Psichologai pabrėžia, kad besilaukiančiai moteriai ypač svarbi jos aplinka. Idealu, jei moteris pati sau ir besikeičiančiam savo kūnui jaučia meilę, jei meilę jaučia ir iš savo partnerio, vaiko tėvo, o iš aplinkos sulaukia ne patarimų, o besąlyginio palaikymo. Apie nėščiosios vidinį pasaulį kalbamės su psichologe Vaida Platkevičiūte.

Kaip keičiasi moters psichologinė būklė laukiantis, besikeičiant kūnui ir savijautai? Kas yra „normalu", o kokie jausmai, ypač jei jie užsitęsia, verčia nerimauti?

Besilaukiančios moters jausmai, pojūčiai, reakcijos yra ryškesnės nei įprasta. Viena vertus tai labai susiję su kūne vykstančiais pokyčiais įvairiuose lygmenyse, kita vertus, viduje auganti nauja gyvybė yra stiprus virsmas moteriai. Ji turi užtikrinti saugumą ateinančiam kūdikiui, kol jis yra jos viduje, tai reiškia, kad jos pačios saugumas taip pat tampa labai aktualus, nors, dažniausiai, sąmoningai nesuvoktas.

Besilaukianti moteris turi ypatingą poreikį būti globojama ir pati kuo dažniau atliepti savo poreikius. Kita vertus, ji pati turi daug stipresnį aiškumą, nei įprasta, kas yra gerai jai ir joje augančiam kūdikiui, o kas ne. Taigi, ir emocijos čia neretai ryškesnės.

Jei troškimas jaustis saugiai yra nepatenkinamas, natūraliai kyla stipresni, ilgiau užsiliekantys jausmai. Sunku labai aiškiai nusakyti, kada kylančias emocijas reiktų įvardinti kaip per stiprias, ar verčiančias nerimauti. Besilaukianti moteris yra jautri, dėl to neretai artimųjų reakcija į jos jausmus yra tiesiog visko priskyrimas nėštumui. Visgi moteris jaučia tikrus jausmus, net jei jie padidinti. Todėl, jei matome, kad išgyvenimai yra per sunkūs besilaukiančiajai, verta ieškoti pagalbos.

Su kokiais jausmais (baimėmis, nerimu, džiugesiu) susiduria besilaukiančios moterys? Tikriausiai gana dažnai jie būna dviprasmiški, kintantys?

Nėštumas išties yra labai dviprasmiškų išgyvenimų laikas. Net labai laukta žinia apie vaikelio atsiradimą ir džiugina, ir baugina, ir užkrauna daug atsakomybės. Mūsų laikmetyje kūdikis stipriai priimamas kaip didelė dovana. Tačiau net ir labai norinti patirti motinystę moteris turi nemažai atsisakyti. Tai nėra blogai. Pasirinkdami vienus dalykus gyvenime, mes visada ko nors

atsisakome. Bet, kaip jau minėjau, besilaukiančios moters išgyvenimai yra ryškūs ir tas dvipusiškumas, net ne visada įsisąmonintas, yra kartu su ja. Kita vertus, jausmai kinta viso nėštumo metu.

Kaip skiriasi moters psichologinė būsena nėštumo metu laukiantis pirmo ir nebepirmo vaikelio? Ar antrą, trečią kartą lengviau? O gal sunkiau?

Kiekvieno nėštumo išgyvenimai labai skiriasi. Nors juos patiria ta pati moteris, bet su kiekvienu kūdikiu ji yra vis kitoje situacijoje. Su kiekvienu vaikeliu pats nėštumas priimamas kaip vis natūralesnė būsena, tačiau yra svarbūs ir kiti – įvairūs socialiniai, santykių – dalykai.

Pirmas nėštumas, ypač, jei jis buvo lauktas ar tiesiog priimtinas, paprastai savyje talpina tapimo mama jausmus ir stipresnį nerimą, atsakomybę už tai, kad vaikeliui būtų gerai. Yra ir būsimos gimdymo patirties išgyvenimų puokštė. Tuo tarpu kiti nėštumai jau apipinti įvairiais klausimais: „Ar aš ne per ilgai būsiu „iškritusi" iš darbo rinkos?", „Kaip visuomenė priima šeimas su keturiais vaikais?", „Kaip naują gyventoją priims jau esami?", „Ar aš dar turėsiu bent kruopelę laisvo laiko" ir panašiais.

Viena vertus, viskas tampa vis mažiau mistifikuota, sudvasinta, paprasčiau, kita vertus, kai jau žinoma, kaip tai atrodys, ką reiškia bemiegės naktys, gimdymo skausmai ir kiti nėštumo, gimdymo ir kūdikio auginimo niuansai, svarbūs tampa kiti jausmai, kurių pirmojo nėštumo metu nėščioji išvengė.

Kas apsunkina nėščiosios psichologinę būklę? Ko reikėtų vengti?

Labai gražiai yra pasakęs vienas psichologijos klasikų Winikotas. Besilaukianti, kūdikį auginantį moteris gana gerai žino, kaip pasirūpinti savimi ir savo kūdikiu. Tačiau tam reikia bent vieno žmogaus, kuris apsaugotų ją nuo aplinkos nuomonės, patarimų, bandymų pamokyti ir panašių švelnių teiginių, kaip kad „aš žinau geriau, kas yra gerai tau ir tavo vaikui".

Besilaukianti moteris jaučiasi tvirčiau, kai išgyvena saugų, ją palaikantį ir ja pasitikintį santykį su bent vienu asmeniu. Žinoma, būtų tobula, jei tai būtų jos vaiko tėvas.

Besilaukianti moteris puikiai gali veikti visuomenėje, joje būti ir iš jos pasitraukti, kai jau reikia, pasirūpinti savimi, kai žino, kad iš esmės jos būtis yra saugoma. Tą būseną galima įsivaizduoti tarsi moters buvimą oloje, prie kurios įėjimo stovi tvirtas sargybinis ir bet ko į ją neįleidžia. Kitu atveju moteriai lauktis išties yra nelengva. Ypač, kai aplinka labai stipriai bando perimti besilaukiančios moters funkcijas, žinojimą, pasitikėjimą.

Kaip nėščioji gali sau padėti jaustis gerai, ramiai, kaip gali pagerinti savo psichologinę būklę? Esmė, tikriausiai, būtų nerimo ir baimės pašalinimas.

Be to, kad esu psichologė, esu darbo su kūnu ir judesio terapijos atstovė. Taip pat turiu tris vaikus. Besilaukdama trečiosios atžalos, labai aiškiai patyriau, kad visgi labiausiai šiame procese dalyvauja mano kūnas. Ir jis labai daug žino apie tai, kas yra geriausia man ir mano kūdikiui. Žinoma, kad tai yra vienas iš būdų, galinčių padėti kuo ramiau ir sutelkčiau išgyventi nėštumą. Leidimas kūnui vadovauti, jo pojūčių sužadinimas įvairiais galimais būdais išties yra didelė pagalba ir erdvė, leidžianti pajusti pasitikėjimą savimi, procesu, vaikeliu. Labai svarbi ir galimybė dalintis jausmais, tokiais, kaip baimė, nerimas, kaltė ar pyktis.

Kaip jau minėjau, besilaukiančios moters jausmai yra ryškesni nei įprastai, bet tai yra tikri jos jausmai. Neturėdama galimybės jų išsakyti bent vienam žmogui, ji liks su tais jausmais ir jie atrodys tik dar didesni ir tvirtesni.

Keletas naudingų patarimų:

- Dažnai nėštumo metu paaštrėja uoslė, pakinta skonio receptorių jautrumas, ima erzinti stiprūs garsai, ilgas laukimas, žmonių susibūrimo vietos ir kita. Iš to visuomenėje neretai ir pasišaipoma... Tačiau tokių signalų besilaukianti moteris turėtų paisyti, įsiklausyti į savo kūno poreikius. Šiuo metu moteris jaučia stiprų ryšį su savo kūnu ir geriausiai žino, kas jai nenaudinga.

- Nėštumo metu padidėjantis emocinis jautrumas yra kiek išpūstas, todėl dažna pirmojo vaikelio besilaukianti moteris net ima laukti tos mistinės emocijų audros, kuri nebūtinai ateina. Į viską vertėtų žvelgti kiek paprasčiau: nėštumo metu fizinė veikla reikalauja daugiau energijos nei įprastai, todėl mažiau jėgų lieka kitai veiklai. Natūralu, kad tai gali kelti didesnį ar mažesnį susierzinimą.

- Svarbu atminti, kad padidėjęs jautrumas nėra be priežasties, todėl reikia sau duoti laiko susivokti, kas yra nerimo šaltinis. Net jei kartais aplinkiniams nėščiosios baimės ar nerimas gali atrodyti neverti dėmesio, būsimai mamai reikia būti atlaidžiai ir atidžiai sau. Šiuo metu ypač daug ramybės suteikia aplinkos parama bei pasitikėjimas savo kūnu, savimi, šalia esančiu žmogumi, medikais.

- Tiek nėštumo metu, tiek gimus vaikeliui, svarbu jausti savo nuotaikas ir pasirūpinti savimi. Lengvą nerimą ar liūdesį puikiai „gydo" švelnus aplinkinių dėmesys ir pagalba, malonios vandens procedūros, geras miegas ir poilsis, grynas oras. Užmirškite neplautus indus, dulkes ant baldų ar kitus rūpesčius ir leiskite sau tiesiog pasidžiaugti akimirka.

- Kiekvienas nėštumas - unikalus, todėl geriausiai padeda ne knygos, o mokantis išklausyti pašnekovas, padedantis susivokti, kaip jaučiamės. Nėščiosioms svarbiausia gauti padrąsinimą pasitikėti savo pojūčiais ir norais, o ne krūvas nurodymų.