Kitos mamos pienas kūdikiui: taip ar ne?

Kai moterys negali pačios žindyti, arba atvirkščiai, kai pieno yra per daug, kyla klausimas - gal galima jo kažkam padovanoti? Jūsų dėmesiui – gydytojo ir žindymo konsultanto Kazimiero Vitkausko, knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autoriaus pamąstymai apie kitos mamos pieną.

Kadaise buvo taip...


Šiandienos kūdikėlių močiutės prisimena laikus, kai pieno donorystė buvo įprasta visuose gimdymo namuose ir ligoninių akušerijos skyriuose. Naujagimius tada laikė atskirose palatose ir nunešdavo mamoms pažindyti tik pagal griežtai nustatytą tvarkaraštį kas tris su puse valandos, o naktinė pertrauka tęsdavosi net šešias valandas.


Mamoms buvo išdalijami ligoninės indeliai ir liepiama į juos išmelžti iš krūtų po žindymo likusį pieną – kad taip būtų skatinama pieno gamyba krūtyse ir kad dėl pieno sąstovio nekiltų krūtų uždegimas. Paprastai tą iš visų mamų surinktą pieną supildavo į vieną indą ir paskui „pagal reikalą“ girdydavo naujagimių palatose tarp nustatytų žindymo valandų nerimstančius mažylius.


Natūraliai reguliuojamas pieno kiekis


Dabar visos gimdymo pagalbos įstaigos stengiasi veikti pagal naujagimiui palankios ligoninės principus: vaikučiai pradedami žindyti vos gimę, nuolat būna kartu su savo mamytėmis ir žindomi taip dažnai, kaip nori – dieną ir naktį. Tai skatina ir reguliuoja pieno gamybą krūtyse pagal kiekvieno kūdikio poreikius taip, kad pieno nei trūksta, nei gaminasi per daug. Ši natūrali tarpusavio reguliacija išlieka ir sugrįžus namo.


Po gimdymo gaminasi priešpienis


Pirmosiomis dienomis po gimdymo mamos krūtyse gaminamas ypatingas, kaip tik naujagimiui gamtos skirtas priešpienis – neriebus, tačiau turintis daug labai lengvai įsisavinamų vandenyje tirpių baltymų, didelė jų dalis yra nuo užkrečiamųjų ligų saugantys imunoglobulinai. Gerokai vyresnį kūdikį žindančios motinos donorinis pienas savo sudėtimi jau skiriasi ir naujagimiui mažiau tinkamas. Juolab po žindymo krūtyje likęs „perteklinis“. Krūtyje pienas nėra visas vienodas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga „pradinis“ pienas, kurio kūdikis atsigeria, juk jis gerokai skystesnis, liesesnis ir santykinai saldesnis už „galinį“, teikiantį sotumą. Šiame riebalų net kelis kartus daugiau negu „pradiniame“ piene.


Ar verta kaupti?


Kuo jaunesnis kūdikis, tuo svarbesnis jam yra motinos pienas. Nepatarčiau mamoms užsidegti idėja kaupti pieno atsargas net ir savam vaikui: „O jei prireiks ateityje...“ Paprastai susigundoma dirbtinai – rankomis ar pientraukiu traukti iš krūties po žindymo likusį pieną, klaidingai palaikius jį „pertekliniu“. Žindama krūtis niekada nebūna tuščia, nes naujas pienas joje gaminamas ne tik tarp žindymų, bet ir žindant. Žįsdamas kūdikis suvalgo tiek pieno, kiek jam reikia.

Likusį po žindymo pieną ištraukdamos dirbtinai skatiname kūdikiui nereikalingą pieno gamybą. Tai nuolat darydama mama ateičiai kaupia kaip tik „galinio“ – riebiojo pieno atsargas, o žindomas kūdikis nuolat gauna santykinai daugiau liesesniojo ir saldesnio „pradinio“ pieno. Dėl to kūdikis gali dažniau ir skysčiau tuštintis bei kęsti pūtimo sukeltus pilvelio diegliukus.


Sušaldytas – ne toks, kaip šviežias


Beje, sušaldytas į ledą ir ilgai laikytas motinos pienas jau nebe toks pats kaip šviežias. Tikrai neišgyvena gyvosios ląstelės leukocitai, gebančios gaudyti ir naikinti ligų sukėlėjus mikrobus, didžioji dalis nuo užkrečiamųjų ligų saugančių baltymų imunoglobulinų taip pat pasidaro nebeaktyvūs. Maža to, ne viena mama guodėsi, kad kūdikis nesutiko gerti atitirpinto pieno, o paragavusios pačios nusivildavo pakitusiu – kartoku skoniu. Ir tai dažniau nutinka duodant šaldyto ir atšildyto kaip tik riebiojo galinio pieno.


Reikėtų garantijų


Gyvename teisinėje valstybėje, kurioje greta galimybių egzistuoja atsakomybė. Tai dar viena priežastis ligoninėms ir kūdikių namams vengti priimti donorinį motinų pieną. Nelaukiamos ten ir žindyvėmis pabūti besisiūlančios moterys. Siekiama apsidrausti nuo galimų medicininių komplikacijų ir teisinių rūpesčių, jeigu naujagimiui kas nors atsitiktų ar kūdikiui būtų diagnozuota liga, į kurios teoriškai galimų priežasčių sąrašą kas nors įrašytų ir donorinį pieną.


Didžiausia atsakomybė tektų įstaigai, kurioje donorinis pienas naudojamas. Siekiant to išvengti, reikėtų ištirti kiekvieno indelio turinio sudėtį ir kokybę (brangus tyrimas), atlikti mikroskopinius (ieškant bakterijų ir pirmuonių) ir imunologinius (ieškant virusų) tyrimus bei bakteriologinius pasėlius (ne tik brangūs, bet ir kelias dienas trunkantys). Ateinančios žindyvės taip pat prieš kiekvieną žindymą turėtų būti visapusiškai tiriamos arba turėtų atsinešti tą pačią dieną išrašytą oficialų pažymėjimų, kad neserga visomis teoriškai įmanomomis ligomis.


Gal ir gerai taip, kaip yra


Ruošdamas šį komentarą, telefonu apskambinau daugelį gimdymo namų ir ligoninių akušerijos skyrių. Kalbėjausi su gydytojais, administracija. Išties motinos pieno donorystė nebepraktikuojama. Tačiau man labiausiai patinka šiuolaikinių gimdymo pagalbos įstaigų ryžtas skatinti mamas žindyti, mokyti jas ir sudaryti visas įmanomas sąlygas, kad kiekvienas naujagimis būtų aprūpintas savo mamytės pienu ir patirtų artumo su ja džiaugsmą.


Bankų galvosūkis


Galbūt donorinis pienas praverstų kūdikiams našlaičiams. Tačiau Lietuvoje gimdyvių mirčių nėra daug, per metus šioms nelaimėms suskaičiuoti tikrai užtektų vienos rankos pirštų. Dar vienas kitas vaikelis surandamas „gyvybės langeliuose“. Dėl tiek tikrai neapsimoka kaupti dideles motinų pieno atsargas ir steigti valstybinį donorinio pieno banką su filialais, skirti algas direktoriams su pavaduotojais ir kelių rūšių „specialistams“: priėmėjams, sandėlininkams, išdavėjams...


Visuose gimdymo namuose paprastai būna jau pagimdžiusių motinų. Vertėtų pagalvoti apie jų galimybę pažindyti ar sušelpti savo šviežiu pieneliu ir našlaitėlį. Manau, mamyčių skubiai pieno donorystei gelbstint mažylį galima būtų pakviesti skelbimais per žinių sklaidą. O tada išsirinkti tinkamiausią...


Kam naudingas toks „versliukas“?


Jeigu už pieną motinai – donorei bus mokama, kur garantija, kad viena kita mamytė, pajutusi „versliuką“, nenuskriaus savo vaiko? Beje, savo vaikiukus (ir pačias save) gali nuskriausti ir donorinio pieno pirkėjos.

Juk dar būna tokių, kurioms rūpi, kad jų vaikeliai gautų moters pieną, o kaip, nelabai svarbu. Pažįstu ne vieną mamą, maitinusią kūdikį savo pačios ištrauktu ar iš kitos moters gautu pienu daugelį mėnesių. Aišku, toks pienas yra daug geriau, negu iš gyvulių pieno pagaminti mišiniai. Tačiau nederėtų nepabrėžti ir paties žindymo svarbos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis