejautros, bet atsako, kad reikia laukti kitos pamainos.

Pagaliau ateina gydytojas, prisistato, kad priims gimdymą.

Klausiam apie nejautrą, bet sako, kad anesteziologas turi labai daug darbo, nežinia, ar spės ateiti. Ima neviltis. Duokit tą epidūrą! Labai skauda!

Seselė pasiūlo svaiginančių vaistų, jie ne sąrėmių skausmus nuima, o apsvaigina. Sakau, kad duotų bet ką, kas palengvintų skausmą. Pirma dozė, aaachhh, kaip gera, apsvaigus guliu ant stalo ir viskas dzin... Deja, tai trunka tik apie 20 min, išsisklaido mano „šampanas", ir vėl skausmai sugrįžta, prašau seselės pakartoti, kartoja, deja, vaistai taip nebeveikia.

Duokit epidūrą!

Pagaliau 10 val ateina anesteziologė, suleidus po keliolikos minučių skausmas sumažėja. Gimdos kaklelis atsidaręs 7 cm.

Gydytojas informuoja, kad greitai pradėsiu gimdyti, dar po kiek laiko nusprendžia, kad laikas stumti.

Per kursus, pamenu, su vyru repetavome, kaip man reiks stumti, kaip jis man galvą laikys, tik, deja, realybė visai kitokia.

Įstrigo gydytojo žodžiai: „pasiruoškite, artėja momentas, priverčiantis kiekvieną vyrą verkti".

Susikaupiu, stumiu iš visų jėgų ir matau, kaip seselė ant rankų jau laiko vaikutį. Tokį
melsvą, susiraukšlėjusį varliuką... Padeda man pilvuko...

Vyras verkia ir dėkoja man, kad pagimdžiau sūnų, tokį mielą ir neapsakomai brangų.

Aš verkiu iš laimės ir glostau jį.

3450g, 55 cm, 8/9 pagal Apgar.

Aš laiminga! Esu mama ir mano gyvenimas įgavo prasmę ir tikslą - išauginti sūnų stipriu, doru ir sąžiningu vyru!

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.