Kaunietės istorija: kai mečiau darbą, pagaliau pastojau

Šiandien Šarūnė sūpuoja dvejų metų gražų sūnelį Ugnių. Tačiau iki jis gimė praėjo beveik dešimt metų – tiek laiko moteris niekaip negalėjo pastoti. Kol sulaukė savo stebuklo jai teko patirti visko: persileidimą, nesėkmingą dirbtinį apvaisinimą ir vos nežlugusių santykių su vyru.

Aibė tyrimų ir jokio rezultato

Su savo vyru Šarūnė susipažino studijuojant. Abu buvo ketvirto kurso studentai. Įsižiebė meilė, po metų apsigyveno kartu, netrukus nusprendė susituokti. Po vestuvių abu sutarė, kad vaikų susilaukti neskubės. Kartais tėvai užsimindavo, kad nori anūkų, tačiau pora jautėsi per jauna. Labiau rūpėjo karjera, norėjosi linksmai pagyventi sau. Moteris sėkmingai kilo karjeros laiptais teisinėje kontoroje, tačiau artėjant trisdešimtmečiui vis labiau ėmė kažko trūkti.

„Vis dažniau atkreipdavau dėmesį į mažus vaikus, kūdikius. Vieną vakarą vyrui pasakiau, kad jau norėčiau kūdikio ir aš. Jis sutiko, sakė taip pat jau pasirengęs tėvystei. Nusiteikėme, kad po metų ar dviejų jau gyvensime trise“, – pačią pradžią prisiminė Šarūnė.

Tačiau slinko mėnesiai ir jokio rezultato. Neramu pasidarė po metų. Tada abu nusprendė, kad reiktų pradėti skaičiuoti vaisingas dienas, rinkosi mylėjimosi pozas. Bet praėjo pusmetis, o rezultato jokio.

„Žinojau, kad po vieno karto ar mėnesio labai retai kas pastoja. Bet po pusantrų metų bandymų jau tikėjausi būti nėščia. Tuo labiau, kad neturėjau jokių ginekologinių bėdų anksčiau. Pasidarė neramu, todėl nutariau pasikonsultuoti su savo ginekologe“, – pasakojo moteris.

Tada ir prasidėjo tyrimų karuselė. Ginekologė jokių ligų ar pakitimų, galinčių trukdyti pastoti nerado. Per beveik dvejus metus Šarūnė su vyru pasidarė visus įmanomus tyrimus, pakeitė kelias vaisingumo klinikas, tačiau tai rezultato nedavė.

„Viskas rodė, kad abu esame sveiki ir vaisingi. Tačiau vaikučio kaip nebuvo, taip nebuvo. Ko tik mes neišbandėm ir akupunktūrą, ir žoleles, ir mitybos įpročius buvau pakeitusi. Tačiau niekas neveikė. Pamažu mylėjimasis tapo ne malonumas, bet įtampos kupinas darbas. Kiekvieną mėnesį su viltimi tikėdavausi, kad bus dingusios mėnesinės“, – pasakojo Šarūnė.

Sužibusi viltis ir persileidimas

Moteris prisipažino, kad nusivylimą keitė pyktis. Ji tapo piktesnė, irzlesnė, ją ėmė erzinti maži vaikai ir jaunos mamos. Įtampa augo ir tarp jos su vyru. Nepastebimai dingo bendri interesai, kelionės ar pasivaikščiojimai.

„Įvairūs nevaisingumo tyrimai labai brangiai kainavo, dar turėjome paėmę paskolą butui, todėl apie keliones galėjome tik pasvajoti. Tačiau net nepastebėjau, kaip dingo ir mūsų romantiški pasisėdėjimai restorane, penktadienio kino seansai – visos mano mintys buvo nukreiptos vienam tikslui. Kai nedirbdavau, ieškodavau literatūros, patarimų, kaip kuo greičiau pastoti. Žinoma, tai netrukus atsiliepė ir mūsų santuokai“, - atviravo moteris.

Sutuoktiniai vis dažniau ėmė pyktis, laiką ėmė leisti atskirai. Viskas vos nesibaigė skyrybomis. Tačiau po nuoširdaus pokalbio abu nusprendė santuoką gelbėti. Ir taupyti dirbtinio apvaisinimo procedūrai. Ši pasirodė sėkminga – Šarūnė pagaliau pastojo.

„Pamenu, kaip praėjus dviem savaitėms po procedūros nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą. Negalėjau patikėti, todėl pasidariau dar du. Visi trys rodė tą patį – aš nėščia! Norėjosi šaukti iš džiaugsmo. Pirmuosius tris mėnesius jaučiausi gana gerai – tik labai norėjau valgyti. Kasdien vis žiūrėdavau į savo pilvuką – tikrinau, kiek jau paaugo. Jaučiausi ypatinga, vyras taip pat spindėjo laime – atrodė, kad atėjo antras medaus mėnuo“, – prisiminė moteris.

Tačiau laimė truko neilgai, penktą mėnesį įvyko persileidimas. Šarūnė apie tą dieną prisiminė tik stiprų pilvo skausmą, kraują iš makšties ir savo maldas, kad tik viskas būtų gerai.

„Rugpjūčio 3 dieną prieš penkerius metus aš netekau savo vaikučio – mergytės. Pamenu, kaip tada subyrėjo mano gyvenimas, svajonės ir viltys – tarsi kortų namelis. Iki šiol skauda prisiminus, o tada atrodė, kad noriu tik užmigti ir daugiau niekada neprabusti. Taip išgulėjau beveik mėnesį. Valgydavau ar nusiprausdavau tik kai to išprašydavo vyras“, – juodžiausias dienas prisiminė moteris.

Pastojo netikėtai

Po patirto persileidimo Šarūnė atsitiesė sunkiai ir lėtai. Tada jai viskas atrodė netekę prasmės, nenorėjo niekur eiti ar bendrauti su žmonėmis. Tačiau ši netektis ją suarti su vyru ir privertė keisti gyvenimą iš esmės.

„Visą laiką daug ir įtemptai dirbau. Siekiau karjeros, masino geras atlyginimas. Tačiau po nelaimės visa tai atrodė beprasmiška. Tikriausiai kažkur pasąmonėje supratau, kad jei noriu išsikapstyti turiu kažką keisti. Po mėnesio gedulo staiga supratau, kad nebenoriu grįžti į tą patį biurą, nuolat konkuruoti ir namo grįžti tik vėlai vakare. Tuo labiau, kad savo vyrą buvau įsimylėjusi iš naujo. Kai man buvo labai blogai, jis buvo mano didžiausias ir vienintelis ramstis“, - pasakojo moteris.

Šarūnė metė sėkmingą teisininkės karjerą ir ėmė studijuoti floristiką. Tai buvo jos sena „mergaitiška“ svajonė. Be to, su vyru sutarė, kad daugiau pastoti nebandys.

„Abu buvome pavargę nuo kelerius metus trukusių tyrimų, gydymų ir pastangų. Nutarėme, kad jei nelemta turėti vaikų, geriau neerzinti likimo. Be to, man jau buvo gerokai virš trisdešimt, tad ir tikimybė vis mažėjo. Tiesa, mylėdamiesi nesisaugojome – buvau įsitikinusi, kad vis tiek nepastosiu“, – sakė moteris.

Gyvenimas pamažu vėl tapo giedras, Šarūnė įsidarbino gėlių salone ir džiaugėsi laiminga santuoka. Tačiau netrukus organizmas ėmė siųsti keistus signalus: pradėjo mausti papilvę, krūtys tapo jautresnės, o mėnesinės pasirodė vos porai dienų.

„Užsirašiau pas šeimos gydytoją, nes maniau, kad man kas blogai. Atlikti nėštumo nustatymo testą net nekilo mintis – juk jei nepastojau per keletą metų, tai dabar tuo labiau. Tačiau šeimos gydytoja atlaidžiai šypsodamasi pranešė, kad niekuo nesergu, tik laukiuosi. Ši žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Be galo džiaugiausi, bet kartu ir siaubingai bijojau“, - pasakojo Šarūnė.

Šį kartą nėštumas buvo sunkus – kone keturis mėnesius siaubingai pykino, teko gulėti ligoninėje dėl gręsiančio persileidimo. Tačiau būsimai mamai tai neatrodė taip sunku ar nepakeliama. Viena kas temdė nėštumą – nuolatinė baimė, kad vėl gali netekti savo kūdikio.

„Ugniuką pagimdžiau suėjus 39 savaitėms. Gydytoja davė 9 balus pagal Apgar skalę. Tai buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime“, - pamena Šarūnė.

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Tavo vaikas“ prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis