Mano gimdymo istorija: tik 24 minutės gimdymo namuose

 (17)
Trijų vaikučių mama Aurelija dalijasi savo naujausia gimdymo patirtimi. Nuo atvažiavimo į gimdymo namus iki vaikučio gimimo praėjo vos 24 minutės! Bet apie viską iš pradžių.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Pavasaris, balandžio pradžia, įtartinai maudžia pilvą, vis prigulti norisi.

Tas maudimas toks pažįstamas, jau maudė ne kartą, taip pat, kai laukiausi mergyčių. Kasdien apsičiupinėju krūtinę (kaip ir dar šimtus kartų viso nėštumo metu), tik ji dar neskaudi, bet juk dar maitinu mažylę, nieko nuostabaus, kad nėra stiprių požymių.

Tyliu dar, niekam nieko nesakau, tik pati sau viena šypsausi ir svajoju patyliukais. Vis įlendu į nėštukių pokalbius, ieškau gruodinukų, kad galėčiau tyliai jungtis į būrį džiaugsmo apimtų nėštukių. Turiu dar lukterėti kelias dienas, kol vyras išlaikys svarbų egzaminą, nenoriu trukdyti su tokia žinia ir blaškyti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Net 9 žinomos Lietuvos poros laukia šeimos pagausėjimo
Po gimdymo viešai pasirodžiusi Kembridžo kunigaikštienė sužavėjo aplinkinius grožiu

Balandžio 5 d. nusiperku nėštumo testuką, bet esu jau 100 procentų įsitikinusi, ką jis parodys... Tikrai... II... Laukiam grįžtančio vyro po egzamino, svarbūs mokslai užbaigti, galima ramiau atsipūsti, nuotaika puiki. Šventinė vakarienė ir dovanų maišelis su dviem ryškiom juostelėm po jos. Nenupasakojama reakcija.

Negalim patikėti, kad vis tik turėsim dar vieną vaikelį.

Noriu kuo greičiau įsitikinti, bet žinau, kad mano gydytojas taip anksti echoskopijos nedarys, šiaip ne taip, virpančia širdim pratempiu porą savaičių ir keliauju į netoli namų esantį ginekologijos kabinetą. Vėl guluosi ant kušetės, vėl matau juodą echoskopo ekraną, vėl širdis stoja, rankos prakaituoja, atrodo, tuoj numirsiu, kol pamatau tai, kas nuramina trumpam - nėštumas yra, vietoj, mažytis žirniukas dar vos, vos matomas. Įtampa atslūgsta neilgam, nes gydytoja šalia pamato nemažą kraujosruvą, vilties mažai, na, gal 50*50, kad viskas bus gerai, bet yra ir praradimo tikimybė.

Gumulas gerklėj. Suvokiu, kad dvi mergytes jau turiu, bet ir šito prarasti nesinori. Gydymo jokio, gulimas režimas ir laukimas. Laukti galiu, kad ir kaip širdis šokinėtų kaskart einant į tualetą ir tikintis, kad viskas bus gerai. Bet dienom apie gulimą režimą galiu tik pasvajoti, namie dvi išdykėlės, kurioms dar labai reikia mamos pagalbos.

Vakarais stengiuosi ilsėtis, vyras perima visus darbus, ramu.

Praeina savaitė, kraujosruva stipriai sumažėjusi, mažiukui taškiukui viskas gerai. Lyg ir lengviau atsipučiu, gyvenam. Toliau vėl taip pažįstamas veiksmų planas - vizitas pas savo ginekologą, neseniai matytą, vėl krūvos tyrimų lapelių, vėl susitikimas su genetike. Aktyviai įsijungiu į gruodinukų mamų pokalbius, džiaugiamės, nerimaujam, guodžiamės kartu, atrodo, taip tikrai lengviau.

Norim sužinoti, kas šįkart apsigyveno pilve. Nors dar tik dvylikta savaitė, genetikė bando spėt, kad mergytė. Gerai, turim dvi, trečia - irgi puiku. Jau mintyse iškyla trijų sesių vaizdai, atrodo, taip ir turėjo būti. Net nesvarstom kitos galimybės, mergytė, tai mergytė..

Laikas bėga, skaičiuoju dienas, vis auga ir auga ne tik žirniukas, bet ir mano pilvas, nebegaliu nuslėpti, nenoriu slėpti, einu atkišusi savo pasididžiavimą, lūpos pačios savaime šypsosi ir širdis dainuoja.

Nėštumo vidurys, laikas išsamiai echoskopijai.

Aš, kaip visada, pilna baimių, kad tik viskas būtų gerai, kad tik mažiukas sveikas. Keliauju į Vilniaus gimdymo namų Konsultacijų centrą, tikiu, kad ten gausiu išsamią konsultaciją. Budinti gydytoja maloni, viską išsamiai patikrina, apžiūri, neturi prie ko prisikabinti, niekas negali kelti nerimo, atrodo, kad viskas gerai. Džiaugiuosi gulėdama ir žiūrėdama į tą spurdančią mažytę mergytę ekrane. "Oi, mergytę???? Taigi, kad ne, pas jus sūnus..." Vos nenusiridenu nuo kušetės. Čia tai žinia...

Gydytojai paaiškinu, kad netikiu, laukiam mergytės ir viskas.Tačiau kaip tvirtą atsakymą gaunu mažylio nuotrauką su padidintu įrodymu, dar ir rašikliu apibrėžtu, kad neliktų vietos interpetacijom. Išeinu linkstančiom per kelius kojom, netikėta žinia. Matau, kaip MB jau skraido kaip ant sparnų, prašau, kad susikauptų ir saugiai parvežtų mus namo. Prisipažinsiu, man vis dar kirbėjo abejonė, bet vėlesnės echoskopijos tik patvirtino faktą, kad bus brolis.

Pranešam žinią dukrytėm, pasakojam, kas ir kaip dabar bus, kaip keisis mūsų šeimos gyvenimas. Matau, kaip didžioji nustemba, milijonas minčių, gal ne visai suprantamų toj mažoj galvelėj, apipila klausimais - ar galės panešiot, ar galės paglostyt, ar galės vežimuką pastumdyt, skaičiuoja, kiek dar tų mėnesių iki žiemos, demonstruoja, kaip broliui dainuos lopšinę. Mažoji dar nelabai supranta, kodėl čia reik džiaugtis, pritariančiai klapsi akytėmis. Laukiam visi draugiškai kartu.

Ką gi, smagiai pralėkė vasara.

Vasara, kai aš ir vėl negalėjau pasimėgauti saulės voniom, pasipliuškenti iki soties jūroje, kai mes ir vėl neišsiruošėm niekur toliau nei prie mūsų Baltijos. Aš mielu noru būčiau sėkmingai atostogavusi ir namie, bet pūškavau per kopas su savo didžiuliu pilvu dėl mergaičių, negalėjau atimti iš jų šito džiaugsmelio.

Rudeniop pradedam ruošt kraitelį, pamažu rausvus, su drugeliais ir gėlytėm, rūbus komodoj keičia mėlyni, žydri, žali, su mašinėlėm, laiveliais ir lėktuvėliais. Patikėkit, sunku persiorientuoti, parduotuvėj vis stoviniuoju prie rūbų, bandau nukreipti akis nuo vien mergaitiškų, prie vien berniukiškų. Nieko, įprasiu. Abejojau, ar mokėsiu berniuką augint, praust, auklėt, rengt ir pan. Berniukų mamos greit apšviečia ir ramina, bandau apsiprasti ir susitaikyti su ta mintim.

Laukiam žiemos be galo.

Man jau baisiai sunku, iš proto veda iki kaulo įgrisę nėštumo "malonumai"- kojų tinimas, rėmens graužimas, nemigos naktys, taip noriu grįžt į normalų gyvenimą, kai galiu pati užsirišti batus, susitvarkyti kojų nagus, kai galiu įlipti ir išlipti iš vonios neišliedama pusę vandens ant grindų. Labai noriu pamatyti, koks gi tas mūsų sūnus. Sesės vis žiūri pro langą laukdamos sniego, nes kai snigs, turėsim brolį. Deja, nesninga. Kaip tyčia šiemet.

Likus dešimčiai dienų iki gimdymo termino, bernužėlis nusprendžia atsisėsti ir vėl tenka gera dozė nerimo, baisiai bijau cezario pjūvio operacijos ir noriu jos išvengti. Vėl laukimas, bandymas versti, nesėkmingas, dar laukimas ir netikėta pabaiga, kai įsitaiso išdykėlis taisyklingai likus dviem dienom iki termino. Dabar jau galiu gimdyt.

Atėjus terminui ramu, žinau, kad veiklos požymių jokių, seniai supratau, kad pas mane ten užcementuota aukščiausios klasės firminiu cementu, vaikis net negalvoja krapštytis lauk. Ramiai laukiu kito vizito pas ginekologą, kad spręstumėm, kiek laiko man dar pūškuot.

Antra diena po termino su nemaloniais nuotykiais.

Suserga mūsų mažoji mergytė, skubiai važiuojam į Santariškių klinikas - klubo sąnario uždegimas. Nieko labai baisaus, turi praeiti savaime, bet streso nemažai. Kaip tyčia, visą tą dieną menkai jaučiu mažiuko judesius. Vis bandau pajust - nieko. Po kurio laiko - nieko. Stipriai sunerimstu. Reikia važiuot į gimdymo namus, bijau pavėluoti. Šeštadienio vakaras, išvažiuoju viena į Antakalnio gimdymo namus pasitikrinti, vis manydama, kad ten pasakys, kad viskas gerai, važiuok namo. Pusiaukelėj sugenda mašina, vargais negalais nuvažiuoju iki tikslo,bet grįžt jau bijosiu. Kažkoks rimtas gedimas.

Priimamajame vėl ta pati tvarka - ilgas pasakojimas apie nėštumą, kas, kaip, kada, kodėl. Patikrinimas ant ginekologo kėdės, širdies tonų fiksavimas. Mažiukas gyvas sveikas, bet įtartinai ramus, nefiksuojam judesių. Budintis gydytojas primygtinai rekomenduoja pasilikti ten nors per naktį, stebėjimui. Čia pat apsižliumbiu. Emocijos liejasi per kraštus. Visą nėštumą sakydavau vyrui juokais, kad norėčiau pagulėti ligoninėj, pailsėčiau nuo buities darbų, išsimiegočiau. Bet kai jau buvau guldoma, staiga suvokiau, kad negaliu, nenoriu, kad baisiai baisu.

Daiktai namie, nieko neturiu, mašina sugedusi gimdymo namų kieme, vyras namie su dviem mažom mergaitėm, vienai skauda kojytę. Skambinu draugei, prašau pagalbos, stengiuosi nepanikuoti. Apsiraminu, gaunu seksualiuosius gimdymo marškinius ir keliauju tiesiai į gimdyklą, pažadu, kad ten pagulėsiu tik iki ryto, nes vis tiek negimdysiu, o pasikeitus pamainai, budintis gydytojas išleis namo.

Atsigulu, prijungia lašinę, širdies tonų ir sąrėmių fiksavimo aparatą, baisu, juk negimdysiu, jaudulys. Iš tos baimės, atrodo, pradedu jaust lengvus sąrėmius, jokio reguliarumo, nelabai skauda. Atvažiuoja vyras trumpam, vėl apsižliumbiu, bandau suvokti, kad gimdymas čia pat, panikuoju. O vyrui reik grįžt namo, nes reikia pasilikti su dukrytėm. Gydytojas rekomenduoja lašint kuo daugiau skysčių ir stebėt, ar pradės mažiukas judėt. Ačiūdie, pradeda...

Po poros valandų taip stipriai spiria, kad numuša daviklį nuo pilvo. Nusiraminu. Ir labai noriu namo. Šiaip ne taip išsiprašau išleidžiama, sąrėmiai dingo, vaikiukas juda, išsikviečiu taksi ir su visom tašėm laiminga išvažiuoju.

Gįžus namo, su vyru juokaujam, kad ir sąrėmiai baigės, ir mažylis juda, dar negimdau, einam miegot. Deja, kaip klydau... Tik prigulus, vėl ima skaudėti. Dar bandau nekreipti dėmesio, bet jaučiu, kad viskas, prasideda. Kol galiu, guliu lovoj, snaudžiu, kai skausmas stiprėja, prisileidžiu į vonią vandens, atsigulu, taip lengva iškęsti sąrėmių skausmą vandeny. Artėjant skausmui, pasiremiu alkūnėmis ir lėtai siūbuoju klubais, vanduo banguoja, raibuliuoja, stebiu jame atsispindinčių šviesų žaismą, tokį stebuklingą ir paslaptingą, taip ramu ir gera. Visa šeimyna miega, aš patyliukais leidžiu dušu vandenį per nugarą, tikiuosi, kad nieko neprižadinsiu ir kaimynai nekeiksnos manęs ryte, kad čiurlinau vandenį vonioj visą naktį ir trukdžiau miegoti.

Taip prabėga dar kelios valandos, skausmui stiprėjant jau prigult nebesinori, vaikštau, vėl grįžtu į vonią, vėl vaikštau. Prabunda mergytės, vyras, ankstyvas sekmadienio rytas. Skausmas jau labai saldus, prašau, kad vyras per sąrėmius masažuotų nugarą, labai padeda, dar spėju nusnūst, bet kentėt nebegaliu, reikia važiuoti. Labai bijau, kad tebus atsidarę vargani 4 cm (tiek buvo per antrą gimdymą po tiek laiko nuo sąrėmių pradžios), perspėju vyrą, kad jeigu taip bus, maldausiu budinčio gydytojo, kad darytų cezarį (kurio dar prieš kelias dienas labai norėjau išvengti), nes jau nebegaliu iškentėti.

Kadangi mašina sugedusi, reiks kviest taksi.

Sutariam, kad už poros valandų pasikviesim mano draugužę, kuri pabus su mergytėm, o pas mane atvažiuos vyras, kad galėtų pabūt nors gimdymo gale. Išeinam abu į kiemą, aš - suriesta sąrėmių, nebepratariu nė žodžio. Vyras - išsigandęs, kad viskas, JAU. Lauke brėkšta rytas, nemaloniai drėgna, įdomi gruodžio pradžia, be sniego ir šaltuko. Atvažiuoja taksi, vyras sumeta krepšius su daiktais ant galinės sėdynės, skubiai pasako adresą, konkrečiau aiškinti nebereikia, taksistas supranta vien pažvelgęs į mano veido išraišką ir po striuke pūpsantį pilvą. Išvažiuoju. Ne bet kur, bet gimdyt.

Širdy labai tikiuosi, kad nebereiks ilgai kankintis dar gimdykloj, kad viskas vyks greitai ir sklandžiai. Kelionė buvo labai smagi, vargšas taksistas, baimės pilnom akim, pats su savim pasitarė ir nusprendė, kad ne, šita tai jau mašinoj negali pagimdyt, reik kuo skubiau pristatyti į gimdymo namus. Važiuojam, ką ten važiuojam, tiesiog lekiam dar miegančio Vilniaus gatvėmis, aš skausmingai jaučiu kiekvieną kelio nelygumą ir noriu rėkt. Bet kenčiu, geriau jau nulaušiu durų rankeną, nei kad apstaugsiu tą vargšą išsigandusį vairuotoją.

Sukaupusi visas jėgas, per trumputį tarpą tarp sąrėmių, paprašau, kad neskubėtume, dar negimdau. Sulėtina. Atvažiuojam prie priimamojo durų, vairuotojas iššoka iš mašinos, atidaro man dureles, paduoda ranką, aš išlipt nebegaliu, nes kaip tik riečia skausmas, žodžio nepratariu, tik purtau galvą. Supratingas vyras lekia traukt krepšių ir tekinas link priimamojo durų. Iš paskos atrėplinu aš, padėkoju, mintyse pagiriu, koks malonus taksistas, gaunu palinkėjimą sėkmės ir išsiskiriam.

Praveriu priimamojo duris, bet nebeturiu jėgų nei aiškinti kažką smulkiau, tik išsprūsta vienas žodis - "gimdau". Įstumiu krepšius, sakau, kad aš viena. Budinti akušerė puola padėt rengtis, išgirdusi, kad trečias gimdymas, konstatuoja faktą: "Ojej, tai jau tau bus visiškas gimdos kaklelio atsidarymas". Aš mintyse to ir tikiuosi, bet bandau neįsijausti, bijau nusivilti. Sąrėmis po sąrėmio, nebepratariu nė žodžio. Tik mosteliu rankomis, kuriam krepšy naktiniai, reikia skubiai persirengti.

Ateina budinti gydytoja, užsikabaroju ant ginekologinės kėdės ir išgirstu frazę: "pilnas atsidarymas, į gimdykląąąąąą". Aš dar spėju išlement, kad pažiūrėtų echoskopu, ar nesėdi kavalierius, nes mano ginekologas buvo primokęs, kad atvažiavus gimdyt iškart to prašyčiau. Gydytoja skubiai brūkšteli echoskopo davikliu per pilvą ir sako, kad viskas gerai, galvytė apačioj, "konkolai" viršuj, einam gimdyt. Tuo pačiu man dingsta giliai širdy kirbėjusi abejonė, kad gal vis tik mergytė pilve.

Einam tai einam, jeigu tai galima pavadinti ėjimu. Stengiuosi eiti kuo greičiau tuo ilgu koridoriumi, nešuosi savo pilvūzą, paskutinės akimirkos, kai turiu jį tokį didelį, apkabinu. Tuoj susitiksim. Matau, kaip pro šalį bėga kelios akušerės, neša mano daiktus ir girdžiu kaip kažkas garsiai šaukia "trečias gimdymas, pilnas atsidarymas!"

Įslenku į gimdyklą, pamatau, kaip ten kosminiu greičiu dirba visas personalas - kažkas ruošia lovą, kažkas traukia vaistus iš buteliuko į švirkštą, kažkas lašinę kabina, kažkas įrankius išpakuoja, kažkas ruošia naujagimiui lovytę, dvi gydytojos velkasi vienkartinius chalatus, gumines pirštines. Tame besidarbuojančiame būryje pamatau pažįstamą veidą, apsidžiaugiu, nebūsiu visiškai viena. Kaip per miglą suvokiu, kad JAU.

Atsigulu, nuleidžia vandenis, labai žali, labai negerai.

Nubėgus vandenims, paaiškėja, kad vaikelis nesistato, vėl blogai. Pradedu panikuot. Bijau. Dvi gydytojos bando padėti jam įsistatyti, nesėkmingai, tiesiog berniukas labai aukštai, nenori leistis. Bandau stumtelt, gal padėsiu jam. Įsistatė, viskas puiku, gimdom. Pradedu stumt, nesėkmingai, į žandus. Akušerė drąsina, man gėda, kad neišėjo, juk trečiakartė, kaip čia taip. Stumiu antrąkart, trečiąkart ir viskas, vėl palengvėjimas, matau, kaip vaikelis jau ant stalo. Tyla. Aplink jį virkštelė apsivijusi ne kartą ir ne du, pati virkštelė susisukusi.

Apima siaubas, kad galėjau bet kada Jį prarasti.

Skubiai ji atpainiojama, reikia išvalyt vaiko kvėpavimo takus, kad galėtų kvėpuot. Išsigąstu, bet išgirstu, kad viskas gerai. Tyliai sukniaukia mano sūnus. Pasveria, pamatuoja, nustembu, kad toks mažiukas, nesitikėjau. Gydytojai gąsdino, kad tikėčiaus ne mažesnio nei 4500 g svorio vaikelio, o pasirodė "tik" 3700 g žirniukas. Iškviečiama neonatologė, ji patikrina, nusprendžia, kad vaikiukui viskas gerai, pagaliau galiu jį apkabinti.

Ašaros byra per skruostą, ir džiaugiuosi, kad pagaliau laikau ant rankų stebukliuką, ir liūdna, kad vyro nėr šalia. Bet viskas bus gerai, ne tai svarbiausia. Žiūriu į tą mažą veiduką, ieškau vyriškų bruožų, panašumo į seses. Bandau galutinai patikėti, kad esu trijų vaikų mama. Džiaugiuosi, kad viskas taip greitai ir laimingai baigėsi. Visas veiksmas gimdymo namuose truko lygiai 24 minutes.

Kai viskas buvo baigta, gydytojos, akušerės išėjo iš gimdyklos, pamažu atsigavau iš euforijos, prasiblaiviau nuo ką tik patirtų nenupasakojamai nuostabių jausmų ir suvokiau, kad laikas pranešti žinią namie likusiam tėčiui ir dukrytėms. Skambinu, pasakau, kad viskas, jau turim. Gaila, nematau vyro reakcijos, tik išgirstu drebančiu balsu užduodamus klausimus, ar viskas gerai, kaip ten mes laikomės. Kažkur šalia mergytės šūkalioja "bruolis, bruolis". Smagu. Susigraudenu.

Tos kelios dienos palatoj pralėkė greitai, aš jaučiausi puikiai, jokių nemalonių pojūčių po gimdymo, laksčiau po palatą pirmyn atgal žemės kojom nejausdama. Visi daryti tyrimai mažiukui dėl apsisukusios virkštelės neparodė nieko blogo, po dviejų dienų gavom leidimą keliauti namo.

Taip 2011 gruodžio 4-osios, sekmadienio, rytą atsirado mūsų, keturių asmenų šeimoje, penktasis žmogeliukas - netikėtai pavirtęs iš mergaitės į berniuką, pilve krėtęs pokštus, taip ilgai lauktas ir mylėtas nuo pat pirmųjų dviejų brūkšnelių nėštumo teste - „bruolis"...

Aurelija

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.