Pirmadienis. Graži saulėta pavasario diena. Po savaitgalį varginusio maudimo tapo lengviau, tad jaučiuosi visai neblogai, vairuoju atsargiai. Iš valyklos atsiimu kelnes, fantastiškai papietauju viena kavinėje. Grižus pasiskambinu gydytojai, ir susitariame susitikti apžiūrai. Su vyresnėliu prieš pietų miegą žiūrime filmuką, kalbamės. Sūnelis užmiega, grįžta vyras, atvažiuoja mama. Pabučiuoju savo vis dar mažą vyrutį ir susigraudinu, nes jaučiu, kad negrįšiu šįvakar, o kai grįšime, viskas bus kitaip. Išvažiuojam į gimdymo namus.
Vyras įsitikinęs, kad dar negimdysiu, nes jam negraži data. Po apžiūros sužinau, kad vaikas jau pasiruošęs, jaučiasi gerai, fiksuoja sąrėmius. Tad maudimas tikrai reiškė gimdymo pradžią – galiu gimdyti, galiu važiuoti namo dar laukti ir grįžti artimiausiu metu. Apsisprendžiu, kad lieku. Apima jaudulys, persirengiu ir gimdykloje atsiduriame apie 17.30.
Gretimoje gimdykloje gimsta kūdikis, verksmas taip sugraudina, kad dar nekantriau laukiu susitikimo. Personalas sako, kad šiandien berniukų diena – visą dieną gimsta vien berniukai. Spėliojame, ar spės mūsų brolis ateiti šiandien, ar jau po vidurnakčio.
Gydytoja pasiūlo epidūrą, prisimindama pirmą gimdymą be jo, sutinku. Laukiam toliau, neįtikėtina, bet laikas bėga greitai, su vyru juokaujam, iš draugų sulaukiam skambučio, esam kviečiami kažkokiai veiklai, bet informuojam, kad mes jau gimdykloj. Nors skausmas darosi nebe toks mielas, sąrėmiai pagaliau įgauna reguliarumą. Gera, kad vyras šalia, pasikalbi, nukreipi mintis. Veikla vyksta sklandžiai, džiaugiuosi. Po aštuonių ateina anesteziologas. Pirmas dūris jam nepavyksta, nes, kaip jis sako, retas atvejis – pataiko į kraujagyslę, todėl nusprendžia durti dar kartą. Galiausiai palengvėja, laukiam.
Tuo metu susiklostė kuriozinė situacija. Akušerė paduoda vyrui lapelį, kurį parodžius vaistinėje bus aišku, kokį epidūro rinkinį reikia nupirkti ir atnešti už tą, kurį mums panaudojo. Vyras išsitraukia piniginę ir dedasi lapelį, tuo metu prie manęs prieina anesteziologas ir pamato vyro piniginę. Nepamenu tiksliai žodžių, bet jo veidą nušviečia keista šypsena ir jis pasako daugmaž taip: „O, bus pinigų!“ Vyras man sako, kad jis ne taip suprato, aš nepatikiu, kad taip gali būti, bet išaiškėja, kad vyras teisus. Po gimdymo anesteziologas mano gydytojai pasiguodė, kad mes nedėkingi, bet juk tai tiesiog jo darbas, o ir nepataikė iš pirmo karto!
Epidūras veikia apie valandą, laikas jį atjungti, jaučiu kelis „saldžius" sąrėmius. Ir netrukus mažylis pasisveikino su pasauliu ištiesęs rankytę - brolis nepėsčias, paguldytas ant krūtinės godžiai įsisiurbia. Esu nepaprastai laiminga.
Antrasis sūnus gimė 21:45, 3550 g ir 54 cm, greitai ir sklandžiai, gavo 10 balų pagal Apgar. Dar ilgai buvo sunku patikėti, kad mūsų šeima jau tokia didelė – visas ketvertas! Esu labai dėkinga gydytojai ir puikiai akušerei. Paprašiau, kad į palatą nakčiai atvežtų ir mažylį. Taip nutiko, kad kūdikis greičiau pasiekė palatą, negu aš! Šeimyninės palatos nebuvo laisvos, vis pataikau gimdyti per „gimdyvių bumą“, tačiau dvivietė palata tą naktį buvo laisva, todėl leido pasilikti vyrui. Labai ilgai negalėjau užmigti, emocijos buvo apėmusios, vis galvojau, kokie mes apdovanoti, kad viskas vyko sklandžiai, greitai ir lengvai!
Tai tokia mano antrojo gimdymo istorija. Dabar šypsausi matydama brolius kartu, jie jau susišneka, labai myli vienas kitą, pasiilgsta, žaidžia, mokosi, vis meilėje vienas kitam prisipažįsta, apsikabina daugybę kartų per dieną, žinoma, pasipeša ir greitai susitaiko. Džiaugiuosi nedideliu dvejų metų skirtumu tarp jų.
Norite pasidalinti savąja istorija? Rašykite mums el.paštu portalas@tavovaikas.lt.
