Skaitytojos išpažintis: po gimdymo namo grįžau be sūnelio

Uteniškiai Rūta ir Dainius (vardai pakeisti) su džiugesiu laukė gimsiančio vaikelio. Rūta visą nėštumą jautėsi gerai, problemų nebuvo, tad net nenumanė, kokį pragarą teks ištverti prasidėjus gimdymui.

Tyrimai nenudžiugino

„Mūsų mažylis gimė šių metų rugsėjo 26 dieną. Labai lauktas ir mylimas. Bet... Tą dieną prisiminsiu ne kaip pačią džiugiausią mūsų šeimos gyvenime, bet ir kaip kupiną baimės, nerimo ir... pažeminimo, – pasakojimą pradeda Rūta, sūnelio Ugniaus mama. – Visą nėštumą jaučiausi puikiai, visi tyrimai buvo geri. Neturėjome nė menkiausio įtarimo, kad kas nors gali būti negerai ir net nenujautėme, kiek visko teks patirti..."

Rūta pasakoja, kad iki gimdymo likus maždaug mėnesiui ar dar mažiau, jai buvo atliktas tyrimas B grupės streptokokui nustatyti. „Atsakymas buvo neigiamas, bet po šio tyrimo paėmimo, kai dariausi šlapimo tyrimą, rodė uždegimą. Tyrimai iki šiol būdavo geri... Gydytoja nuramino, kad nieko čia baisaus. Taigi ramiai gyvenome toliau ir laukėme, kol gims sūnelis."

Po kelių savaičių, išėjus gleivių kamščiui, Rūta suprato, kad turėjusi būti džiugi diena jau atėjo. Buvo sekmadienio rytas. Dieną dar pabuvo namuose, o naktį, apie 23 val., kai sąrėmiai jau padažnėjo ir tapo stipresni, išvyko į ligoninę.

„Ko tu atvažiavai?"

Tokį klausimą Rūta išgirdo ligoninėje. „Manęs paklausė, ar nubėgo vandenys. Atsakiau, kad dar ne. Tuomet ir paklausė, tai ko čia tada išvis atvykau. Pasakiau, kad sąrėmiai jau stiprūs ir gan dažni. Tuomet mane paguldė į palatą ir išėjo... iki ryto. Gal pamiegoti norėjo... Nes personalas labai jau užsimiegojęs buvo ir tikriausiai susierzino, kad sutrukdžiau. Visą naktį prasikankinau sąrėmiaudama – palatoje buvau viena, vyras kartu būti negalėjo: jam buvo liepta važiuoti namo, nes, kaip buvo pasakyta, nėra tikslo būti; kai pradėsiu gimdyti, tada paskambinsiu, ir jis atvažiuos. Iš personalo irgi niekas nė karto nebuvo užėjęs, – pasakoja Rūta. – Apie šeštą ryto atėjo akušerė, paklausė, kas kiek laiko kartojasi sąrėmiai. Kai pasakiau, kad jau dažni, liepė eiti į gimdyklą. Ten paaiškėjo, kad vaisiaus vandenys – žali! Vaikelio gyvybei grėsė pavojus. O aš visa išsekusi po tos nakties, be jėgų. Jaučiu, kad daugiau nebegaliu, tiesiog neturiu jėgų, neišstumsiu – neišeina. Paprašiau daryti cezario pjūvio operaciją, o gydytojas man atšovė: „O tu ar žinai, kiek svorio priaugai?!" Nesupratau, kaip svoris susijęs su cezario pjūvio operacija, bet man niekas ir neaiškino, tik girdėjau paliepimus „Daryk, ką sakau, nuo tavęs priklauso vaiko gyvybė!"; „Ne sesutės ranką laikyk, o lovos strypus!" Šiaip ne taip pagimdžiau..."

Vaikelio Rūtai ant krūtinės neuždėjo – teko valyti plaučiukus, nes juose buvo vandenų. „Guliu visa kraujais paplūdusi, nusikamavusi, kupina baimės dėl sūnelio, klausiu, kaip ten jis, o man atsako: „Visko būna, visko būna..." Vienintelė akušerė ramino, sakė, kad yra mačiusi tokių atvejų, ir viskas baigėsi gerai.

Į Santariškes

„Vaikelį išnešė į reanimaciją, o mane nuvežė į palatą. Nei sutvarkė normaliai, nei išvalė – gulėjau kraujuotuose pataluose... Bet ne tai svarbiausia. Be galo jaudinausi dėl sūnelio. Jis gulėjo prijungtas prie aparatų – pats kvėpuoti negalėjo. Niekas nieko man neaiškino, nekomentavo. Gydytojas, priėmęs gimdymą, net užėjęs nebuvo. Kaip ir mano nėštumą prižiūrėjusi gydytoja – ją, beje, buvau sutikusi vežama į palatą. Paklausė, kaip reikalai. Pasakiau, kad pagimdžiau sūnų. Pasveikino. Kai papasakojau, kas nutiko, ji tik mostelėjo ranka, neva, viskas čia gerai, susitvarkys. Ir nuėjo. Tiek ją temačiau."

Pasikeitus pamainai medikai nusprendė, kad Rūtos vaikelį reikia vežti į Vilnių, į Santariškių klinikas. „O aš ten vykau tik trečią dieną. Po gimdymo kitą rytą mane išleido į namus – išėjau su gėlėmis, bet be sūnelio, su skaudama širdimi. Kitą dieną vykau pas sūnelį į Vilnių. Ten jis sparčiai taisėsi ir stiprėjo, nors, aišku, buvo dar labai silpnas. Iškart po gimimo septynias dienas gavo antibiotikų... Bet ką darysi, kitos išeities nebuvo. Bandžiau žindyti, bet jis neturėjo jėgų traukti, kita vertus, nuo pirmų gyvenimo akimirkų buvo girdytas mišinuku iš buteliuko... Aš ir dabar nenuleidžiu rankų – kiek pavyksta, tiek stengiuosi žindyti."

Kodėl taip atsitiko?

Šiek tiek atsigavusi Rūta klausinėjo Santariškių medikų, kodėl taip atsitiko... „Gydytojai negalėjo tiksliai pasakyti, kas šioje istorijoje kaltas, tačiau išgirdau prielaidą – galėjo būti, kad darant tyrimą B grupės streptokokui nustatyti mane užkrėtė ligoninėje. Arba buvo blogai paimtas tyrimas streptokokui nustatyti. Gal taip, o gal ir ne... Niekas nieko neaiškina, į klausimus neatsako, tik mesteli, kad viskas buvo padaryta, kaip reikėjo. O iš kur man žinoti, kaip reikėjo? Dabar jau neatsuksi laiko atgal, bet vis tiek labai apmaudu, nes kažkas kažką praleido, pražiūrėjo, nepadarė taip, kaip reikia. Tiesa, Utenos gydytojų klausiau ir dėl vaisiaus vandenų – kodėl jie buvo žali. Aiškaus atsakymo irgi negavau. Neva, vaikelis pernešiotas. Bet kaip gali būti pernešiotas, jei gimdymo terminas buvo numatytas rugsėjo 29 dieną, o aš pagimdžiau 26? Taip ir liko neaišku... Dar labai skaudu, kad į mano, kaip gimdyvės, nuomonę, visai nebuvo atsižvelgiama. Ką ten atsižvelgiama – personalas elgėsi grubiai, nemandagiai, paliko sąrėmiauti vieną, nieko neaiškino, laidė replikas dėl per nėštumą priaugto svorio... Nemanau, kad viršijau visas normas – priaugau 19 kg", – mintimis dalijasi Rūta.

Ugnius auga ir tvirtėja

Šis gimdymas, kaip sako mažojo Ugniaus mama, paliko gilų įspaudą. „Aš net pas gydytojus čia, Utenoje, bijau eiti. Žinau, kad ne visi jie blogi ar nemandagūs, bet tiesiog nenoriu, bijau. Pas ginekologę po gimdymo apsilankiau Vilniuje, kai su sūneliu gulėjome Santariškėse. Man juk net pasakę nebuvo, kokiais siūlais siuvo – tirpstančiais ar ne, reikės juos išimti ar nereikės, kada apskritai ateiti ir pan." Rūta sako, kad dabar jų šeima gyvena gerai. „Nors ir iki šiol prisiminusi savo pirmąjį gimdymą apsipilu ašaromis, bet jau galiu pasakyti, kad mums viskas gerai. Žinoma, periodiškai reikia važinėti pas gydytojus, tikrinti Ugniaus būklę, daryti tyrimus. Štai, gydytojai nustatė, kad ant inkstų yra akmenukų – gal nuo antibiotikų, nežinia. Gydomės. Bet, svarbiausia, gyvybei pavojus praėjo ir visi kartu esame namuose." Rūta mano, kad komplikuotas gimdymas visgi paliko padarinių... „Ugnius toks neramuolis, visiškas nemiegalius, turbūt bando pateisinti savo vardą, – šypsosi. – Pamiega daugiausia kokį pusvalandį ir nubunda. Neramus toks... Būna, kad ir per miegus tarsi sucypia, muistosi, tarsi turėtų kažkokio išgąsčio padarinių. Pati visą nėštumo laikotarpį buvau rami, nesinervinau, daug miegodavau – visi sakydavo, kad ir vaikutis bus miegaliukas, deja... Tikiu, kad viskas mums bus gerai."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis