Mano gimdymo istorija: vos nepagimdžiau automobilyje

 (5)
Brigitos sūnaus gimdymo istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo nereali. "Taip būna tik filmuose", - perskaičius iškyla pirmoji mintis. Tačiau kartais gyvenimas mums pateikia staigmenų, kurių net knygos neaprašo.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą.

Ir vis tik pradėsiu nuo pat pradžių, kai būdama 17-kos metų sutikau žavų 16-kos metų vyruką. Nors buvome dar visai jauni, bet tiesiog "prilipome" vienas prie kito, nereikėjo jokių siūlymų draugauti ir pan., tiesiog nuo susipažinimo pradėjome susitikinėti bene kasdien.

Po trejų metų pradėjome svajoti apie vestuves, bet puikiai žinojome, jog neturime tam nei lėšų, nei sąlygų kartu gyventi. Abu buvome studentai. Tąkart susitaikėme, kad dar mažiausiai tris - ketverius metelius teks palaukti, bet po pusmečio pasijutau nėščia.

Tada su tėvelių pagalba iškėlėme taip svajotas vestuves, susilaukėme dukrytės ir, regis, laimingai, ramiai gyvenome. Visada kalbėdavome, kad norėtume dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarėme, kada jau norėsime antrojo.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Egmontas ir Reda Bžeskai: laimingi, kaip niekada
Sveikuolis tėtis sūnų augina pagal sveiko gyvenimo principus

Vyras vis juokais užsimindavo, kad visai smagu būtų vienas po kito vaikeliai, bet aš dar studijavau, todėl įkyriai tos minties man nepiršo. Aš vis dažniau pagaudavau save begalvojančią apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendžiau vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko. Mano didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko man nesakė, nes žinojo, kad ketinau pirmiausia pasibaigti mokslus.

Tą vakarą nusprendėme, jog būtų patogiau gimdyti vasarą (pirmą dukrą gimdžiau vėlyvą rudenį), kai išsilaikysiu egzaminus ir galėsiu gimdyti. Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukėme po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojau.

Nėštumas nebuvo lengvas.

Nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėriau tikrai daug.

Pamažu pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoju kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes, skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvyksime ir atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat, kokius du, tris mėnesius.

Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau - kas 12 min. Nekreipiu dėmesio. Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į oro uostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš su dukryte planavau važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių.

Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs - kas 12-10 minučių, bet aš vis tiek nekreipiau dėmesio, nes man tai buvo įprasta. Kai jau važiavome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsukome į turgelį gėlių mano mamai ir važiavome namo. 5 val. vakare išsipuošėme su 2,5 metukų dukryte, išleidom vyrą į darbą, o pačios nuvažiavome pas mano mamą švęsti.

Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Tačiau aš kantri skausmui, be to, per kelis mėnesius jau pripratau prie jo, ir nors jis mane labai vargino, priėmiau tai kaip natūralų dalyką, žinodama, kad kitaip nebus.

Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravau su puotautojais, niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu. Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams. Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad skauda nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikinau su visais svečiais, tėvais ir nuvažiavau namo ilsėtis.

Grįžau namo, vyras darbe, tad prisėdau prie kompiuterio, eilinį kartą forume pasiguodžiau liepinukėms, kad gimdau. Aišku, jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratę prie mano sąrėmių. Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias - penkias minutes, bet dukrytė tiek įsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti.

Kai atsistojau, pajutau, jog pilvo apačioje viską beprotiškai veržia.

Atsisveikinau su forumietėmis, pasakiau, kad vežu dukrytę pas mamą ir važiuoju į klinikas. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksi ir važiuotų iš darbo tiesiai į ligoninę.

Buvo 10.30 vakaro. Susidėjau gimdymo kraitelį, paskambinusi mamai įspėjau, kad atvežu dukrytę ir važiuoju į ligoninę.

Atžala, kaip tyčia, ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedai prie suknytės. Jūs net neįsivaizduojate, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, jaučiant sąrėmius kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką link automobilio, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu, ir aš greičiau nuvažiuosiu į klinikas pati, nei kad lauksiu greitosios.

Dar pabandžiau įkelti dukrytę į automobilio kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau ir padėjau tiesiog ant galinės sėdynės. Dukrytė visą kelią iki mano mamos man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau ir kad jai bus "popa" kaip tai mergytei reklamoje...

Sąrėmiai buvo kas dvi minutes.

Jiems užėjus, sustodavau, įsijungdavau avarinius žibintus ir prakentėdavau. Būčiau važiavusi, bet kažkodėl "išjungdavo" kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų. Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistu liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę palikau 23.10 ir pajudėjau link klinikų.

Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė vidurnakčio, kada galės sudainuoti "ilgiausių metų".

Kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas.

Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi - vieną minutės. Privažiuoju prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Kenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri, laukdamas, kol ateisiu iki jo ir pasakysiu, ko atvykau - tik tada jis man atidarys vartus.

Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu.. Jau 23.30. Šiaip ne taip "prišliaužiu" iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: "Gimdyti". Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia. Aš atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai kenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių.

Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad man skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, aš nuėjau link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai. Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nueinu prie durų.

Budinti klausia, ko aš noriu.

Pasakau, kad gimdau. Tačiau ji nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darysi, man jau taip skauda, ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės - ten priimamasis.

Kai pamatau tą privažiavimą, suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budinti. Pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatysiu automobilį tolėliau ir grįžtu gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad aš išprotėjau.

Palikusi rankinę nuvažiuoju į aikštelę ir grįžtu į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeinu į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o aš jai aiškinu, kad jau gimdau. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremiu į sieną, arba tiesiog kenčiu ant kėdės. Budinti paprašo mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų...

Aš jai dar bandau aiškinti, kad tuoj stumsiu, bet matau, kad tai ilgai užtruks, tad greitai išlekiu iš priimamojo, nueinu iki automobilio per sąrėmius prasėdžiu ant žolės ir grįžtu.

Tuo metu atvažiuoja vyras į priimamąjį. Ateina akušerė ir matydama mane, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuoja nugarą. Gimdykloje atsigulu į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia. Stangintis jau norėjau seniai, bet gydytoja neleido.

Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta mūsų sūnelis. Laikas - 00.16.

Dieve, kaip aš džiaugiausi, kad pagaliau viskas. Baigėsi mano sąrėmių naktys, ir pagaliau jau su mažiuku važiuosiu namo. Deja, deja... Vienas kelias pasibaigė, bet prasidėjo kitas. Mažiukas smarkiai neišnešiotas.

Pagimdžiau 00.16, išgirstu mažiuko verksmą ir apsidžiaugiu, kad viskas gerai, bet net nespėju pamatyti deramai vaikelio, jį išveža į reanimaciją. Mane dar apžiūri, užgimsta placenta. Labai džiaugiuosi, kad neplyšau, nes mano gimdymo takai labai siauri, tačiau ačiū akušerei, kurios dabar net vardo ar pavardės nežinau. Pirmą mergytę gimdydama plyšau, tad iš karto po gimdymo dar teko kentėti siuvimą be nuskausminimo...

Dabar apėmė toks tuštumo jausmas.

Pasižiūriu į pilvelį, o jo nėra... Keistai jaučiuosi. Tik po kurio laiko atsikvošiu ir suvokiu, kad gimdykloje esame vieni du. Tyla... Aš garsiai su savimi kalbuosi.

Kodėl niekas nieko nepaaiškina, kodėl visi dingo, kur mano vaikelis? Ta valanda buvo ilgiausia mano gyvenime. Vyras bando raminti, nors ir pats yra labai sutrikęs. Mano akyse ašaros. Kad nors kažkiek nukreipčiau mintis ir nepanikuočiau, paskambinu mamai ir pasakau, kad jau turime sūnelį. Kai paklausia, kokia jo būklė, nieko konkrečiai neatsakau, nes juk ir pati dar nieko nežinau.

Kai dar kurį laiką nesulaukiame jokių žinių apie vaikutį, vyras neiškentęs pats nueina į reanimaciją. Ten su telefonu nufotografuoja mūsų mažiuką ir sutinka gydytoją. Į jo klausimą grubiai atsako, jog vaikui negerai, dėl to jis reanimacijoje. Su tokiomis žiniomis ir grįžta pas mane.

Nemoku papasakoti, kokios mintys lenda į galvą ir kiek kartų save raminau bei tikinau, kad viskas turi būti gerai. Ateina akušerė į gimdyklą pas mane. Vyras man prieš tai dar parodo mažiuko nuotraukytes.

Paklausėme, kaip laikosi mūsų vaikelis.

Pirmiausia pasakė, kad jis mažuliukas, tik 1880 g ir 44 cm (Dieve, net širdis suspurdėjo, nes tokio vaiko neįsivaizdavau), paskui ji, kaltindama mane, pasakė, jog labai blogai, kad neatvažiavau anksčiau į ligoninę, esą prieš mėnesį ar prieš kelias savaites turėjau būti ligoninėje, ir ten turėjo subrandinti vaikučiui plaučiukus.

Aš jai paaiškinu, kad ligoninėje gulėjau nuo pat pastojimo iki dabar apie septynis kartus, kad prieš nepilną savaitę mane paleido namo iš Kauno antrosios ligoninės ir pasakė, kad išnešiosiu vaikelį mažiausiai iki 36 savaičių. Apie jokius plaučių brandinimus niekas nekalbėjo. O gulėjau aš ir Kauno antroje ligoninėje, ir Mažylio gimdymo namuose.

Pasijaučiau kalta dėl to, dėl ko neturėčiau. Ne mano kompetencijoje žinoti, kokius vaistus reikia suleisti, kad subręstų plaučiai. Na, pagaliau dabar tai jau nebesvarbu.

Paprašau akušerės atvirai pasakyti, kokios vaiko prognozės, tai ji liūdnai pasako, kad labai negerai, jog plaučiai nesubrendę, galima tikėtis visokių pasekmių, net ir pačių baisiausių. Bandau save raminti ir nepasiduoti isterijai. Pasakau, kad vaikas privalo būti stiprus ir aš tikiu, kad viskas bus gerai. Privalau mastyti optimistiškai, nes tokios mintys prišaukia sėkmę. Mintyse pasimeldžiu, paprašau Dievulėlio, kad geriau jau man tą vaikelio skausmą perduotų, kad tik jis stiprėtų.

Akušerė pasiūlė nusiprausti po dušu. Iš pradžių nustebau, nes po pirmo gimdymo ir siuvimo alpau ir vos paėjau. Nieko nesakiusi, tiesiog atsistojau ir nuėjau iki dušo, nusiprausiau, buvo keista, kad nejaučiau jokio silpnumo. Tada atvažiavo vežimėlis ir nuvežė mane į palatą, vyras palydėjo. Ten jau buvo kaimynė su leliuku. Man buvo keista, kad neleidžia eiti, bet tai pasirodo tik todėl, kad budėjo jaunos ir supratingos sesutės.

Dar labiau širdį suspaudė, kai pamačiau, kad kaimynės vaikiukas guli su ja, o aš viena... Apie mažiuką dar nežinojau nieko, nes jis gulėjo reanimacijoje. Šiek tiek pagulėjau lovoje, išsikrausčiau visus daiktus ir nusprendžiau nueiti pas mažiuką.

Mano palata buvo trečiame aukšte, o mažiuko reanimacija - pirmame. Su vyru susiruošėme pirmam pasimatymui. Nuėjome iki lifto, o pasirodo man negalima važiuoti, mat liftas skirtas tik personalui... Na, ką gi.

Pagimdžiau vos prieš kelias valandas, bet laiptais nulipau, buvo šiek tiek silpna, bet euforija daro savo, jėgų užteko.

Atsidariau reanimacijos duris.

Baisu, visokie aparatukai cypauja, nerimas širdyje, bet tuo pačiu ir jaudulys, nes žinau, kad tuoj pamatysiu savo mažiuką. Pamatau sesutę, pasakau, kad atėjau pas mažiuką. Ji piktai atrėžė, kad naktimis čia niekas nieko nelanko, na, taip, buvo 2.30, bet aš juk ką tik pagimdžiau ir dar net nemačiau savo mažiuko.

Ji paklausė mano pavardės ir nuvedė prie spintelės, priklijavo ten mano pavardę, davė sterilų chalatą ir pasakė, kad kiekvieną kartą atėjusi turiu jį užsidėti,o vėliau ten pakabinti. Tada parodė palatą ir inkubatorių. Iš lėto nužingsniavau.

Dieve, ten gulėjo mažas mažas žmogeliukas, mažutis ir liesutis. Emocijos viduje tiesiog virė. Negalėjau patikėti, kad čia mano sūnelis, kuris ką tik buvo mano pilvelyje, jis atrodė kaip lėlytė.

Buvo taip gaila kūdikio: visas apraizgytas laidais, aparatai pypsi, sunkiai kvėpuoja, deguonies kaukė uždėta, bet ji tokio dydžio, kaip jo visa galvytė. Gerklėje užstrigo žodžiai. Žiūrėjau neatitraukdama akių.

Po kurio laiko sesutė pamatė, kad aš iš čia tikrai neisiu kurį laiką, ir pasiūlė atsisėsti, nes ką tik pagimdžiusiai negalima taip ilgai stovėti.

Pasėdėjau dar keliolika minučių, tada liepė išeiti, vis tik naktis, o čia - reanimacija. Paaiškino, kad kas tris valandas turiu nusitraukti priešpienio ir atnešti mažiukui. Buvo be proto sunku palikti mažiuką, bet žinojau, kad jį tuoj pat vėl pamatysiu. Galvoje buvo daug minčių.

Nuėjau vėl laiptais į palatą, atsisveikinau su vyru ir atsiguliau. Užmigti nepavyko.

Brigita

Brigitos istorijos tęsinį, kaip jai sekėsi auginti neišnešiotą sūnelį, skaitykite netrukus.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų

Austėjos išpažintis: mano gimdymą lydėjo daug klaidų
Austėja itin skrupulingai planavo nėštumą, tikėjosi sklandaus gimdymo ir jokių „staigmenų", tačiau, kaip pati sako, į daug ką neatkreipė dėmesio ir pridarė daugybę klaidų. Laimei, iš to pasimokė ir tikisi, kad kitoms būsimosioms mamoms jos patirtis padės būti tvirtesnėms.