Netikėta pirmagimės mirtis tik sustiprino norą turėti vaikelį skaitytojos istorija

 (18)
Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Liepai.
Netikėta pirmagimės mirtis tik sustiprino norą turėti vaikelį <sup style="color: #ff0000;">skaitytojos istorija</sup>
© Shutterstock nuotr.

Vaikas - Dievo dovana, arba angelo sargo ir naujos vilties istorija

Mano laukimo ir gimdymo istorija kartu ir skausminga, ir džiaugsminga, nes teko patirti gyvybės rato jėgą didesniu greičiu, nei įprasta.

Pradėsiu 2012 metų istorija - sužinojau, kad laukiuosi, rudens pradžioje. Pirmas nėštumas man, pirmas naujos kartos vaikelis mano giminėje - visi labai džiaugėsi ir laukė. Laukimas buvo lengvas ir ramus, vienintelis nepatogumas buvo diagnozuotas gestacinis diabetas, ir pabaigoje labai tinstančios galūnės. Gegužės 17 naktį pabudau nuo keisto jausmo, tik po pusvalandžio supratau, kad pradėjo bėgti vandenys. Tik sąrėmių jokių dar nėra.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Įdomus video, kuriame 2 metų mergaitė atpažįsta visus automobilius
Trijų vaikų mamos firminis receptas: bananiniai Snickers keksiukai

Žadinu vyrą, sakydama, kad „manau, prasidėjo!" Keliamės, pakuojamės. Krepšiai dar nesukrauti, keikiu save, kodėl neprisiruošiau anksčiau, nors veiksmas prasidėjo anksčiau, be kelių dienų 37 savaitės. Nekreipiu į tai dėmesio - juk skaičiau, kad vaikutis jau išsivystęs, beveik visai išnešiotas, taigi nieko baisaus. Jaučiuosi laiminga ir džiaugsmingai laukiu būsimo susitikimo. Viskas taip nauja, nepatirta, bet nebaisu. Vyras sutepa kelis sumuštinius ligoninei ir pats snaudžia virtuvėje, kol aš lakstau pirmyn atgal.

Pagaliau išjudam, gimdymo namuose esam apie pusę 6 ryto.

Budinti seselė maloni, pildau dokumentus, patikrina tonusus ir sąrėmius - pasirodo, yra, nors nelabai ką jaučiu. Persirengiu ir - į gimdyklą. Naujos gimdyklos vis dar įrenginėjamos, įsikuriame pobaisėje senoje, bet ne tai svarbu. Reikiama įranga yra, to ir užtenka. Stoviu su vyru gimdykloj ir galvoju: ką, viskas? Ir kas dabar? Nieko nejaučiu dar...

Po kiek laiko ateina budintis gydytojas su akušere, guldo ant stalo, apžiūri. Labai skausminga ir nemalonu, jis burba, kad „nėr čia ko raitytis". Kaklelis vos atsivėręs. Paskaičiuoja tonusus ir išeina. Netrukus ateina kitas gydytojas iš naujos pamainos, vėl apžiūri, galvoju sau: „o, ne, ir vėl..." Bet šis gydytojas labai malonus, juokauja ir nuteikia gerai. Klausia, ar norėsiu nuskausminimo. Sakau, jei galėsiu ištverti, tai ne.

Taip ir lieku gimdykloje, vyras išvažiuoja trumpam į darbą, aš skaitau tarp sąrėmių, kol jie sustiprėja iki užeina kas minutę, tada nebegaliu susikaupti. Vėliau vaikštau, siūbuoju, sėdžiu ant kamuolio, vyras laiko už rankos. Gydytojas ateina kas porą valandų, patikrina kaklelį, pamatuoja tonusus, pajuokauja ir toliau paleidžia vaikštinėti. Galų gale ateina laikas gimdyti, kraustausi nepatogiai ant stalo, dar nepatogesnė stūmimo poza. Jausmas neišpasakytas, iš netikėtumo net rėkiu. Gydytojas, akušerė ir vyras mane ramina ir protina: „nerėk, o įkvėpk ir stumk". Sunku, skauda, net sąrėmių vienu metu nejuntu. Galų gale apie pusę 5 popiet gimsta mergytė, iš netikėtumo net sakau: „ką, jau?.." Man atsako, kad jau!

Mažytė verkia, net keista, kaip toks mažas vaikas moka taip stipriai verkti!

Iškart užsimiršta visas skausmas, dukrelė ant krūtinės, aš negaliu patikėti. Tuo metu mane susiuva, o mes su vyru džiaugiamės savo vaikeliu. Po pusvalandžio paima mergytę, suvysto (nes ne visai išnešiota) ir vėl padeda prie manęs. Bandau duoti krūtį, neima, vis verkia. Praeina 2 valandos, mažytė vis dar virkauja, skundžiasi. Ateina vaikų gydytoja, apžiūri, paima į vaikų skyrių stebėjimui, mane veža į palatą. Gydytojas dar juokauja, kad pailsėčiau šią naktį, nes paskui ramybės nebebus.

Palatoj abu su vyru apimti euforijos, dalinamės džiaugmu su giminėmis ir draugais, nors neramu, kad vaikelio nėra šalia, bet tikime, kad viskas bus gerai. Juk gimė gražiai, ramiai, be komplikacijų. Noriu nueiti į vaikų skyrių aplankyti, bet nėra jėgų, jaučiuosi visai išsunkta.

Gulame ilsėtis, tačiau apie pusę pirmos nakties ateina vaikų gydytoja, sako, kad reikia mažylę vežti į Santariškes, nes kažkas negerai, būklė vis blogėja. Žinoma, sutinkame ir likę dviese verkiame. Vis dar tikiu, kad viskas bus gerai. Nemoku melstis, tad vis prašau Dievo suteikti jai jėgų. Aptariame mažytės vardą - bus Gaja, kad būtų stipri ir gyvybinga.

Deja. Anksti ryte ateina vaikų gydytoja ir be didelių įžangų praneša baisią žinią - mažylė mirė. Netikime, esame ištikti šoko, tylime... Nėra jėgų verkti. Po kiek laiko vyras išeina aiškintis. Ligoninės personalas irgi sutrikęs, nežino, kas įvyko. Mano gydytojas, vėliau atėjęs į savo pamainą, iškart ateina pas manęs paguosti, rūpinasi ir ramina...

Jam irgi labai keista ir liūdna, neramu, kas nutiko mažytei.

Vėliau, po daugiau nei pusės metų, jis man pasakys: didžiausia dovana ir atsidėkojimas jam būsiu aš, su sveiku mažyliu išvažiuojanti namo... Tyrimai parodė, jog buvo sepsis ir plaučių uždegimas dėl įgimtos infekcijos. Kodėl - niekas nežino. Juk išgyvena ir didesni neišnešiotukai, netgi gimę su infekcija, o mano - ne... Į klausimą „kodėl" niekas niekada neatsakys. Vienintelis mano atsakymas sau - taip reikėjo, ne mums tai žinoti... Kaip senovėje žmonės sakydavo - Dievas davė, Dievas paėmė. Guodžiu save, kad mažylė ilgai nekentėjo.

Išvažiuoju iš ligoninės kitą dieną, negaliu girdėti kitų kūdikių verksmo pas kitas laimingas mamas... Laidojame dar kitą dieną, artimieji bando atkalbėti nuo dalyvavimo, bet aš privalau, nors jėgų ir nėra. Ačiū anytai, kuri „suveikė" popą, negalėjau sau leisti savo mažytę palaidoti kaip kačiuką, tik užkasti į duobę ir tiek. Nieko nesuprantu iš tos senosios rusų kalbos, bet koks skirtumas - Dievas vienas, tik religijų daug.

Laikas po to ėjo sunkiai ir lėtai.

Kaip tyčia iškart nuo pirmadienio vyras pradėjo naują darbą, jam tai buvo būdas užsimiršti, bet dirbo ilgai, grįždavo vėlai. Kad nebūčiau viena namie, važiuodavau pas močiutę, po darbo vyras pasiimdavo. Pasibaigus dekretui, sunku buvo grįžti į darbą, kadangi ten niekam per daug nepasakojau, kas nutiko, tai žmonės vis klausinėjo, kas gimė, kaip sekasi ir pan...

Skaudu buvo, bet nesinorėjo visiems skelbti savo istorijos, juo labiau, kad sužinoję nebežinodavo, ką sakyti ir kaip elgtis. Apskritai skaudu ne tiek dėl pačios netekties, kiek dėl aplinkinių reakcijos - iš nežinojimo, ką daryti, imdavo šalintis ir vengti kaip kokių raupsuotųjų.

Praėjus pusei metų, pradėjome bandyti dar kartą.

Apie kitą kartą ėmėme galvoti iš karto po netekties, bet reikėjo palaukti bent 6 mėnesius. Taigi, prieš 2012 Kalėdas pagaliau gaunu pačią geriausią dovaną - aš vėl laukiuosi! Šį kartą niekam nesigiriame, vengiame ir daryti per daug mano nėštumo nuotraukų, nerimas persekioja visą laiką, nors ir bandau jo atsikratyti. Kaskart, važiuodama pro kapines, prašau savo mažylės: saugok ir globok mano vaikutį, būk jo angelas sargas. Nėštumas sunkesnis nei pirmas, vis išlenda keisti negalavimai, vėl gestacinis diabetas, pasidarau visus įmanomus tyrimus - viskas gerai.

Likus nepilnom 2 savaitėm iki gimdymo termino, nuo vėžio miršta mano močiutė. Skaudu, kad taip ir nesulaukė savo proanūkio, nepalaimino - taip tikėjausi, kad sulauks, deja... Artimieji vėl bando atkalbėti nuo dalyvavimo laidotuvėse, bet vėlgi - aš privalau, negaliu kitaip. Kai kurie buvę močiutės draugai man sako - tai geras ženklas mažiukui.

Rugpjūčio 24, šeštadienis, termino diena - esu įsitikinusi, kad vaikutis turi gimti dabar! Bet nieko nevyksta, pirmadienį važiuoju į Santariškes apžiūrai. Ne itin maloni akušerė apžiūri ir neįspėjusi atidalina vaisiaus dangalus. Skausmas kaip per gerą sąrėmį. Sako, kad galiu pagimdyti šį vakarą, jeigu nieko nevyks, penktadienį turiu atvykti jau gimdymo skatinimui. Kol kas atsivėrimas 4 cm - keista, nes nieko iki tol nejaučiau.

Važiuoju namo ir laukiu.

Visą dieną jaučiu nereguliarius paskaudėjimus, panašius į mėnesinių, vis tikiuosi, kad prasidės reguliarūs sąrėmiai. Galų gale vakarop pastebiu - jau! Skaičiuoju ant lapelio - kartojasi kas 4-3 minutes. Rašau vyrui: "ilgai neužsilaikyk darbe, prasideda".

Pareina baisiai susijaudinęs, net keista jį tokį matyti. Pati jaučiuosi visai rami, daiktai sudėti jau prieš porą mėnesių. Važiuojame, esu skaičiusi, kad mašinoje gimdos kaklelis veriasi greičiau, tai neramu, ar spėsime laiku atvažiuoti. Laimė, vėlus vakaras, gatvės tuščios, į Santariškes atvažiuojam apie pirmą nakties. Apžiūra ir - į gimdyklą.

Vėl stoviu gimdykloje ir galvoju: „o kas dabar?.."

Šį kartą mane guldo į lovą, pritaiso tonusų ir sąrėmių matuoklius, ir liepia gulėti. Nesąmonė, aš noriu vaikščioti! Taip ir skausmą labiau kontroliuoju, ir patogiau... Ir dar pasakoja prieš tai apie kažkias vonias, apie tai, kad gimdyvė gali pasirinkti jai patogias pozas... Kenčiu, pykstu, vyras ramina, jei liepė gulėti, tai vadinasi, taip reikia. Nesąmonė, aš žinau geriau. Išlipu iš lovos, bent šalia pastovėsiu. Po kiek laiko ateina akušerė, žiūri tonusų skaičiavimo diagramą - negerai, matuoklis nusimušė, nes judėjau. Vėl į lovą.

Net pikta - juk ankstesniuose gimdymo namuose pamatuodavo tik kartais, o kitu laiku galėjau judėti laisvai! Visa laimė, kad viskas vyksta greitai, kaklelis veriasi, sąrėmiai stiprėja (tik juos kentėti judant, atrodo, būtų lengviau). Gretimoje palatoje gimdo kita moteris, girdime jos dejones, paskui gimusio vaikelio klyksmą. Mintyse sveikinu ją.

Ateina gydytoja, apžiūri ir išsiunčia vyrą iš palatos, klausiu, ką darys. Sako, nuleis vandenis, nes negerai, jeigu nenubėga daug atsivėrus kakleliui - gali atsidalinti placenta ar kažkas tokio. Pati procedūra neskausminga, bet po jos labai sustiprėja sąrėmiai, sunku tverti, bet nuskausminimo neprašau. Visa laimė, tai trunka pakankamai trumpai, siunčiu vyrą pas akušeres pranešti, kad jau laikas atėjo, gimdau.

Subėga net kelios, pora stūmimų - ir viskas, vaikutis gimė! Virkštelė triskart apsivyniojusi aplink kaklą, vėliau vyras pasakos, kad jam tai buvo baisiausias gimdymo momentas. Trumpą laiką tylu, paskui išgirstu tylų verksmą, klausiu, ar viskas gerai. Gerai, patikina gydytoja, trumpam uždeda dukrytę man ant krūtinės, paskui suvysto ir paguldo ant šildomo naujagimių staliuko, mane tvarko, apiplauna, susiuva.

Prašau, kad atiduotų man vaikelį, sako palauk, pabaigsim tvarkyti. Galų gale sulaukiu to palaimingo momento, kai dukrytė šalia - rami, tyli, greitai paima krūtį. Jaučiuosi ir laiminga, ir neramu kartu - ar šį kartą viskas bus gerai. Po kiek laiko mus (kartu su mažyle!) išveža į palatą.

Antrasis gimdymas tikrai vyko daug greičiau nei pirmas, bet nėštumas buvo sunkesnis, organizmas nespėjo atsigauti po nedidelės pertraukos. Nerimstančioms moterims norėčiau patarti palaukti daugiau nei pusę metų, jei tik galite - nors vaikeliui tai neturės įtakos, jums pačioms bus sunkiau.

Ačiū aukštesnei jėgai, šį kartą vaikelis sveikas. Žinodami ankstesnę istoriją, gydytojai atliko daugiau tyrimų ir kiek ilgiau palaikė ligoninėje. Po 3 dienų laimingi išvažiavome namo.

Dabar mano mažylė gerai auga, yra rami, nedaug verkia ir normaliai miega - gal tikrai ją globoja angelas sargas. O gal netgi du.

Liepa

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Ar tikrai vėliau gimdančios moterys gyvena ilgiau? (1)

Ar tikrai vėliau gimdančios moterys gyvena ilgiau?
Tyrimas rodo, kad po 25-erių pirmą kartą gimdžiusioms moterims didesnė tikimybė sulaukti 90-ies nei jaunesnėms gimdžiusioms moterims.

Skaitytojos išpažintis: po gimdymo namo grįžau be sūnelio (87)

Skaitytojos išpažintis: po gimdymo namo grįžau be sūnelio
Uteniškiai Rūta ir Dainius (vardai pakeisti) su džiugesiu laukė gimsiančio vaikelio. Rūta visą nėštumą jautėsi gerai, problemų nebuvo, tad net nenumanė, kokį pragarą teks ištverti prasidėjus gimdymui.

Psichologė: kaip pagimdyti be skausmo (7)

Psichologė: kaip pagimdyti be skausmo
Nors gimdymas yra fiziologinis procesas, pasitelkiant žmogaus psichologiją jį galima ištverti sunkiau arba lengviau.

Svarbu žinoti: gimdymo traumos (11)

Svarbu žinoti: gimdymo traumos
Gimdymas visuomet kelia rūpestį dėl sėkmingos jo eigos, kuri svarbi tiek motinos, tiek kūdikio gerovei.

Lietuvių mamos atvirai: ko labiausiai bijojau per gimdymą? (8)

Lietuvių mamos atvirai: ko labiausiai bijojau per gimdymą?
Bijoti – natūralu ir žmogiška, bet baimės akys didelės, tad dažnai situaciją piešiame daug tamsesnėmis spalvomis, nei ji yra iš tiesų.

Naujagimiui palankioje ligoninėje svarbiausias dėmesys – žindymui

Naujagimiui palankioje ligoninėje svarbiausias dėmesys – žindymui
Šiemet Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir UNICEF paskelbta Naujagimiui palankios ligoninės iniciatyva mini 25-erių metų jubiliejų.

2 vaikų mama: iki antrojo gimdymo nežinojau, kas yra skausmas

2 vaikų mama: iki antrojo gimdymo nežinojau, kas yra skausmas
Sudėtingas nėštumas, daug išgyvenimų, fizinio ir dvasinio skausmo, ne ką paprastesnis ir gimdymas – vien jau tai, kad gimusi mergytė nekvėpavo... Prisiminusi visa tai Žydra Mikalauskė sako, kad kojos lūžis, palyginti su skausmu, kurį teko ištverti, – niekai. Ir nepaliauja šypsotis.

Siūlo po gimdymo neišmesti virkštelės ir paversti ją meno kūriniu (14)

Siūlo po gimdymo neišmesti virkštelės ir paversti ją meno kūriniu
Po gimdymo virkštelė, jungusi mamą su kūdikiu, tampa nebereikalinga ir yra išmetama. Tačiau viena įmonė sugalvojo netradicinį jų panaudojimo būdą.

60 metų moteris pirmą kartą tapo mama: gimė dvyniai (11)

60 metų moteris pirmą kartą tapo mama: gimė dvyniai
Amerikietė Claudette Cook savo vėlyvą nėštumą vadina Dievo dovana ir sako, kad vaikų gimimas į jų namus atnešė didžiulį džiaugsmą.

Danijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymo ypatumus (34)

Danijoje gyvenanti lietuvė – apie nėštumo priežiūrą ir gimdymo ypatumus
Kristina Lukošiūtė-Balslev (29 m.) su vyru Simon Balslev (32 m) ir dviem vaikučiais gyvena Danijoje. „Nėštumo priežiūra čia – puiki, gimdymai praėjo ramiai, esu labai patenkinta", – sako Kristina. Kas Danijoje kitaip nei pas mus?

7 mitai apie cezario pjūvį, kuriuos reikia vyti lauk (13)

7 mitai apie cezario pjūvį, kuriuos reikia vyti lauk
Nepaisant to, kad pastaraisiais metais beveik trečdalis vaikų gimsta po cezario pjūvio operacijos, vis dar gajūs įvairūs su šia procedūra susiję mitai.

Mamos atvirai: kiek kainuoja gimdymas Lietuvoje? (30)

Mamos atvirai: kiek kainuoja gimdymas Lietuvoje?
Ne paslaptis, kad nemažai mamų prieš gimdymą susiranda patikimą gydytoją, susitaria ir jam sumoka. Už tai, kad reikiamu momentu bus šalia, prižiūrės ir padės. Kaip dažnai mamos tariasi ir kokios tai sumos? 15 mamų iš Lietuvos ir užsienio – 15 nuomonių ir patirčių (vardai jų prašymu pakeisti).

Gydytojas Egidijus Jakiūnas – atvirai apie įsimintiniausius gimdymus, nutikusius per jo praktiką (19)

Gydytojas Egidijus Jakiūnas – atvirai apie įsimintiniausius gimdymus, nutikusius per jo praktiką
Sakoma, kad gydytojo akušerio ginekologo specialybė yra pati gražiausia, nes jis pirmasis pasitinka į pasaulį besibeldžiančią naują gyvybę. Tiesa, kartais tai daryti tenka ekstremaliomis sąlygomis.

Psichologė – apie gimdymą su vyru: kada tai išties padeda, o kada – trukdo (105)

Psichologė – apie gimdymą su vyru: kada tai išties padeda, o kada – trukdo
Gimdyti su vyru šiandien yra taip pat savaime suprantama, kaip kartu eiti į pirmąjį ultragarsinį nėštumo tyrimą. Eiti kartu tikrai nėra būtina, tačiau vieniems būsimiems tėčiams tai labai svarbus įvykis, kurio jie nenori praleisti, kiti nesuteikia tam tokios didelės reikšmės.

Nuotraukos, kurios atima žadą: kaip iš arti atrodo gimdymas (95)

Nuotraukos, kurios atima žadą: kaip iš arti atrodo gimdymas
Lietuvoje vis dar populiarėjanti labai pamažu, gimdymo fotosesija užsienyje jau seniai nieko nestebina. Kai kurie fotografai specializuojasi fotografuodami tik nėštumus ir gimdymus.