Meilužės atviras laiškas: ir noriu bendro vaiko, ir bijau

Redakcija gavo neįprastą laišką, kuriame vedusį vyrą mylinti moteris klausia psichologės patarimo: kaip jų santykius paveiktų bendras kūdikis?

Iš skaitytojos laiško:


„Sveiki. Rašau jums, nes mano problema specifinė - aš labai jaudinuosi prieš pastodama. Bijau nėštumo, bijau gimdymo ir bijau dėl savo ateities. Noriu vaikelio, bet labai bijau to, kas manęs laukia iki jo atėjimo į šį pasaulį – bijau visų fizinių skausmų ir nepatogumų, ir bijau likti viena.


Esu jauna, graži moteris (man 32 metai). Turiu gerą darbą, daug draugų, turiu ir meilę, tik... „nelegalią". Labai myliu vyrą, kuris, deja, nėra mano vyras. Esu grubiai tariant meilužė. Mūsų santykiai labai gražūs: tai ir restoranai, ir kelionės kartu, ir šiaip daug bendro laisvalaikio. Bėda ta, kad jis vedęs ir turi šeimą.


Susipažinome viename bare, žinot, aš buvau po skyrybų su savo draugu, o jis sėdėjo liūdnas su konjako taure liūdnas baro kampe. Kažkaip iškart šovė nepaaiškinama mintis, kad jis, ko gero, nelaimingai vedęs. Pagalvojau, kad mūsų likimai panašūs, tad užkalbinau jį, o jis pasiūlė prisėsti šalia. Šnekučiavomės, guodėme vienas kitą, o vėliau, atrodo, tarsi išsikalbėjome ir abiem palengvėjo.


Tą vakarą atsipalaidavome, nerūpestingai juokėmės ir tikrai šauniai praleidome laiką, nes atradom tiek daug bendro! Vakaras tuo ir baigėsi, nes mes sąmoningai nusprendėme nesikeisti telefono numeriais ir daugiau neieškoti vienas kito. Nors mačiau, kad aš jam labai patikau, jis dar nebuvo tikras dėl savo jausmų žmonai, todėl norėjo ramybės be pagundos (manęs).


Viskas gal būtų taip ir pasibaigę, bet mes visai netikėtai vėl susitikom tame pačiame bare po kelių savaičių. Mačiau iš akių, kaip jis nudžiugo mane pamatęs, apkabino, pabučiavo... Sakė, kad santykiai su žmona vis prastėja. Nusprendėme eiti pasivaikščioti po naktinį senamiestį, kol galiausiai atsidūrėme mano bute ir po viena antklode...

Nuo tos nakties jau praėjo beveik metai. Mes vis dar esame kartu. Jis jau seniai apsisprendęs palikti žmoną, tačiau vis pritrūksta ryžto. Jis labai myli vaikus, tad galvoju, kad jei turėtume bendrą vaiką, jis nedvejodamas ją paliktų ir gyventų su mumis. Kažkaip vis pagalvoju apie mūsų mažylį, įsivaizduoju kaip mes juo rūpinamės ir džiaugiamės kartu nauju gyvenimu.


Tik kartu ir labai bijau. O kas, jeigu ne? Jeigu jis išsigąs ir išvis mane paliks? Arba aš tapsiu nėštumo metu arba po gimdymo jam nebepatraukli, ir jis ims ieškoti kitos?


Baigiu išprotėti nuo savo minčių – vienu metu noriu ir palikti jį už jo neryžtingumą, ir tuo pačiu glausti jį kuo arčiau savęs, parodyti, koks puikus gali būti mūsų bendras gyvenimas".



Psichologės Karolinos Gurskienės komentaras:


Iš jūsų laiško panašu, kad nėštumas jums būtų tarsi lemiamas taškas jūsų ne iki galo aiškioje situacijoje. Pastodama jūs tikitės iš mylimo vyro jums palankaus sprendimo, tačiau kartu ir baiminatės, kad gali būti kitaip.


Vaikas - tai begalinis džiaugsmas, tačiau kartu tai ir santykių išbandymas. Paprastai jeigu poros santykiai „braška" iki pastojant, po gimdymo jie būna dar labiau įtempti. Kūdikis – tai didelė atsakomybė ir rimtas darbas, kuriame tenka „dirbti tiek dieninėje, tiek naktinėje pamainoje". Pritrūkus jėgų, „mažasis direktorius" neduoda laisvadienių, todėl kelioms valandoms nusnūsti reikia prašyti mylimojo pagalbos. Į kūdikio auginimą dažnai įsitraukia abu tėvai, todėl, ypač iš pradžių, tėvams reikia laiko apsiprasti su nauja padėtimi, reikia laiko poilsiui ir reikia daug laiko kūdikiui. Romantiką poroje laikinai pakeičia tiesioginis mokymasis gyventi kartu su mažyliu ir rūpinimasis juo. Šeimyninis grožis yra tai, kad sutuoktiniai ilgainiui išmoksta komunikuoti bendrai su kūdikiu ir tampa darnia komanda – tada sugrįžta romantika, atsiranda daugiau laiko poilsiui ir daugiau ramybės.


Jūsų baimė kurį laiką būti nepatrauklia yra pagrįsta, nes paprastai taip ir būna, tačiau nėštumo laikotarpiu ir po gimdymo ne patrauklumo šeimoje labiausiai reikia, o sveikatos, į ką brandi šeima ir susitelkia. Gimus kūdikiui, moteris iš tiesų pasikeičia. Laukiantis dažniausiai ji nebūna tokia grakšti, kaip įprastai, nes priaugti kilogramai ir pasikeitęs svorio centras priverčia ją kitaip judėti. Iškart po gimdymo moteris būna silpnesnė, nes į gimdymo procesą įdeda daug pastangų. Tačiau ar laikinas buvimas ne tokia, kaip anksčiau, yra trukdis tvirtai šeimai? Mylimas vyras padeda moteriai išnešioti kūdikį, stengdamasis, kad ši jaustųsi kiek įmanoma ramesnė ir taip perteiktų ramybę kūdikiui. Po gimdymo mylimas vyras stengiasi padėti savo moteriai, kad ji kuo greičiau pasveiktų ir atgautų jėgas. Tik jūs pati geriausiai žinote, ar jūsų draugas jums suteiks vidinę ramybę nėštumo metu. Jūs galite įsivaizduoti savo santykius su minėtu vyru po gimdymo, tačiau tai nebus objektyvu. Norėdama jaustis rami ir būti rami dėl kūdikio bei savo ateities, jūs turite pasikalbėti apie tai su būsimo vaiko tėvu. Nei spėliojimai, nei ultimatumai negali būti teisingas sprendimas, nes jie niekaip neatspindi tikrovės. Tikrovė jūsų situacijoje yra tikras, nuoširdus pokalbis.


Apie pastojimą jūs kalbate kaip apie tik jums priklausantį sprendimą. Kūdikis turėtų būti jūsų abiejų trokštamas kūrinys. Pasikalbėkite su savo draugu apie tai, kokia jo pozicija šiuo klausimu? Jeigu jūs apie tai niekada rimtai nekalbėjote ir staiga jis sužinos, kad jūs laukiatės – jam tikriausiai bus šokas. Ar šokas bus labiau pozityvus ar negatyvus, tikriausiai jūs pati nujaučiate, todėl – tinkamas sprendimas jūsų rankose.


Labiausiai mylinčius žmones suartina atvirumas ir nuoširdumas, o visa kita – iš to su meile gimstantys sprendimai. Kuo didžiausios sėkmės jums savo baimes nugalint aiškiais atsakymais į ramybės neduodančius klausimus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis