Mano gimdymo istorija: pastojau po gimdos kaklelio operacijos

Savo pasakojimu norėčiau padrąsinti tas mamytes, kurios ruošiasi gimdyti po gimdos kaklelio operacijos. Kai aš laukiausi, neradau pakankamai informacijos, kaip tokia operaciją įtakoja nėštumą ir gimdymą, ar pavyksta iki galo išnešioti vaikutį ir t.t. Tad noriu pasidalinti savo istorija.

Su vyru nusprendėme, jog jau norime vaikučių, tad apsilankiau pas gydytoją profilaktiškai, pasidaryti visų tyrimų.
 
Gydytoja pasiūlė pasidaryti tepinėlį dėl ikivėžinių pakitimų, nes man buvo neseniai suėję 25 metai. Tepinėlio atsakymas mane pribloškė, rasti aukštos rizikos ikivėžiniai pakitimai, būtina operacija. Atsimenu dar paklausiau gydytojos, ar galėčiau operuotis po nėštumo ir gimdymo, nes planuojame vaikelį. Gydytojos atsakymas buvo "pakitimai per rimti, negarantuoju, kad per pusmetį neišsivystys vėžys". Nėštumo planus teko atidėti.

Po operacijos praėjus keliems mėnesiams pastojau.

Nėštumas buvo gana lengvas, nepykino, jaučiausi gerai. Laukdamasi buvau įsitempusi ir skaičiuodavau kiekvieną jau praėjusią savaitė, kad tik pavyktų vaikutį  išnešioti ir jis negimtų anksčiau laiko. Glostydavau pilvelį ir prašydavau sūnelio neskubėti gimti. Blaškiausi ar gimdyti natūraliai ar daryti cezario pjūvį (kai kurie gydytojai po gimdos kaklelio operacijos siūlo negimdyti natūraliai).

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Visoms draugėms ir pažįstamoms liepiau nešiurpinti su savo gimdymo istorijomis, nes aš nusiteikiau, jog gimdysiu greitai ir lengvai . Vis tik apsisprendžiau gimdyti natūraliai ir tik esant labai blogai situacijai pasinaudoti epidūrine nejautra ar cezario pjūviu.

Paskutinį nėštumo mėnesį mane kamavo labai stiprūs ir dažni paruošiamieji sąrėmiai.
 
Likus porai savaičių iki gimdymo teko ir į ligoninę nuvažiuoti, nes man "pasivaideno",  kad truputį nubėgo vaisiaus vandenys. Ligoninėje mane patikino, kad jokių gimdymo procesų dar nevyksta, tad drąsiai grįžom namo.

Likus 12 dienų iki numatytos gimdymo datos, 3 val. nakties atsibudau nuo nemalonaus jausmo pilve, pasiėmiau laikrodį, paskaičiavau sąrėmių dažnumą, hmm..., kas 15-20 min. Na, pagalvojau, čia eiliniai paruošiamieji, tad pabandžiau toliau miegoti.

Man besivartant lovoje pašoko vyras ir sako "aš sapnavau kad tu gimdai". Pradėjau juoktis ir patikinau kad dar negimdau ir kai jau gimdysiu tikrai pasakysiu. Kadangi miegai išsiblaškė, nuėjau prie kompiuterio pažiūrėti savo mėgstamo serialo.

Ryte išleidau vyrą į darbą nes sąrėmiai vis dar buvo kas 15 min, tad tikrai nesiruošiau gimdyti.

Nesinorėjo antrą kartą tą pačią savaitę dėl "netikro pavojaus" važiuoti į ligoninę.  Bet nuojauta kuždėjo, kad reikia nueiti bent  pas vietinės poliklinikos akušerę. Ji pamatavo tonus, užfiksavo kelis sąrėmius  ir liepė eiti pasivaikščioti, nes nelabai suprato ar čia dar tik paruošiamieji, ar  jau gimdymo sąrėmiai. Na ką, vaikščiojau aš po rajoną, gerą valandą,  sąrėmiai pradėjo stiprėti, pasidarė kas 5-7 min. Grįžau namo, prisėdau, sąrėmiai vėl suretėjo iki 10 min.

Sutrikau, nes nėščiųjų pamokėlėse mus mokė, kad reikia į ligoninę važiuoti, kai sąrėmiai ne retesni nei kas 5 min. Kadangi skausmas jau buvo stipresnis, iškviečiau vyrą iš darbo, papietavom  ir išvažiavom į gimdymo namus. Kai budintis gydytojas manęs paklausė,  ko atvažiavau, atsakiau, kad nežinau, gal gimdyti...

Apžiūrėjo jis mane ir sako "keliaukit į gimdyklą, 7 cm atsidaręs gimdos kaklelis".

Na, tada aš jau visai suglumau, klausiu,  ar neturėtų mano sąrėmiai būti kas 2-3 minutes ?, Gydytojas tik nusišypsojo: „turėtų..." Dar paklausė, ar čia mano antras gimdymas, atsakiau, kad pirmas, tada visai nusistebėjo, kad jau tiek daug atsidaręs kaklelis. Jaučiausi aš visai neblogai, skausmai buvo pakenčiami, tad apie nuskausminimą net  negalvojau (tiesą pasakius, jau būtų buvę ir per vėlu jo prašyti). Gimdykloje atsidūrėm 15.30 val. Jaučiausi gana gerai, kol gydytoja neprakirpo vaisiaus vandenų ir kažkodėl pradėjo lašinti skatinamuosius. Taip ir nesupratau kodėl, nes vaikučio tonai buvo geri, gimdymas irgi vyko sklandžiai. Gal dėl nereguliarių sąrėmių?

Gimdymui pasibaigus, kai jau galėjau blaiviai mąstyti,  buvo šiek tiek pikta, kodėl gydytoja nepaaiškino, kam lašina skatinamuosius. Kai paklausiau kas čia laša, nusišypsojo ir atsakė "vitaminai". Nors anksčiau skeptiškai žiūrėjau į "susitarimą, pas ką gimdyti", antrą kartą turbūt rinkčiausi gimdyti pas konkretų gydytoją. Galbūt, elgtųsi mandagiau ir bent jau paaiškintų, kodėl daro vienokius ar kitokius dalykus. Budinti gydytoja, pas kurią aš pakliuvau, buvo gana jauna, bet grubi ir stengėsi kuo mažiau užsibūti gimdykloje.

Na, bet nenoriu čia apie ją išsiplėsti, taigi grįžtam prie gimdymo istorijos.

Nuo skatinamųjų visos linksmybės ir gera nuotaika pasibaigė.

Sąrėmiai tapo kažkokie nenatūralūs, nesuprasdavau, kada jų pradžia, kada pabaiga, o ir nespėdavau atsipūsti tarp jų. Pradėjau blaškytis, paprašiau vyro pakviesti gydytoją, lai daro cezarį, nes nebeturiu jėgų kęsti sąrėmių. Pakviesta gydytoja dar pasitikslino "tai tu antrą kartą gimdai?". Atsakiau kad pirmą, tada ji išpūtusi akis priėjo prie lašinės ir sumažino skatinamųjų tekėjimą, tada pasidarė šiek tiek lengviau.

Greitai pajutau, kad jau laikas vaikučiui užgimti, stumti sekėsi sunkokai, prireikė dviejų gydytojų pagalbos, teko  ir šiek tiek mane kirpti. Taip buvo pikta girdėti gretimoje gimdykloje jau antro užgimusio vaikučio riksmą, o aš vis dar kamavausi su savuoju. Vyras ir dabar juokiasi prisiminęs, kaip aš tada visa išsekusi užrikau "Kodėl ten jau antra pagimdė, o aš vis dar niekaip nepagimdau?".

Vienu metu gydytoja pasakė, kad greičiausiai reikės vaikutį traukti su vakuumu, tada aš puoliau šaukti, kad nereikia jokio vakuumo, pagimdysiu pati. Sukaupiau paskutines jėgas ir 19.56 val.  mažylis užgimė. 

Niekada nepamiršiu to momento, kai išgirdau pirmąjį savo sūnelio riksmą ir vėliau pamačiau jį ant susigraudinusio savo vyro rankų. 

Mūsų sūnelis buvo toks mažutis... Priėjęs vyras mane pabučiavo ir pasakė, kad labai manimi didžiuojasi. Net ir dabar prisiminusi susigraudinu, nors mano sūneliui jau 2 metukai. Nors gydytojai buvo šiurkštūs ir elgėsi labai šaltai, viskas nublanko prieš gimimo stebuklą. Tai yra pats nuostabiausias jausmas moters gyvenime, gimdymo skausmas užsimiršo tą pačią minutę, kai pamačiau savo mažylį.

Visoms būsimoms mamytėms linkiu kuo mažiau klausyti savo "draugių" šiurpių ir perdėtai vaizdingų gimdymo istorijų.

Aš visada sau sakiau, kad jei moterys ryžtasi gimdyti antrą ar trečią kartą, reiškia tai nėra jau toks nepakeliamas dalykas. Žinoma, kelias valandas skausmas būna tikrai stiprus, kartais atrodo, kad jau turbūt ir nebeištversi, bet.... juk tai trunka tik kelias valandas, o savo mažąjį  stebuklą gauni visam gyvenimui ....

Birutė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis