Mano gimdymo istorija: po konflikto su darbdaviu atsidūriau ligoninėje

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Robertai.

Žinia apie nėštumą

Pamenu, buvo sausio pradžia, kai vyras vieną rytą pramerkęs akis žiūri į mane ir sako: „Mažute, man atrodo, tu laukiesi". Aš tai ir įtarinėjau, o tą dieną vyras turėjo išvažiuot į užsienį, galvoju, padarysiu staigmeną... Nubėgau į vaistinę ir nusipirkau pora nėštumo testų. 

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip mūsų močiutės spėdavo vaiko lytį
Išrinkite stilingiausią "Oskarų" apdovanojimų nėščiąją

Buvo metas atsisveikinti su vyru, o širdis jautė, kad po ja jau gyvena mažas vaikelis. Tik išvažiavus mylimajam, pasidariau testą. „Tu būsi tėčiu," - išsiunčiau žinutę. Po kelių minučių skambutis, vyras kupinas laimės, net per telefono ragelį jaučiau, koks jis laimingas - juk čia mūsų pirmagimis. 

Galvoje virė mintis, kaip reikės pasakyt darbe. Bet viskas susiklostė labai gerai - pasakiau direktoriui bei savo porininkei, kuri man taip pat pranešė, kad... laukiasi. Vasara, karštis nežmoniškas, ir sužinau, kad porininkė pasiėmė nedarbingumo lapelį...

19 savaitę apsilankius pas gydytoją sužinau, kad vaiko padėtis netaisyklinga, todėl gresia cezario pjūvio operacija.

Man jau 22 nėštumo savaitės, o aš vis dirbu be laisvadienių nuo 10 iki 21. Sužinau, kad naujokė išėjo iš darbo, ir neištvėrus pasakau sau, kad viskas, nebegaliu tiek dirbti, man svarbiausia sveikata ir vaikas. Susiginčijau su darbdaviu,  nes jis tiesiog įsakė man toliau dirbti, aišku, aš nesutinku toliau taip kankintis. 

Grįžtu pavargusi namo, skauda pilvo apačią, nebegaliu... Skambinu pasiguosti mamai, taip skauda, kad nebegaliu... Išsikviečiau 112, ligoninėje budinti gydytoja po apžiūros pasakė, kad man gresia persileidimas ir esu guldoma į ligoninę. Nežinau, kaip visa tai reikia pranešti vyrui, bet susikaupiu ir pranešu. Liūdna, ašaros akyse. Aš - viena, nieko šalia nėra, guodžia tik tai, kad visos seseles labai paslaugios ir geros, atsako į visus klausimus, ramina.

Ligoninėje patvirtina, kad dėl netaisyklingos vaisiaus padėties reikės operacijos. Ligoninėje praleidžiu beveik dvi savaites.

Gimdymo pradžia

Toliau nėštumas klostosi gerai. 33 savaitę mus apžiūri echoskopu,  vyras šalia - jam viskas keista, vis klausinėja kas čia, o kas čia? 98 procentai, kad laukiame mergytės. Dar kartą patvirtina, kad bus operacija.

Tiesa, teko ir pakeliauti su vaikučiu pilve - padarėme būsimam tėčiui staigmeną ir atvykome pas jį . Pabuvome 10 dienelių ir vykome atgal. Po kelių savaičių grįžo ir būsimas tėtis su lauknešėliu savo mylimai dar nematytai dukrai. Jau 39 savaitės, vaikelis vis skaudžiau spardosi, naktimis keliuosi pažiūrėti, ar dar neteka vandenys .

40 savaitę nieko nevyksta. Apsilankau pas gydytoją, ji nenudžiugina sakydama, kad vaikas gali dar po savaitės tik išvysti pasauli. Kaip dabar atsimenu anytos skambutį ir mano atsakymą, kad be 24 -os dienos nesiruošiu gimdyti, nes noriu, kad vaikas skorpionas būtų...

23 dienos vėlų vakarą pasijutau kažkaip keistai, galvojau, taip gal paskaudės ir praeis, bet 3 val. nakties jau buvau pakeliui į ligoninę su beprasidedančiais sąrėmiais. Atvažiavus prasidėjo nesusipratimai ir nesusikalbėjimas. Tikrai kokias 20 minučių laukėm, kol kas atidarys duris. O lauke šalta, brr... 

Pagaliau atsidaro durys ir tokia jaunute gydytoja apžiūri mane. „Važiuok namo, šiandien tikrai negimdysi", - sako ji man. Tada pro duris įbėga išsigandusi seselė, pakviečia tą jaunutę gydytoją ir šnibžda jai, jog vaikas „pilve sėdi", planuota operacija. Aš apie cezarį pasakiau vos įėjusi, bet, kaip suprantu, ji manęs nesiklausė. Gydytoja vis netiki, padaro echoskopą. Tada paguldo į gimdymo skyrių. Uždeda tonusų aparatą, vis ateina kas valandą, apžiūri, paklausia, kaip jaučiamės. Kažkaip tokia maloni tapo po nesusipratimo.

Buvo 8 ryto, kai nutekėjo vandenys, po valandos jau buvau operacinėje. Aplink tiek daug personalo vaikščiojo, jaučiausi kaip pati didžiausiai ligonė. Pro langelį mačiau, kaip mane stebėjo naujosios praktikantės, mane labai erzino tas jų žiūrėjimas...

Suleido vaistų į stuburą, po minutes jau kojų nebejaučiau... Po 48 minučių išgirdau savo mergaitę. Ašaros byrėjo kaip pupos. Gulėdama vis mąsčiau, kada aš ją pamatysiu? Mergaitė? Berniukas? Sveika?

Visi nutilo, girdžiu tik kažkokį siurbimą ir pasigirsta nuostabiausias  verksmas. „Kokia faina", - girdžiu sakant ir suprantu, kad dukrytė.  Sesutė atneša ją prie manęs, tokią mažutę, rausvą, ir liepia pasisveikinti.

Pro ašaras nieko nebemačiau, tik ištariau „Labas, mažute", laukiau, kad greičiau baigtųsi operacija. Po poros valandų nuvežė į palatą, čia pamačiau savo mylimą vyrą su pačia didžiausia šypsena ir ašaromis akyse. Po poros valandų atnešė man dukrytę. Ji gimė 3568 gramų ir 52 cm., spalio 24 dieną. Kaip ir norėjau, turiu dukrytę skorpioną.

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis