Živilė: gimdyti Estijoje buvo geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva

Živilės ir Deivido šeima augina tris vaikus – du gimdė Lietuvoje, o trečią – Estijoje, Taline.

Svečioje šalyje gimdyti, pripažinkim, dažnai būna nedrąsu: kalbos barjeras, nežinia, kaip prižiūrės personalas, kokie įpročiai nusistovėję tos šalies ligoninėse ir gydymo įstaigose... Tačiau Živilė nuramina: „Gimdyti Estijoje man buvo tikrai geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva".

Živile, susipažinkime! Papasakokite apie savo šeimą.

Vyras Deividas, sūnus Tautvydas (7 m.), dukros Radvilė (5 m.) ir Giedrė (1 m. ir 5 mėn.).

Tautvydas dievina sportą ir keliones, o šiuo metu negali gyventi be futbolo ir kamuolio spardymo, tą puikiausiai moka jau ir mūsų mažoji, o Radvilė labai susidomėjusi piešimu, lanko gimnastikos treniruotes.

Auginate tris vaikus... Toks amžinas klausimas: ar lieka laiko sau? Apskritai ką vadintumėte „laiku sau"?

Man „laikas sau" – tai metas vakare, kai viskas nurimsta ir gali mėgautis tyla. Turiu kolekciją lietuviškų žurnalų – jei pavyksta paskaityti besimėgaujant karšta vonia, tai sakau, kad diena buvo užbaigta gerai (šypsosi). Augindama Giedrę atradau konditeriją. Saldumynų gaminimas šeimai ir draugams tapo tarsi meditacija.

Labai laukiu, kol atšils orai ir galėsiu vėl leisti laiką su šeima pajūryje. Kadangi gyvenam visai netoli jūros, tai kiekviena šiltesnė diena būna praleista pajūryje, tik bėda, kad Talinas nelepina gerais orais ir prie nuolatinių vėjų bei lietaus tiesiog teko priprasti.

Pirmuosius du vaikučius gimdėte Lietuvoje... Kaip praėjo abu nėštumai ir gimdymai?

Dažnai pajuokauju, kad turėjau labai gerą, gerą ir puikų gimdymus. Turbūt esu iš tų moterų, kurios yra sutvertos gimdyti. Visi trys nėštumai ir gimdymai buvo lengvi ir nekomplikuoti.

Trečiasis gimdymas vyko Taline. O laukdamasi irgi jau gyvenote ten? Ar buvote patenkinta nėščiųjų priežiūra? Ar jautėtės ramiai?

Į Taliną gyventi atvykome metai iki gimstant Giedrei. Pas akušerę (Estijoje nekomplikuotus nėštumus prižiūri tik akušerė), kuri – man labai pasisekė – kalbėjo lietuviškai, taip pat lankiausi Taline.

Estijoje nėščiųjų priežiūra ir tyrimai labai panašūs kaip ir Lietuvoje. Tik apžiūros echoskopu buvo vos dvi per visą nėštumą (13 sav. genetinis tyrimas ir 21 sav.). Nėštumui artėjant į pabaigą labai norėjosi, kad būtų dar bent vieną padarę. Na, dėl ramybės, kad tikrai viskas gerai vaikeliui. Lietuvoje prižiūrinčios daktarės tikrai dažniau pažiūrėdavo. Bet nepaisant to visą nėštumą tikrai jaučiausi ramiai, manau, įtakos turėjo ne tik dviejų nėštumų patirtis, bet ir lietuviškai kalbanti akušerė.

Kodėl nusprendėte gimdyti Estijoje? Ar buvote girdėjusi ten gimdžiusių mamyčių atsiliepimų?

Tikrai buvo svarstymų, gimdyti Lietuvoje ar Taline, tačiau dukrytė turėjo gimti rugsėjo mėnesį, vaikams jau – mokslo metai, vyrui – darbas, nenorėjau būti viena ir laukti gimdymo kažkur toli be šeimos, be to, labai nesinorėjo ir vaikų palikti nuošaly, o kaip galima daugiau leisti dalyvauti tame procese. Jaučiau ramybę ir vidinę nuojautą, kad viskas bus gerai. Gal kiek neramu buvo, kad galiu nesusikalbėti, bet gimdant trečią vaiką jau daug žinai, kas ir kaip vyksta, be to, žiūrėjau filmų apie gimdymus rusų ir anglų kalbomis, kad žinočiau reikiamus žodžius. Atsiliepimų buvau tikrai girdėjusi visokių, ypač iš esčių ir dauguma buvo ne kokie. Turbūt kaip ir visur esam skirtingi, su skirtingais lūkesčiais ir poreikiais. Aišku, visko būna. Bet manęs tai negąsdino, tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai.

"Kai paklausiau akušerės, kokia poza moterys gimdo jų ligoninėj, sulaukiau klausimo „O kaip jūs norit?".
Asmeninis archyvas

Kaip vyko pats gimdymas: kaip viskas prasidėjo, kaip jautėtės, kaip elgėsi personalas, kaip jautėsi gimęs vaikelis..?

Gimdymas prasidėjo tiksliai numatytą dieną. Abu vyresnieji vaikai gimė porą savaičių iki termino, o štai mažoji buvo punktuali. Ryte nubėgo vandenys ir tapo aišku, kad šiandien jau būsim penkiese.

Be didesnių stresų nuvežėm vaikus į mokyklą, iš jos – į ligoninę. Gimdyti buvom pasirinkę Centrinę Talino ligoninę. Gimdos kaklelis buvo atsidaręs vos porą centimetrų, tad mus išleido dar keletą valandų pasivaikščioti. Tačiau ir grįžus veikla nevyko taip greit, kaip norėjosi, tad teko dar keletą valandų praleisti patologiniame skyriuje. Patirtis rodė, kad reikia vaikščioti vaikščioti, ir prisišauksi vaikiuką pajudėti. Taip ir buvo – dar keletas valandų vaikščiojimo, ir jau prašiausi į apžiūrą, nes žinojau, kad viskas gerokai pajudėjo, tačiau personalas neskubėjo, nes, atsižvelgę į mano savijautą, planavo skatinti.

Kad kur gimdytumėte, labai daug priklauso nuo mamos minčių, nuo vidinio nusiteikimo, nuo pasiruošimo susitikti su mažyliu.Živilė
Ne paslaptis, kad Estijoje gyvena daug rusų, tad ligoninės personalas taip pat daugiausia rusakalbiai, o moterys – tikros daugiakalbės. Taigi viską sužinai greičiau, nei daktaras informuoja. Po apžiūros ir išprašytų tonų užrašymo į gimdyklą keliavom visgi be skatinamųjų. Seselės visos kaip susitarusios kalbėjo, kad esu kantri moteris, nes dar sugebu ne tik šypsotis, bet ir pajuokauti, tačiau pačiai kilti į 5 aukštą, kur yra gimdyklos, jau neleido.

O gimdykloj viskas vyko greit. Gimdymą priėmė akušerė ir akušerė rezidentė iš Čekijos, atvykusi pagal mainų programą. Abi labai apsidžiaugė, kad kalbam angliškai, ir nereiks vertėjauti kalbant tarpusavyje. Nors pirmąjį vaikelį gimdžiau Lietuvoje „susitarus", tokio dėmesio ir priežiūros tikrai negavau. Kadangi geriausiai jaučiausi vaikščiodama ir stovėdama, tai net ir tonus užrašinėjo man stovint. Gavom ir eterinių aliejų – to nebuvau išbandžiusi per pirmuosius gimdymus, ir jie tikrai veikė raminamai. Skausmingų sąrėmių per visus tris gimdymus turėjau po gerą valandą, tad skausmų nebuvau labai išvarginta.

Abi akušerės buvo labai malonios, dažnai ateidavo pasižiūrėti, kaip mums sekasi, tačiau nuolatos nebuvo, nes, kaip pačios sakė, juk trečias gimdymas, mes jau patys žinom, kas ir kaip. Buvo ir tokių momentų, kai stovėjo abi ir laukė, kuo galės padėti, o mes, kad neliktų nejaukumo, jog mums nieko nereikia, pasakojom smagias istorijas iš pirmųjų gimdymų.

Kai paklausiau akušerės, kokia poza moterys gimdo jų ligoninėj, sulaukiau klausimo „O kaip jūs norit?" Supratau, kad šito aš nežinau... Tada mane nuramino, kad prasidėjus gimdymui tikrai pajusiu, kas man geriausia. Taip ir buvo. Mūsų mažoji gimė greit ir nesudėtingai gimdant stovint! Čia turbūt ir buvo esminis skirtumas, nulėmęs pačius geriausius prisiminimus apie gimdymą. Prisimenu pirmuosius du... kai prasidėjus gimdymui guliesi ant nugaros ir žemės traukos jėga ne padeda, o tik trukdo viskam vykti sklandžiai, kai tik vyro dėka pavyksta sureguliuoti reikiamą kvėpavimą, nes skausmas užtemdo protą ir tai, ką sako akušerė, tiesiog nesupranti... O šis gimdymas vyko tikrai natūraliai (!), sklandžiai ir greitai. Palata – 5 ligoninės aukšte, pro langą buvo matyti Talino senamiesčio panorama, tad visus stipriuosius sąrėmius taip ir prasiūbavau besimėgaudama vakarėjančio Talino vaizdu. Ir po 12 valandų nubėgus vandenims gimė dukrytė!

Kaip ir Lietuvoje, ji buvo padėta ant krūtinės ir porai valandų paliko mus vienus. Paskui – įprastos procedūros: svėrė, matavo, rengė vaikiuką. Dukrytė gimė didelė – 4200 g ir 53 cm. Kaip ir priklauso, didžiausia iš visų trijų. Aš savo pasiruoštų dviejų lagaminų taip ir neatsidariau, išskyrus tai, kad išsiėmiau šokolado, nes be jo negaliu gyventi, o viskuo kitu aprūpino ligoninė: visos higienos priemonės, rankšluosčiai, vaikučio rūbeliai, sauskelnės, vanduo, šlepetės, drabužiai man.

Su žindymu problemų nebuvo visiškai – mūsų vaikai visi labai valgūs nuo pat pirmųjų valandų, o mergaitės net ir žįsti nereikėjo mokyti, viską žinojo, kaip reikia daryti, tad teliko mėgautis procesu. Pati aplinka ir personalas skleidė ramybę, ir gimusi Giedrė jautėsi labai labai ramiai.

Mums pasisekė, kad abu vyresnieji labai laukė sesės ar brolio. Mes net sekdavome tokią gražią pasaką, kad, kai šeima jau nusprendžia turėti vaikelį, turi kantriai kantriai laukti, kol koks angeliukas pasirinks tą šeimą. Ir abu kantriai laukė...
Asmeninis archyvas

Ar vyras dalyvavo gimdyme? Jei taip, ar padėjo?

Vyras dalyvavo pirmuose abiejuose gimdymuose, tad net kalbos nebuvo, kad šįkart galėtų nedalyvauti. Esu dėkinga draugams, pasiūliusiems prižiūrėti vyresniuosius vaikus, kad galėtumėme be papildomų rūpesčių į gimdymą ramiai važiuoti abu.

Per visus tris gimdymus jis buvo labai kantrus ir dėmesingas. Visus kartus man buvo svarbu vykstantį procesą išgyventi pačiai savyje, tad apie visokius masažus ir pan. nebuvo jokios kalbos. Bet moralinis palaikymas ir žinojimas, kad esi ne viena ir yra kam tavim pasirūpinti, pats vyro buvimas kartu, vertas daug, tikrai daug.

Kaip galėtumėte palyginti gimdymus Lietuvoje ir Estijoje – kokie ryškiausi, pagrindiniai skirtumai, privalumai ir trūkumai.

Kaip jau minėjau, estės į gimdymus atvažiuoja tik su rankinėmis – lagaminų joms nereikia temptis. Visos higienos priemonės (įskaitant įklotus ir sauskelnes), drabužiai mamai ir vaikeliui (tikrai geros būklės) suteikiami ligoninės visą buvimo joje laikotarpį. Tiesa, grįžusi į palatą rengiau dukrytę savais rūbeliais, bet tikrai nebuvo reikalo, nes visą komplektą kas rytą atnešdavo sanitarė.

Vaikų iš karto po gimdymo neskiepija, kaip kad buvo paskiepyti abu mano vyresnėliai. Skiepijama praėjus savaitei po gimdymo. Tiesiog reikia pakartotinai nuvykti paskirtu laiku į ligoninę, kurioje gimdei, ir kūdikių daktaras vaikelį apžiūri dar kartą, patikrina, kaip auga, ir paskiepija. Tėvai per tą savaitę gali pagalvoti, ar nori skiepyti vaikelį, be to, per tą laiką vaikelis sustiprėja, jei turi kokių sveikatos problemų, jos pasimato, ir tėvai bei gydytojai gali priimti atitinkamus sprendimus.

Taline gimdymus priima akušerės. Per nėštumą taip pat lankaisi pas akušerę. Žinoma, jei viskas vyksta be komplikacijų.

Ar dar kartą ryžtumėtės gimdyti svečioje šalyje?

Kaip sako Radvilė, „dabar mūsų šeima pilna", nes ji jau turi ir sesę, ir brolį, tad planų dar kartą gimdyti tikrai nėra, šito klausimo net nesvarstau, tačiau abejojančioms, ar gimdyti užsienyje, galiu pasakyti: kad kur gimdytumėte, labai daug priklauso nuo mamos minčių, nuo vidinio nusiteikimo, nuo pasiruošimo susitikti su mažyliu.

Grįžtant prie klausimo – taip, gimdyti Estijoje man buvo tikrai geriau, ramiau ir maloniau, palyginti su Lietuva.

Kaip vyresnieji vaikučiai reaguoja į mažiuką? Ar pagelbėja mamai? Kaip manot, kiek vyresniuosius vaikus reikėtų įtraukti į mažylių priežiūrą? Vienos mamos sako, kad vyresnieji puikiausiai gali pagelbėti priklausomai nuo savo amžiaus, kitos teigia, kad jie apskritai neturėtų prižiūrėti jaunesnių brolių ar seserų, trečios laikosi viduriuko. O kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu? Ką jau daro Jūsų vyresnėliai?

Mums pasisekė, kad abu vyresnieji labai laukė sesės ar brolio. Mes net sekdavome tokią gražią pasaką, kad, kai šeima jau nusprendžia turėti vaikelį, turi kantriai kantriai laukti, kol koks angeliukas pasirinks tą šeimą. Ir abu kantriai laukė... Skrendant lėktuvu spėliojo, ant kurio debesėlio gyvena mūsų angeliukas, ar jau pasiruošęs pas mus ateiti. Radvilė kas vakarą prieš miegą pažiūrėdavo pro langą, ar jau skrenda angeliukas pas mus. Ir sakydavo, kad ji pirmoji sužinos, kada jis atskris (šypsosi).

Živilė sako, kad Talinas nelepina gerais orais ir prie nuolatinių vėjų bei lietaus tiesiog teko priprasti.
Asmeninis archyvas

Ir atskrido... Glostėm augantį mamos pilvelį, kalbinom ir laukėm, kol mažylis išsilaisvins. Taigi mūsų mažoji yra labai laukta ir mylima visų šeimos narių. Gimus sesei, Radvilę reikėjo mokyti ir daug pasakoti apie naujagimių priežiūrą, dabar ji, kaip pati sako, yra „mažoji mamytė", ir mielai padeda viską, ko paprašai. Kartais tenka būti išradingai ir sugalvoti, kuo gali padėti, kai klausia. Neretai netgi tenka stabdyti, kad neužmyluotų sesės. Tautvydas – brolis su patirtimi. Ir nors buvo visai mažutis, vos 2 metai, kai gimė Radvilė, labai daug ką prisimena, kartais dar ir sesę pamoko, ką ir kaip reikia daryti. Kai Giedrė buvo kelių savaičių ir dar labai daug miegojo, parėjęs iš mokyklos pykdavo, kad negali su ja pabendrauti, nes ir vėl sesė miega. Tik štai, piktumų kyla, kai reikia susirinkti LEGO „statybas", kad sesė ko nenutvertų į burnytę.

O kalbant apie auklėjimą apskritai, nesame nusistatę griežto stiliaus. Tiesiog abu vyresnieji mėgsta leisti laiką su sese. Manau, lemia ir tai, kaip pateiki tą pagalbos prašymą. Daug kalbam apie tai, kas sesei saugu, kas ne. Vyresniesiems stengiamės neužkrauti sesės priežiūros, juk jie – vaikai ir turi tiesiog gyventi kartu, o, kai reikia pagalbos, paprašom pažaisti su Giedre. Vyresnieji dažniausiai mielai tą ir daro. Aišku, žaidimai dažniausiai būna tokie, kokie patinka Tautvydui ir Radvilei. O kartais tiesiog prašau pažiūrėti, ar sesė nedaro to, ko negalima (juokiasi). Taigi turbūt būsim labiau tas viduriukas (šypsosi).

Kaip apskritai sutaria Jūsų vaikučiai?

Su vyresnėliais būna visko. Daug priklauso nuo nuotaikų ir nuovargio lygio. Būna, susipeša, kad net išskirti sunku, o jau po keleto minučių, žiūrėk, abu draugiškai kokią šunybę krečia. Mažoji taip pat stengiasi neatsilikti nuo vyresnėlių. Visur jos pilna – ir sesės, ir brolio žaidimuose, ir mamos bei tėčio darbuose.

Ačiū už atsakymus!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis