Nėščioji dirba iki gimdymo dienos: ką pasakys psichologė

Šiandien moterys nevengia dirbti ir iki paskutinės nėštumo dienos. Ką apie tai mano psichologė?


Konsultuoja psichologė Giedrė Širvienė.


„Nėštumo ir gimdymo, motinystės atostogos – tai pertrauka profesinėje veikloje, bet tikrai ne atostogos, kokias mes jas įsivaizduojame. Tai darbas, reikalaujantis ir fizinių, ir psichologinių jėgų.


Nėščia moteris yra ne tik būsima mama, ji jau yra mama. Ryšys su vaikeliu pradeda formuotis ne po gimdymo, o jau iki gimdymo. Atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodo, kad kūdikis prisimena iki gimimo patirtus kai kuriuos dalykus.

Vienas eksperimentas buvo atliktas dar 1968 m. Mamų buvo prašoma, kad paskutinėmis nėštumo savaitėmis jos garsiai skaitytų pasaką „Katinas kepurėje". Padarytas ir garso įrašas, kaip mama skaito pasaką „Katinas kepurėje" ir dar kitą pasaką. 55 gyvenimo valandą naujagimiams buvo prijungiamos ausinės ir duodamas žindukas. Žįsdami žinduką lėtesniu ar greitesniu tempu naujagimiai galėjo pasirinkti, kurios pasakos klausytis – „Katinas kepurėje" ar kitos. Abi jos įrašytos mamos, bet kūdikiai vis dėlto rinkosi klausyti tą, kurią girdėjo būdami pilvelyje.


Vaiko ir tėvų ryšys tolesnei sėkmingai vaiko raidai, psichologiniam atsparumui yra labai svarbus. Mes skiriame savo dėmesį ir laiką tam, kas mums yra svarbu. Jei svarbiau karjera ir profesinis darbas yra svarbiausia, tai tuomet ir svarstome, trukdo nėštumas dirbti ar ne. Bet kai žinome, kad ryšys pradeda formuotis iki gimimo ir formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais, tai kitaip į viską žiūrime ir pasirinkimas dažniausiai būna kitoks.


Tiesioginę atostogų ar darbo iki gimdymo įtaką mamos ir kūdikio ryšiui sunku įvertinti, tačiau yra tyrimų, įrodančių netiesioginę įtaką. Pavyzdžiui, pastebėta ir įrodyta, kad jei mama bendrauja su vaiku iki gimimo, tai glaudų ir saugų prieraišumo ryšį su vaiku tėvams lengviau išlaikyti ir vėliau. Yra tyrimų, kurie leidžia palyginti moterų, kurios ėmė trumpesnes motinystės atostogas, iki 12 sav., ir tų, kurios rinkosi su vaiku būti ilgiau, skirtumus. Šis mamų pasirinkimas turėjo įtakos pirmiausia žindymo trukmei, o žindymo svarba kūdikio sveikatai, psichologinei gerovei ir mamos bei vaiko ryšiui yra jau seniai moksliškai įrodyta.


Motinystė yra labai didelis moters gyvenimo pokytis. Tai laikotarpis, kai keičiasi ne tik kūnas, statusas visuomenėje, gyvenimo būdas, bet ir požiūris į save, formuojasi naujas „aš" vaizdas, kurį moteris turi priimti, suvokti ir su juo susitaikyti. Visada, kai kažkam esame pasiruošę, lengviau tai ir išgyvename.


Suprantu, kad dirbančios nėščiosios jaučiasi lyg didvyrės, viską spėjančios, tvirtos, įveikiančios visus sunkumus. Tačiau dėmesio ir laiko skyrimas kaip tik motinystei ir pasiruošimui gimdyti, mano nuomone, ir yra būtent tas sunkesnis, o kartu ir prasmingesnis kelias. Nesiruošti, nedirbti, negalvoti yra paprasčiau, dirbdamos moterys neturi laiko pagalvoti apie save ir kūdikį, yra atsiribojusios nuo to, kaip jos keičiasi.


Stebime tendenciją, kad šiuolaikinė moteris, susilaukusi vaiko, tarsi siekia sau ir pasauliui įrodyti, kad jos gyvenimas nepasikeitė – nei figūra, nei gyvenimo būdas. Tėvai nori, kad vaikas prisiderintų prie jų ritmo ir gyvenimo, ir puikiai jaučiasi, jei jiems tai pavyksta pasiekti.


Klausimas, ar tėvai prisitaikys prie vaiko taip, kad gebėtų išpildyti svarbiausius jo poreikius, ar vaiką pritaikys prie savęs, yra susijęs su požiūriu į motinystę.


Neseniai atlikome tyrimą: tyrėme pusantrų metukų vaikų emocijų ir elgesio sunkumus, vertinome rizikos veiksnius, t. y. kas turėjo įtakos tiems sunkumams atsirasti. Paaiškėjo, kad vaikai mamų, kurios prisitaiko, paiso kaip tik mažųjų poreikių (pavyzdžiui, maitina ne pagal iš anksto sudarytą grafiką, o tada, kai nori vaikas ir pan.), patyrė mažiau emocinių ir elgesio sunkumų.


Požiūris į motinystę pasireiškia jau ir per nėštumą. Nėštumo metas išskirtinis tuo, kad rūpindamasi savimi moteris rūpinasi ir savo vaiku. Paisydama savo poreikio, paiso ir vaiko poreikio. Todėl turėtų leisti sau pailsėti, užsiimti ta veikla, kuri jai teikia malonumo, nes tai, ką patiria ji, patiria ir vaikas. Jei nėščia moteris leidžia sau pailsėti, tai ji ne atostogauja, o rūpinasi. Svarbu pagalvoti ir apie tai, kad profesinė karjera vieną dieną baigsis, o vaiką mes turėsime visą gyvenimą. Tai, ką duosime savo vaikui dabar, bus perduodama iš kartos į kartą."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis