Oksana: visada žinojau, kad per gimdymą nenoriu matyti vyro

Jeigu neseniai gimdėte arba mintys apie vaiko gimimą jau seniai prašyte prašosi išguldomos, laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, mūsų el. paštas portalas@tavovaikas.lt. Šiandien kviečiame paskaityti Oksanos laišką.

„Tą lemtingąją dieną ryte gaminau pietus, į kurių sudėtį įėjo alus. Atidariusi skardinę tiesiog negalėjau susilaikyti ir išgėriau pusę stiklinės. Savijauta buvo gera, tik įtartinai tempė nugarą, skaudėjo kartais pilvo apačią. Kilo įtarimas, o gal čia jau „ta" diena , gal tai sąrėmių pradžia? Visgi nusprendžiau, kad mano savijauta per gera sąrėmiams ir gimdymui. Po pietų dėl viso pikto nusprendėm nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę, dėl visa ko...


Daiktų nepasiėmiau, neplanavau tądien ten pasilikti. Po patikrinimo paaiškėjo, jog man prasidėjo sąrėmiai ir aš lieku gimdymo namuose. Gimdos kaklelis atsidaręs jau 4 cm. Rankos ir kojos pradėjo drebėti iš baimės. Nors iki tol nelabai bijojau gimdyti, nes gimdymo laukiau su ta mintimi, kad atvažiavus iš karto paprašysiu vaistų nuo skausmo, ir viskas bus gerai.


Gimdykloje – vyras ir anyta


Vyras išskubėjo namo atvežti daiktų, laukiau jo jau gimdykloje. Vyras atvežė daiktus ir... anytą! Nors su anyta santykiai geri, vis tiek mažiausiai norėjau ją ten matyti. Vyras labai stipriai pergyveno, tad į kompaniją „prigriebė" savo motiną ir dar bandelių su sulčių pakeliu.


Sąrėmiams vis stiprėjant nedžiugino manęs nei vyro ranka, padėta ant peties (labai sutrikęs buvo, nežinojo, kaip kitaip gali padėti), nei netoliese stovinti anyta. Tik vienu momentu vyras labai mane pralinksmino, kai po sąrėmių pasiūlė bandelės ir sulčių, nusprendęs, kad tikriausiai aš išalkusi.


Pabuvę šalia manęs mažiau nei pusė valandos, jie išvažiavo, išprašiau namo juos, labai jau skaudėjo per sąrėmius, o suleisti vaistai nelabai padėjo (oi, kaip klydau manydama, kad gausiu vaistų ir per sąrėmius būsiu atsipūtusi).


Gimdymas baigėsi operacija


Per sąrėmius rėkiau ir net paklausiau akušerės, ar galiu keiktis. Gavus leidimą kartais ir pasikeikdavau, skausmas buvo didelis. Kai buvo nuspręsta skubos tvarka vežti operuoti, tiesiog negalėjau sulaukti, kada gi man suleis vaistus, nes žinojau, kad tada ateis didžiulis palengvėjimas, nejausiu sąrėmiu skausmo.


Cezario operacijos metu gimė dukrytė. Po operacijos valandžiukę pagulėjusi pooperacinėje palatoje, buvau nuvežta į savo palatą, kurioje jau laukė vyras, atvažiavęs aplankyti dukrytės, nors jau buvo 12 val nakties. Trumpai pabuvęs, įsitikinęs, kad mums viskas gerai, išskubėjo namo ilsėtis.


Visada žinojau, kad gimdymo metu nenorėčiau matyti šalia vyro. Vyras taip pat nesibrovė niekada į gimdymą. Tik prieš išeinant pasitikslino dar, ar tikrai nenoriu, kad jis liktų. Išėjus jam su anyta dar 5 valandas gimdžiau be „palaikymo komandos". Ir tiksliai žinau vieną dalyką: jei gimdyčiau kitą kartą, nenorėčiau matyti gimdyme vyro, anytos. Vyras galėtų dalyvauti nebent cezario pjūvio metu (jį man atliko ekstra atveju), kai suleisti vaistai, ir jokių sąrėmių nejauti, nerėki ir nesikeiki iš skausmo, tada gali būti šalia ir prilaikyti drebančias rankas“.



Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis