Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo

Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

„Sveiki, mes – Šklenskai. Jau kurį laiką esame iškeitę Vilnių į Jonavą. Aš, Sandra, dirbu miesto bibliotekoje metodininke rinkodarai ir viešiesiems ryšiams, tėtis Laurynas – miesto ligoninėje radiologijos technologu. Jau 4 metus gyvename atradimų ir mokymosi būti tėvais pasaulyje. Bet apie viską – nuo pradžių.


Gyvenimas pakoreguoja planus... į gerą


2011 metais tapome vyru ir žmona. Vaikų dar neplanavome bent porą metų, norėjome džiaugtis nauju statusu ir jaukintis mintį turėti vaikų. Tačiau dėl endometriozės planus teko keisti ir didžiam džiaugsmui pirmojo ciklo metu užsimezgė mūsų Liepa. Jausmai buvo labai dviprasmiški – ir džiaugsmas, ir baimė aplankė vienu metu. Beveik visa nėštumą, augindama vaikelį pilve, jutau be proto didelę atsakomybę ir nerimą, ar pavyks būti tobula mama.

Nėštumas ėjosi sklandžiai, buvau kupina energijos. Nesulaukusi trečio nėštumo mėnesio su vyru ir draugais automobiliu keliavome į Gdanską atostogauti. Kamavo lengvas pykinimas, tačiau bėdų tai nekėlė.


Problemų atsirado prieš pat išeinant į dekretines atostogas. Tuo metu dirbau vienoje Vilniaus drabužių parduotuvių. Vieną dieną pasijutau blogai (liejosi akyse, tirpo viena veido pusė ir ranka, pakilo kraujospūdis). Tačiau tai praėjo savaime, o papasakojus apie negalavimus prižiūrinčiai ginekologei buvo sureaguota.. niekaip (juokiasi).


„Valgyk mažiau silkės!"


Atėjo Kūčios. Kadangi siaubingai graužė rėmuo, maistą pakeitė tabletės nuo rėmens; pamenu, per Kūčias beveik nevalgiau. Kūčių naktį pradėjo siaubingai skaudėti pilvą. Glosčiau, raminau savo Liepą, ir ji nurimo. Apsilankius pas gydytoją ir papasakojus „nuotykius" bei pamatavus kraujospūdį (paaiškėjo, kad jis pakilęs), sulaukiau itin „profesionalaus" atsakymo, kad reikėjo... mažiau silkės valgyti! Nors jos, tiesą sakant, net nevalgiau.


2013 m. sausio 31 d. irzli ir blogai besijaučianti žygiavau per pusnis pas gydytoją pasitikrinti. Skundžiausi, kad labai graužia rėmuo, niežti kūną, skauda galvą, ir svoris nenormaliai padidėjo. Patikrinus seniau priduotus šlapimo tyrimus paaiškėja, kad jame – itin didelis kiekis baltymo. Susirūpinusi gydytoja skuba tikrinti vaisiaus širdies tonusus ir liepia kuo greičiau keliauti į šalia esančius gimdymo namus.


Aš ištikta šoko... Kaip galima tiriant šlapimą ir pamačius tokį didelį baltymo kiekį jame nepranešti nėščios moters gydytojai, kad būtų suteikta pagalba?


Skambutis vyrui, tėvams...


Gimdymo namuose mane informuoja, kad vaikelis gyvas ir sveikas, kad nesvers net 3 kg. Toliau laukia įvairūs tyrimai ir išvada, kad man – sunki preeklampsija, inkstai ir kepenys atsisako veikti! Kraujospūdis – 160/140. Gal vėl nuo silkės?


„Jūs gal laukiatės drambliuko?"


Ligoninėje nusprendžiama skatinti ir leisti gimdyti pačiai.


Gimdymas sklandus, epidurinė nejautra sunkiai veikia – vis jaučiu skausmus. Sulaukiu komentarų, kad gal laukiuosi drambliuko ir reikia didesnės dozės.


Po 6 val. nuo skatinimo gimsta 38 sav. 2970 g 50 cm „drambliukė" Liepa. Naujai iškepto tėvelio pagalba nukerpama virkštelė. Tos jo išraiškos neužmiršiu niekada. Tada supratau, kad vyro vieta gimdyme. Nes tik gimus vaikui mačiau jo veidą TOKĮ, net sunku apibūdinti žodžiais... Išsigandęs, sumišęs, įsimylėjęs, besididžiuojantis savo MŪSŲ KŪRINIU.

Liepa įvertinama 9–10 balų. Sveika, ačiū visiems šventiesiems. Buvau išties išsigandusi, kad mano preeklampsija galėjo jai pakenkti.


Iš to sumišimo ir džiaugsmo net nenufotografavome savo naujagimės, nes gydytojas informavo, kad mano būklė bloga ir teks važiuoti į reanimaciją. Mano iliuzija, kad visi eisime į šeimyninę palatą, žlunga. Reanimacijoje praleidžiu dvi paras, jų beveik nepamenu, nes nuo vaistų visad miegodavau. Pabudusi prisimindavau savo vaikelio veidą ir verkdavau, kad ji viena, be manęs.Kai jau pagaliau buvome kartu, viskas klostėsi sklandžiai, mažylė godžiai valgė. Pieneliu išmaitinau iki metų.


Gimsta antrasis medelis...


Po jos gimimo labai norėjau antro vaikelio, tačiau jaučiau begalinę baimę, kad tai vėl pasikartos, be to, kaip ir visus atsakingus tėvus, kamavo nerimas dėl finansinės padėties. Pastojau pakeitusi kontraceptines tabletes. Ir vėl apėmė baimė. Tik šįkart nerimavau, kaip reaguos Liepa, kaip reiks padalyti dėmesį savo abiem medeliams.

Pradėjome naują etapą. Išsikraustėme iš Vilniaus į Jonavą.


Kai Liepai buvo 2 metai ir 3 mėnesiai, gimė Eglė. Nėštumas buvo ne iš lengvųjų nuo pat pradžių, sunkumų kėlė placentos padėtis, dėl kurios negalėjau kilnoti pirmagimės Liepos. Vėliau, jai pakeitus lokalizaciją, problemų atsirado dėl šokinėjančio kraujospūdžio – jaučiausi ne itin gerai...


Esu nepakanti skausmui, tačiau 2015 m. balandžio 24 d. rytą prasidėjus nereguliariems sąrėmiams visą dieną buvau mama – žaidžiau su LIEPA, užsiėmiau namų ruoša ir, kaip juokauju, tik ją užmigdžiusi nakties miegui leidau sąrėmiams sustiprėti. Nubėgo vandenys ir išvažiavome į ligoninę.


Buvo baisu ne tik gimdyti, bet ir pirmą kartą tiek parų būti atskirai nuo Liepos. Su vyru nutarėme, kad Liepai nereikia lankyti manęs ligoninėje.


Į gimdymo namus atvykau, kai gimdos kaklelis buvo atsidaręs 4 cm. Gydytojos įkalbėta, kad sugebėsiu, gimdžiau be skausmą malšinančių vaistų. Gimdymas truko 6 val. Tai buvo baisiausios valandos mano gyvenime. Esu atviras žmogus ir pasakysiu, kad, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, primygtinai prašyčiau epidurinės nejautros...

Gimė sveika 39 sav. 3408 g 52 cm Eglė. Žiūrėjau į ją ir juokais vadinau vilkolakiuke, nes gimė su itin ilgais nagiukais.

Viskas praėjo sklandžiai, buvome kartu. Tiesa, mano nuostabai, ji nemokėjo taisyklingai žysti. Pieno šį kartą neužteko, nuo 6 mėn. teko primaitinti."


Sandra, kaip jūsų medeliai gyvena dabar?


„Šiuo metu mano medeliams 4 ir 2 metai. Jos tokios skirtingos – matyt, tai lėmė daug dalykų. Visų pirma, Liepa buvo be proto globojama, jaučiau baimę, kad be manęs niekas negali ja pasirūpinti. Nors vyras susitvarkė ir susitvarko kuo puikiausiai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.


Eglė anksčiau tapo savarankiška. Manau, turėjo įtakos, kad ji nežino, ką reiškia būti vienturte, kai visas dėmesys – tau

vienai, ir tai, kad būdama 1,4 metų pradėjo lankyti lopšelį. Šis faktas kai kurioms mamoms užklius, sakys, kad per anksti... Bet mano vaikas puikiai adaptavosi lopšelyje ir, nors yra viena jauniausių grupėje, kalbinė raida ne ką prastesnė nei kitų, o kai kuriuos vyresnius vaikus netgi lenkia. Ji savarankiška ne pagal amžių.

Abi mergaitės ūmaus būdo, moka išsireikalauti ir pakovoti už save, yra be galo jautrios."


Kokių minčių Jums kyla prisiminus gimdymus? Ką pakeistumėt, jei galėtumėt?


„Jeigu galėčiau atsukti laiką, ir vėl nesitarčiau ir niekam neatsidėkočiau dovanomis. Tik štai dėl nėštumą prižiūrinčių medikų būčiau kitokio požiūrio. Laukdamasi Liepos turėjau blogą nuojautą, kad į mano nusiskundimus žiūrima pro pirštus, – galėjau pakeisti gydytoją, bet pasitikėjau jos kompetencija. Dėl to save graužiu.


Gimdymu Vilniaus Antakalnio gimdymo namuose esu patenkinta ir be galo dėkinga manimi besirūpinusiam gydytojui ir rezidentams.Dėl antro nėštumo priežiūros ir gimdymo esu visiškai patenkinta. Tik kitą sykį rinkčiausi gimdyti su skausmą malšinančiais vaistais ir neleisčiau manęs perkalbėti.


Na, bet svarbiausia – ne tik pagimdyti. Ilgiausiais ir sunkiausias darbas – vaikus auginti ir lavinti."


Už ką parašytumėte sau pliusų, o už ką – minusų?..


„Nelaikau savęs tobula mama, stengiuosi tobulėti ir mokytis.


Mano nuomone, auginant vaikus svarbiausia – daug bendrauti, būti pavyzdžiu ir nemeluoti. Mūsų šeimoje ne viskas visada pavyksta taip, kaip norime, bet taisyklė nemeluoti yra šventa. Jeigu vaikas klausia, ar reikės, pvz., imti kraują, nemeluojame ir sakome, kad taip, reikės. Arba, jei pažadame važiuoti į kiną, tai ir važiuojame.


Be to, aš, kaip moteris, stengiuosi, kad mergaitės augtų savimi pasitikinčiomis ir tikslų turinčiomis moterimis. Ir nors kartais man tenka užtrukti darbe ir tą dieną joms skiriu mažiau dėmesio, žinau, kad ateityje dukrelės suvoks, jog moters gyvenimo tikslas nėra tik būti mama ir žmona. Labai svarbu atrasti veiklą, darbą, hobį, kuris suteiktų pilnatvės jausmą ir galimybę save išreikšti.


Taip pat mūsų šeimoje svarbi bendra veikla – kartu piešiame, nebijome, kad vaikai išsiteps. Reikia leisti vaikams turėti vaikystę.


Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.


Taip pat didelį dėmesį skiriame meilei knygoms. Jų turime išties daug, taip pat skaitome ir iš bibliotekos paimtas knygas. Manau, tai labai padeda lavinti vaizduotę, suvokti pasaulį, formuoti savo asmenybę. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, puikiai suderiname knygų skaitymą ir buvimą lauke, nes Jonavos viešoji biblioteka turi Knygų terasą po atviru dangumi. Stengiamės riboti filmukų žiūrėjimą, neduodame telefonų, jokių kompiuterinių žaidimų. Bet turime daug žaislų, stalo žaidimų ir t. t.


Tikriausiai, kaip ir visi tėvai, stengiamės, kad mūsų vaikai būtų mandagūs, kultūringi, protingi, geri, draugiški. Ne viskas ir ne visada pavyksta iš pirmo karto, bet stengiamės ir mokomės būti tėvais kasdien.


Medeliai kasdien auga, tobulėja, stebina, o mes kasdien didžiuojamės ir džiaugiamės jomis.


Mėgstu analizuoti kitų ir savo elgesį, tad galbūt šiuo metu sau duočiau daugiau minusų nei pliusų dėl dažnai pakelto balso ar kantrybės stokos, bet tobulų nėra, o aš tokia ir nenoriu būti, nes tokių tiesiog nėra."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis