Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio

„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Štai toks laiškas šiomis dienomis pasiekė mūsų redakciją. Ačiū parašiusiai mamai už pasitikėjimą. Publikuojame jos mintis, kurios, pasak moters, galbūt padės panašioje situacijoje atsidūrusioms šeimoms.

„Mes planavom vaikelį, ir ilgai jo laukt nereikėjo. Nuo pat pradžių žinojome, kad bus berniukas, ir labai džiaugiamės, kad nuojauta neklydo.

Nėštumas buvo sklandus, mažiukas augo ir vystėsi gerai. Man išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų, nusprendėm kelioms dienoms išskristi pailsėti. Tada buvo 31 nėštumo savaitė. Gydytoja mane išleido, bet liepė stebėti kraujo spaudimą, nes kaip tyčia tuo metu jis labai pakilo.

Jau prieš pat skrendant atgal namo pajutau, kad vaikas pilvelyje labai vangiai juda, visaip bandžiau, bet vos, vos pavyko jį išjudinti.

Grįžusi iškart keliavau į iš anksto suplanuotą ultragarso tyrimą. Gydytoja ilgai žiūrėjo ir nieko konkretaus nepasakė, tik - kad kažkas negerai, liepė ateiti rytoj. Tai buvo tragedija. Mes nežinojom, ko laukti. Kaip galima taip pasakyti? Buvo ilga bemiegė naktis... Kitą dieną tas pats, tik šį kartą jau dvi gydytojos ilgai žiūrėjo į ekraną, supratau, kad apžiūri širdį, bet ir šį kartą man nieko nepasakė, tik liepė važiuoti į Santariškių klinikas. Iki šiol nesuprantu, kaip galima tai neatsakingai bendrauti su būsimaisiais tėveliais. Jau vėliau sužinosiu tai, kad mano vaikelio širdies ydą (tokio mąsto) gydytojas turėjo pamatyti 18-20 sav., o ne 31...

Toliau viskas vyko labai greitai: mane ir laukiamą mažylį apžiūrėjo ginekologė, vaikų kardiologė, genetikai, kardiochirurgai... Dar negimusiam vaikui diagnozavo labai sunkią širdies ydą... Mane paguldė į ligoninę, nes vaikas sustojo vystytis, man prasidėjo sunki preeklampsija.

Trečią dieną gulint ligoninėje, gydytojų konsiliumas nusprendžia daryti cezario pjūvio operaciją. Išgirstu vaiko verksmą, ir pasidaro taip gera... Į reanimaciją ateina mano vyras ir sako, kad vaikas per silpnas ir gydytojai mano, kad jis neišgyvens.

Mūsų vaikelis gimė 33 savaičių. O toliau buvo 2,5 mėnesio kančios. Vaikas buvo nuolat pajungtas prie aparatų, jam leidžiami nežmoniški kiekiai vaistų. Vieną dieną geriau, o kitą dieną sako, jog viskas, nebegyvens...

Šviesiausios akimirkos buvo 2 savaitės, kurias jis praleido su manimi ligoninės palatoj. Tik dvi savaitės iš 2,5 mėnesio jis pabuvo su mumis...

Tada buvo pablogėjimas, širdies tyrimai, stiprūs antibiotikai, morfinas... Kol galiausiai per trumpą pagerėjimą buvo nuspręsta daryti jam operaciją, kurios taip laukėm. Prisimenu, kaip ryte vaikas buvo žvalus, vis prašė valgyti ir žiūrėjo į mus savo didelėmis tamsiomis akytėmis.

Operacija praėjo gerai, bet tą pačią dieną prasidėjo komplikacijos. 23 val. 30 min. mums paskambino ir pranešė, kad netekome vaiko.

Skausmas, liūdesys, laidotuvės...

Kaltinimai ir ašaros...

Šiuo metu guodžia bent ta mintis, kad gydytojai padarė viską, ką galėjo ir leido mums bent trumpai pasidžiaugti vaikeliu. Dabar jam jau nebereikia kankintis gulint reanimacijoje...“

Gimdymo istorijų visada laukiame el.p. tavovaikas@delfi.lt.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis