Mano gimdymo istorija: smūgis į veidą ir lemtingas šūvis

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias ir sukrečiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Laurai.

Sugalvojau ir aš pasidalinti vienu gražiausių mano gyvenimo įvykiu tapusiu gimdymu.

Tai buvo prieš 6 metus, pamenu, kovo mėnuo, buvau pas tėvus, kai prasidėjo pirmieji neaiškūs skausmai. Šeštadienis, po skanių pietų sėdime su mama, žiūrim TV, šnekučiuojamės, ir kažkas suskaudo, tada - antrą kartą, bet labai nekreipiau dėmesio. Mama, tai pastebėjusi, paklausė, ar man nieko neskauda, nes keistai kvėpuoju... Kai po kurio laiko vėl pajaučiau lyg dūrimą, mama sako:

- Eik, susidėk krepšį, važiuosime į ligoninę.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Tai, kas nutylima apie adenoidus ir jų šalinimą

Gydytoja - apie skirtingų būrelių naudą ir žalą vaikams

Man tada atrodė, kad viskas: dabar jau bus kančių ir skausmo! Išėjome su vyru namo, ten susidėjau krepšį, nusiprausiau, apsirengiau ir, kai atvažiavo tėvai, atsisėdę į mašiną pajudėjome link Klaipėdos, į ligoninę.

Nuėjome visi į priėmimą.

Budinti gydytoja buvo storulikė žilais trumpais plaukais, bet jau nuotaikos ji neturėjo, matėsi labai rūstus jos veidas. Klausia, kas nutiko. Papasakoju, kad pirmas gimdymas, man suskaudo, todėl ir atvažiavau, gal jau gimdau. Ji mane patikrino ir pasakė, kad nieko panašaus, dar ne laikas, turiu važiuoti namo. Man pilnos akys ašarų, sakau, kad nevažiuosiu, tegul paguldo mane. Pamačiusi mano pilnas akis ašarų ir baimės, nusprendė, kad jei aš jausiuosi saugiau čia, paguldys mane.

Užpildėme visus reikiamus dokumentus, ir mane į palatą palydėjo vyras, tėvai palaukė mašinoje. Taip keista buvo, mane paguldė į palatą ir vyras išvažiavo namo su tėvais mano, o aš tikėjausi, kad leis vyrui bent pusvalandį pabūti su manimi. Man buvo tiesiog kažkas baisaus, nes likau vienui viena... Bet paskui pagalvojau, juk aš esu ligoninėje, ko man bijoti. Tą patį vakarą atliko tyrimus, paklausė vaiko širdelės.

Išaušo sekmadienis, kuris praėjo labai greitai, nes po nakties dar gimdyvių atvežė. Buvo pilna palata.

Sesutė pasikvietė apžiūrai, gydytoja buvo labai maloni, bet neatsimenu, nei kaip ji atrodė, nei vardo ar pavardės. Apžiūrėjusi pasakė, kad ultragarsas rodo, jog gimdymui jau laikas. Grįžau į palatą. Praėjo sekmadienis, išaušo pirmadienio rytas,vėl mane vedasi klausytis mažytės širdelės. Viskas gerai.

Paprašiau sesutės, kad papasakotų, kaip prasideda gimdymas, nes nežinojau, ko laukti ir tikėtis, na, ir ką jūs manote, po pietų man jis jau prasidėjo. Link vakaro skausmas vis didėja ir dažnėja, atrodo, kad skauda visą nugarą, drasko, plėšia. Aš ir tūpt bandau, ir stot. Palatos draugė pasiūlė atsigulti, bet negalėjau.

Atėjusi gydytoja sako:

- Džiaukis, tuoj pagimdysi, ir viskas pasibaigs.

Puoliau skambinti vyrui, kad jau man prasidėjo gimdymas, paprašiau atvažiuoti.

Jis atsiprašė iš darbo, grįžo namo, nusiprausė, persirengė ir atvažiavo pas mane. Mane jau buvo išvežę į gimdyklą. Kai jį atlydėjo viena palatos draugė, man kaip tik dare epidurinę nejautrą. Po to prakirpo vandenų pūslę.

Po epiduro mane ėmė pykinti, buvo bloga. Medikai man liepė pamiegoti ir pailsėti, bet aš nenorėjau užmigti, nes bijojau, kad užmigsiu ir nepagimdysiu, bus negerai. Man po nuskausminimo tik viena pusė užtirpo, kitą jaučiau, toks įdomus jausmas. Vyras visada buvo šalia, nepaliko nė minutei, susirašė su mano ir savo mama apie gimdymą ir skausmus. Atėjo naktis.

Gimdos kaklelis vėrėsi lėtai, skausmai buvo beprotiški, verkiau, šaukiau, klykiau. Atėjusi akušerė su manimi kalbėjosi, kartu kvėpavome. Ji buvo labai maloni ir gera, tik aš jau be jėgų tapau nuo skausmo. Gydytoja ateina, pažiūri, kad dar kaklelis neatsivėręs pakankamai, ir vėl išeina pas kitas gimdyves.

Mačiau, kad ir vyras kankinosi kartu, jam irgi skaudėjo, bet jis laikėsi. Tačiau atėjo minutė, kai pasakiau jam, jog nebegaliu, pervargau, reikia kažką daryti, kad viskas pasibaigtų. Vyras supykęs išėjo į koridorių ir surėkė storu balsu: „Darykite ką nors!".

Sulėkė gydytojai, akušerės, ir tada prasidėjo tikras gimdymas.

Pradėjo leisti skatinamųjų, gimdos kaklelis atsivėrė per 15min. Stūmiau vieną kartą - nieko, antrą - nieko. Užsnūdau. Gavau į veidą. „Ar gimdai, ar miegi?", - sako akušerė. Trečią kartą stūmiau ir pagimdžiau. Tiesą sakant, šoviau, nes girdėjau, kaip vandenys šovė tiesiai į gydytoją, ji net pasitraukė, sakydama „vajė".

Vyras pradėjo verkti, pamatęs dukrytę. Sesutė atnešė po virkštelės nukirpimo, sako, žiūrėkite, kokia graži. Kol ją šluostė, svėrė, matavo, vyras buvo šalia, stebėjo ir rašė SMS mamoms, kad jos jau močiutės.

Vyrui neleido nukirpti virkštelės, nes ji buvo apsivyniojusi aplink kūnelį.

Taigi, skausmai prasidėjo nuo pirmadienio 16 valandos, o pagimdžiau antradienį 7 valandą ryte. Išsikankinau nemažai, bet pamačiusi savo mažylę vėl buvau stipri. Vyras išvažiavo pailsėti namo, mane išvežė į palatą. Tada ir atsikvėpiau - taip gera buvo žiūrėti į savo mažytę, bučiuoti ją...

Dar ir dabar rašau, o ašaros byra. Nėra gražesnio ir nuostabesnio jausmo, kaip nešioti savyje gyvybę, glausti prie krūtinės mažylį. Niekada to nepamiršiu. Gražiausias dalykas, kai mergaitė tampa moterimi, paskui - mama, o galų gale - močiute...

Laura

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis