Mano gimdymo istorija: vyras verkė, aš verkiau

Greta rašė savo pirmagimės dukrytės dienoraštį nuo pirmos nėštumo dienos. Pasklaidykime jį drauge.

Ramiai ir be abejonių į mūsų šeimą pasibeldė teigiamas nėštumo testas.

Visą dieną buvai mano paslaptis. Už lango taip gražiai ir švelniai snigo. Buvo sausis, pati pati kelionės pradžia. Kalbėjau su tavim, mano trijų milimetrų mylimas žmogiuk.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok gimdymo istoriją ir laimėk dovanų

Išgirsk, ką tau nori pasakyti vaikų neturinti draugė

Vakare tėvelis ant pagalvės rado tavo laiškutį: „Mano mylimas tėtuk, nors aš dar labai mažytis, bet labai tave myliu ir jau laukiu kada mes susitiksim rugsėjį". Jis visą vakarą dainavo, bučiavo tave, taip šiltai ir jaukiai įsitaisiusį mamytės pilvuke ir vis kartojo „Laukiu, myliu, greičiau..."

13 savaitė

„Na, iš to, ką matau, panašiau į mergaitę", - sako daktarė ir pažiūrėjo į būsimąjį tėtį. Ir aš į jį žiūrėjau - ilgai ir atidžiai. Ir pamačiau tą išdavikę ašarą, kuri pasakė, koks jis laimingas.

22 savaitės

Stuktelėjus 22 savaitėms, sveikiniesi iš pat ryto. Sveikiniesi atkakliai. Laikrodžio, akivaizdu, dar

nepažįsti. Paskutinės mamos darbo savaitės ir rytai, kai tampa ypač sunku keltis, tau nė motais. Susuki kumštuką ir duodi signalą: „Mama, rytas!!!". O rytas - 5, 6 valanda. Tėtukas džiaugiasi - bus dziudo čempionė.. Taip, taip, kur gi ne.

30 savaičių

Pradėjau šiandien rytą su Robbiu ir Bon Joviu. Pratinu tave, mažyle, prie gražių vyrų ir gražių dainų... O po to prisimenu tą, kuris naktį užklojo man pėdutes, kuris ryte atnešė puodelį kavos į lovą, kuris bučinuku į pilvuką pasveikino tave. Ir tada pasakiau tau: „Pats nuostabiausias vyras - tavo tėtis".

38 savaitės

Nors tavęs dar nėra šalia, tu visą laiką kartu. Nuo tos pirmosios akimirkos, kai pasakiau tavo tėtukui, koks džiaugsmas mūsų laukia, tapai mūsų šeimos dalimi.

Tu užsispyrus, pagal tai visa į mamytę. Tu kantri - toks ir tavo tėtukas, mano mylimas žmogus. Ilgas ir sunkus gyvenimo kelias tavęs laukia. Mes būsim šalia. Visą laiką būsim šalia.

Paskutinės dienos prieš susitikimą

Rašau tau šį laišką, mūsų mylimas mažas laukiamas žmogau. Rašau iš ilgesio.

Padovanosiu tau gulbės pūkelį,
Atnešiu šilčiausiam delne...
Nes tu, mano mažas vaikeli,
Širdy pagimdei „Aš mama"...
Laiminga, prasminga, teisinga
Stipri, išdidi ir šilta...
Aš būsiu tau visas pasaulis.
Aš būsiu geriausia mama.

Ketvirtadienis, rugsėjo 9 - oji.

Labai graži data gimti - 2010-09-09. Visą nėštumo laiką svarsčiau, kaip čia prisišaukti dukrytę šią dieną. Juk tai daugiau kaip savaitė po termino.

Daktarytė pakraipė galvą: „Trys centimetrai, galim kirpti vandenis...". Visi daiktai gimdymui sukrauti mašinoj, tėtuko nuotaika tokia priešgimdyminė, o aš... Nenoriu. Nebijau, bet NENORIU. Juokingai skamba - noriu ramaus stebuklo laukimo, glostau pilvuką ir vis klausiu savo nuostabiosios „Jau, mažyle?" Ji pakutena mane pėdute ir toliau laiminga žagsi pilvuke. „Laukiam", - pasakiau ir viltingai pažiūrėjau į daktarę. Suprato.

Naktį sulaukėm ankstyvųjų gimdymo pranašų, o dieną, apie 13 valandą - ir pirmųjų vandenų pliūpsnio.

Iš karto žinutė tėtukui: „Man atrodo, man nubėgo vandenys". Ir skambutis akušerei (dabar, jai leidus, ją jau pavadinčiau drauge). Ir nuraminimas, kad gal dar čia ne vandenys. Reikia toliau stebėti jų kiekį ir spalvą, vėliau spręsim, ką darom.

Namo parlekia švytinčiom nuo nežinia kokių jausmų mišrainės be penkių minučių tėtis.

JAU? O aš nežinau. Į širdį po truputį smelkiasi suvokimas, kad tuoj pamatysiu tave, mano mažas stebukle...

Išsiunčiau vyrą spurgų. Visas mamų forumas garsiai juokiasi iš mano saldumynų poreikio - gimdyti, o ne lepintis laikas... Išsitrenku galvą. Skausmai stiprėja, stiprėja, stiprėėėėėjaaaa. Skambinam akušerei Linutei. Ji, matyt, ne septintą gimdančią girdi, tad sako: „Na, ką, moteriške, pakuokis į ligoninę".

Priėmime susitinkam 18.15. Aš, kaip Marytė Melnikaitė, nutaisiusi didvyrės akis rodau, kokius skausmus kenčiu, kaip smagiai iš manęs laša paskutiniai lašeliai, įrodantys, kad namo grįšim jau trise... O mintyse poteriauju: „Dievuli, 6-7 centimetrai, prašau..."

Gimdykla jau matyta, įdomu, kiek ilgiausiai mes čia išbūsim? Iki vidurnakčio? Jei jau nepagimdžiau tą gražiąją dieną, gimdysim 2010-09-10. Irgi nieko, tinka.

Davikliai ant pilvo ir skaičiai ekrane prajuokina gydytoją: „Čia tavo didieji sąrėmiai?! Su tokiais gyvenime nepagimdysi. 4 centimetrai!" Rankoj atsiduria kateteris ir kapt kapt po lašelį kaip druska į žaizdą...

Pasodinta ant kamuolio pradedu matyti angeliukus, girdėti balsus, kurių nenoriu girdėti.

O sąrėmiai vis dar nepakankami. Mano nuostabusis visą laiką šalia - prisiskaitęs knygų apie tėvo vaidmenį gimdymo metu jis daro viską, kaip reikia, bet ne taip, kaip reikia man. Jis sako, kad aš stipri ir, kad „galiu" - nė velnio negaliu!

Negaliu net kvėpuoti, jau nekalbant apie tai, kad negaliu dainuoti kaip visą nėštumą įsivaizdavau darysianti gimdydama.

Kažkuriuo metu gimdykloje pakibo klausimas apie epidūrinę nejautrą. Išrėkiau, kad taip ir kuo greičiau.

Linutė paima kraują. „Atsakymai bus greitai, už 20 minučių."Kada?! Juk 20 minučių - tai bent dešimt sąrėmių. Pasiuto kolektyvas, ne kitaip...", - pagalvoju.

Kraujo atsakymai sukėlė isteriją - leukocitų per daug, epidūras negalimas.

Negana to, man pakyla temperatūra. Griūna viskas - mano svajonė greitai ir gražiai pasitikti savo stebuklą, vyro akyse išlikti oria ir didinga.

Temperatūrą pavyko numušti, gausiu „epidūrą". Vaistai po lašelį sukapsi, skausmas nutolsta, laikrodis rodo 23 valandą - akivaizdu, kad į mano planus dėl gimimo datos jau nebetelpam... Et, buvo nebuvo tos gražios datos - einam pasnausti.

Vyras iškeliauja pailsėti (?!) į palatą, gavęs puodelį kavos. Kojomis bėgioja skruzdėlės, pilve kažkas vyksta, į gimdyklą kartas nuo karto užeina žmonės, su visais turiu ką aptarti. Retomis vienatvės akimirkomis kalbuosi su savo mažyle. Ilgiuosi vyro, kurio nėra šalia. Nesijaučiu tokia tvirta ir tikra dėl to, kad sugebėsiu. Ne skausmo bijau - daktarės akys nežadėjo geros pabaigos. O dar jos juokelis apie cezario pjūvio metu nukritusį įrankį - šis prietaras reiškia, kad laukia dar viena operacija. Suprask, mano... Jaučiuosi silpna: dėl savo mažylės galiu nugriauti kalnus, bet nesugebu jos išleisti į pasaulį.

Apie pirmą valandą nakties kirkšnyje pajaučiu skausmą, kuris su kiekvienu sąrėmiu stiprėja. Kaip

suprantu, epidūro poveikis baigiasi. Ei, noriu dar! Juk man žadėjo, kad nebeskaudės. Akušerė tik krato galvą, o gydytoja nukerta trumpu „ne".

Liekam dviese. Mano nuostabus žmogus visą laiką šalia. Kvėpuoja kartu - man tai gyvybiškai svarbu, jam pradeda suktis galva. Palaiko plaukus, kai aš vemiu iš skausmo. Glosto galvą ir vis kartoja, kad aš stipri.

„Noriu namo", - sakau. „Eik", - sako daktarė.

Staiga išgirstu akušerės žodžius: „Tėveli, galit plautis rankas". Tai reiškia, kad jau pabaiga, kad tuoj kirps virkštelę, kad mūsų kūdikis jau beveik čia, beveik mano rankose.

Ir staiga laikas sustoja. 4.21 ryto. Skausmas dingsta. Virš mano galvos nušvinta dangus. Ant mano krūtinės paguldo mažytę, šiltą, į kamuoliuką susirietusią mergytę - mano širdies, gyvenimo ir akių džiaugsmą ir prasmę, mano išlauktąją ir išsapnuotąją.

Niekada, daugiau niekada nieko neprašysiu tavęs, Dievuli. Jau gavau iš tavęs pačią gražiausią dovaną.

Vyras verkė, aš verkiau. Rinkom vardą. Tu tapai Migle. Mano mažyte kruopyte Migle.

Po to gėrėm kavą, mano mažoji išsipildžiusi svajonė gulėjo mano rankose. Vyras pasveikino senelius, glostė man galvą ir dėkojo už dukrą.

Dar niekada nebuvau tokia rami.

Greta

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis