Po sklandaus gimdymo - reta komplikacija skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Laurai.

Dažnai galvodavau, svajodavau apie šeimą, vaikus.

Kai gatvėje praeidavo besilaukianti moteris, mergina, pagalvodavau, kiek džiaugsmo nešioja savyje.

Pagaliau sutikau vyrą už kurio ištekėjau, planavome turėti vaikų. Vienas mėnuo, du mėnesiai, trys.. kaip nieko, taip nieko. Po septynių mėnesių apsilankiau pas ginekologą, nes buvai šiek tiek išsigandusi. Jis patikino, jog viskas gerai ir reikia dar šiek tiek palaukti, o tyrimus dėl nepastojimo daryti dar per anksti.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Populiariausi vaikų vardai 6 didžiausiuose Lietuvos miestuose
7 garsenybės, kurioms likimas dovanojo dvynukus

Po Naujųjų metų nesulaukiau „tų" dienų. Nusipirkau nėštumo testą, kurį pasidariau 4 val. ryto. Pagaliau teigiamas!

Bėgo mėnesiai.

Pirmas vaikučio suspurdėjimas pilve - tai lyg drugelio suplasnojimas. Jausmas neapsakomas. Pilvukas vis didėjo, didėjo. Laukiau tos dienos, kada jis bus man ant rankų, svajojau, daug galvojau apie jį.

Gimdymo diena prasidėjo kaip įprastai. 15 val. pajutau maudimą pilvo apačioje, skausmai darėsi vis stipresni. Buvau girdėjusi apie parengiamuosius sąrėmius, pagalvojau, kad tai gali būti jie. Visgi 19 val. nutariau išsikviesti taksi ir nuvažiuoti pasitikrinti, nes skausmai nesiliovė, o vyras dar buvo darbe.

Po patikrinimo paaiškėjo, kad gimdos kaklelis atsidaręs jau 4 cm. Pats gimdymas vyko sklandžiai, ir jau apie 21 valandą turėjau mūsų mažylį rankose. Vyras per visus sąrėmius buvo kartu, bet atėjus lemtingai akimirkai išėjo iš gimdymo palatos, aš ir pati nenorėjau, kad jis pasiliktų. Šiek tiek pabuvęs po gimdymo, jis išvažiavo į namus.

Iš gimdymo palatos mane po valandos perkėlė į paprastą palatą.

Sesutė, kuri tą naktį budėjo, pasakė, jog reikia paimti mažiuko kraują patikrinti (kadangi man nustatė nėščiųjų diabetą, kai buvo 30 nėštumo savaitė). Tyrimo rezultatai nedžiugino, pasirodo, vaiko kraujyje buvo per mažas cukraus kiekis.

Per kitas dvi valandas kraują ėmė dar 4 kartus, ir rezultatai tokie pat. Gimdžiau netoli Kauno, tad gydytoja skambino pasikonsultuoti su medikais Kauno klinikose. Ten naktį budėjęs gydytojas patarė paimti kraujo mėginį ryte. Iš pat ryto atėjo daktarė apžiūrėti gimusių naujagimių. Pas mus atėjo pačius pirmus. Paėmė kraujo mėginį, ir netrukus atėjusi pranešė, jog pas mažiuką cukraus kiekis kraujyje per mažas, atvažiuos reanimobilis ir išveš į klinikas.

Paėmiau vaiką ant rankų ir pradėjau verkti, ašaros nenustodamos pačios riedėjo, nes niekas man dar nepaaiškino, ką ten darys, tik pasakė, kad aš negalėsiu su juo važiuoti, nes dar po gimdymo neatsigavau. Atvažiavusi gydytoja, kuri veš vaiką su greitąja pagalba, paaiškino, kad jam reikia lašinti gliukozę, o jei tai nepadės, reiks atlikti sudėtingesnę procedūrą. Daugiau nieko nebegirdėjau, tik kaip liepė atsisveikinti su mažiuku ir davė telefono numerį, kuriuo galėčiau paskambinti ir pasiklausti apie jo būklę. Paskendau ašarose matydama, kaip jį išneša tokį bejėgį, ir aš nieko negaliu padaryti. Vyras laikėsi tvirčiau.

Vakare pasiskambinom, mus patikino, kad vaiko būklė gera. Laukiau su nekantrumu kitos dienos, nes mane jau žadėjo paleisti iš ligoninės, kad galėčiau važiuoti pas savo mažiuką.

Kitą dieną mane išleido.

Parsivežiau daiktus į namus ir su vyru išvažiavome į Kauno klinikas pas mūsų vaikelį. Įėjusi į palatą pamačiusi į mažą jo galvytę įvestą lašelinę, savaime pradėjo bėgti ašaros, labai išsigandau. Tačiau man paaiškino, kad tai vienintelė naujagimio vieta, kur gerai matyti kraujagyslės.

Cukraus kiekis kraujyje jau buvo geras, bet gydytojai nežinojo, ar atjungus lašelinę bus taip pat. Tą pačią dieną manęs dar nepaguldė į palatą, grįžome į namus. Daug jausmų virė viduje, nesuvokiau, kas vyksta, neradau sau vietos.

Vaiko lovytė buvo tuščia, pilvuke jo taip pat nebebuvo... Visos mintys sukosi tik apie jį, norėjosi kas minutę ten skambinti ir klausti, kaip jis.

Kai nuvažiavome kitą dieną, mane paguldė, bet vaiko į palatą nevežė, jis buvo stebimas atskirai, dar pajungta lašelinė. Turėjau eiti pas jį kas kelias valandas ir maitinti. Po paros lašelinę atjungė ir atvežė vaikutį į palatą pas mane. Cukraus kiekis kraujyje geras, tik reikia dar šiek tiek pastebėti būklę. Labai tuo džiaugiausi, tik kartu kilo nerimas: ar gerai jį prižiurėsiu, nedrąsu buvo kažką daryti, kai šalia stovi daktarai. Po šešių parų pagaliau parsivežėme jį į namus. Įsivyravo neapsakoma ramuma, išnyko visos baimės.

Kūdikio lovytė mūsų namuose nebe tuščia.

Vaikučiui jau metukai ir trys mėnesiai, auga gerai, yra judrus ir išdykęs.

Esu labai dėkinga medikams, kurie laiku ir tinkamai sureagavo, ir viskas baigėsi laimingai. Aišku, čia tik dalelė to, ką teko išgyventi ir pajausti. Neįmanoma visko išreikšti žodžiais, ką tada jaučiau ir kokia esu jiems dėkinga. Manyje buvo tūkstančiai jausmų, ir visi jie susijaukę. Turbūt daug lapų reiktų parašyti apie tai...

Linkiu mamoms stiprybės ir tikėjimo. Tikėjimo, kad viskas bus gerai, nepraraskite vilties. Kiekviena akimirka, praleista su mūsų mylimais žmonėmis, yra brangi ir neįkainojama.

Laura

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 100 Lt vertės apatinių rūbų parduotuvės čekį.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis