Numatytoji gimdymo diena buvo rugsėjo 25-oji.
Nėštumas jau buvo be galo pabodęs ir norėjosi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, tačiau mano giminės moterų nėštumo trukmės statistika man buvo nepalanki. Beveik visos nešiojo savo kūdikius pilvelyje bent savaitę ilgiau. Todėl ir aš, suėjus nėštumo terminui, buvau nusiteikusi, kad dar teks palaukti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę!
Pirmadienį, rugsėjo 26-ąją, nuvykau eiliniam patikrinimui pas mane prižiūrėjusią gydytoją. Atlikus kraujo ir šlapimo tyrimus, paaiškėjo, kad atsirado kažkokia infekcija, visi rodikliai prasti, kraujo spaudimas ypač didelis. Ir nors jaučiausi visai gerai, gydytoja liepė pagulėti ligoninėje, kol viskas susitvarkys, arba, kol pagimdysiu. Taigi, grįžau namo, susirinkau daiktus ir nuvykau į ligoninę.
Išsirinkau lovą, išsikroviau daiktus, persirengiau ir nuėjau į procedūrų kabinetą patikrinimui.
Mane apžiūrėjusi gydytoja ėmė keistai klausinėti ar gerai jaučiuosi, ar nieko neskauda. Pasirodo, mano gimdos kaklelis jau buvo prasivėręs 7 centimetrus. Taigi, buvau nusiųsta į gimdyklą. Kai atėjau buvo 15 val. Dar bent valandą vaikštinėjau po gimdyklą, plepėjau su akušere ir visiškai nejaučiau jokio gimdymo. Tada pasirodė gydytoja ir supratau, kad smagumas baigėsi. Toji gydytoja yra pagarsėjusi visame mieste kaip pati šiurkščiausia, pikčiausia ir prasčiausia medikė.
Kadangi jau nuo nėštumo pradžios žinojau, kad būsiu vieniša motina, buvau susitaikiusi, kad ir gimdyti teks vienai.
Tačiau pamačiusi man gimdyti padėsiančią gydytoja, labai užsinorėjau, kad kas nors mane palaikytų. Gydytoja man dirbtinai nuleido vandenis, pastatė lašelinę ir viskas prasidėjo. Nors skausmai dar nebuvo smarkūs, verkiau. Verkiau dėl psichologinio spaudimo iš gydytojos. Ji bent penkis kartus pakartojo, kad neturėčiau gimdyti neturėdama vyro. Aiškino, kokia bloga motina esu jau dabar, nes paleidžiu į pasaulį sūnų, kuris neturi tėvo. Kai paklausė, ar stiprūs sąrėmiai, atsakiau, kad skauda, o jos atsakymas buvo: reikėjo "susitvarkyti", kol dar galėjai.
Pamenu, gulėjau ir per ašaras mačiau tik užjaučiantį ir mintyse palaikantį akušerės veidą.
Bet tada atėjo 17 valanda ir mano didžiam džiaugsmui pasikeitė gydytojų pamaina. Negalėjau nuslėpti džiaugsmo, kai į palatą įžengė malonus ir linksmas gydytojas. Jis patikrino mano gimdos kaklelį, pasakė, kad dar nieko nevyksta ir išėjo. Tuo metu po darbo užsuko mano mama, kuriai gydytojas pranešė, kad už poros valandų jau gal turės anūką.
Buvau likusi viena patalpoje, kai viskas prasidėjo.
Pradėjau šaukti akušerę, kad gimdau. Subėgo visi, kas mane girdėjo. Ir maždaug per penkiolika minučių pagimdžiau sveiką ir gražų sūnelį. Pamenu, kaip gimdydama šaukiau iš skausmo, ir gimus verkiančiam sūnui akušerė pajuokavo, kad balsą vaikas turi galingą, kaip ir maniškis. Gydytojas, išėjęs į koridorių pasveikinti mano mamos tapus močiute, grįžo juokdamasis, nes jos neberado. Seselės sakė mačiusios ją bėgančią lauk išgirdus mano šauksmus.
Labai džiaugiuosi, kad gimdymas buvo greitas ir pakankamai sklandus. Tačiau, jokiai moteriai nelinkėčiau tokio psichologinio smurto, svarbiausią savo gyvenimo dieną, kokį teko patirti man.
Linkėjimai visoms mamoms,
Kornelija
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
