Mano gimdymo istorija: labai bijojau gimdyti, todėl išsiprašiau operacijos

Cezario pjūvio operacija Lietuvoje pasibaigia kone kas penktas gimdymas. Vienas iš jų - mums parašiusios Alinos. Išklausykime jos gimdymo istoriją.

Sveiki. Esu Alina. Man - 25 metai.

Savo pirmojo mažylio susilaukiau 2012-11-29. Gimdymas nebuvo įprastas, teko atlikti cezario pjūvio operaciją.

Tuos ilgus 9 mėnesius kantriai auginau pilvelyje didelį berniuką. Pačiai neleido net mėginti gimdyti, nes vaikučio galva pirmyn keliavo įstrižai. Taigi...

Mano nuostabioji gydytoja pranešė, kad jei nepagimdysiu pati iki lapkričio 27-osios, teks atvykti į ligoninę ir pradėti skatinti gimdymą. Tačiau po echoskopo apžiūros buvo nuspręsta patenkinti mano prašymą - labai bijojau gimdyti, todėl prašiau operacijos.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.

Gydytoja pasakė, kad su savo angelu susitiksiu po poros dienų.

O tos dvi dienos pralėkė akimirksniu. Didžiosios dienos išvakarėse atvykau į ligoninės priimamąjį planiniam nėštumo užbaigimui. Gerai pailsėjusi, ankstyvą rytą prabudau nuo seselių balsų. Supratau - atėjo metas ruoštis į pasimatymą su vaiku.

Pasiruošimas buvo ne itin malonus. Bet mintys visos buvo apie tai, kad tik greičiau galėčiau jį laikyti rankose. 8 val. 30 min. buvau išvežta į operacinę.

Narkozę pasirinkau ne visišką, o dalinę, kad matyčiau, kaip gimsta mano mažylis.

Suleidus vaistų staiga šiltas jausmas užplūdo kojas. Jaučiu, kaip mane ištiesia ant operacinio stalo. Pilvą ir veidą atskiria užuolaidėle, kad nematyčiau pačios operacijos.

Pradeda tepti pilvuką kažkokiu skysčiu. Pasirodo, tai - jodas. Gydytoja klausia, ką jaučiu - karštį ar šaltį. Atsakau, jog nieko nebejaučiu.

Tada ir prasidėjo didysis darbas. Anesteziologė paklausė ar ne silpna. Į mane pradėjo plūsti karštis. Tuomet suskubo pajungti deguonį, man net akys išsprogo, nes paniškai bijojau kaukės. Pradėjau šaukti: "tik nedėkit kaukės"

Sesutės pradėjo kalbinti, klausinėjo, ar esu išrinkusi mažyliui vardą, ar tai pirmas mano kūdikis ir panašiai.

Tik staiga girdžiu anesteziologę sakant: "o, netgi su plaukais!"

Paklausiau, ar su juodais? Mat nėštumo metu buvau sapnavusi, kad mažylis gimsta su juodais plaukučiais.

Ir tada aš pasakiau, kad jau verksiu. Bet dar laikiausi. Tik išgirdus mažylio verksmą apsipyliau ašaromis. Negalėjau sustoti. Aš tokia laiminga, aš jau mama.

Sesutės nušluostė mažylį ir atnešė man pasisveikinti. Tai buvo 55 cm ūgio ir 4872 g svorio sveikas ir stiprus mano išsvajotasis Orintukas.

Dabar sūnui jau 7 mėnesiai. Bet vien prisiminus jo atėjimą į šį pasaulį, užplūsta šilti jausmai ir širdį sudrebina ašarų banga. Tai nuostabiausia, ką gyvenime galėjau patirti.

Mažylio gimimas mano gyvenimą pakeitė kardinaliai.

Džiaugiuosi, kad jį turiu. Jo šypsena man - geriausias vaistas nuo visų ligų. Kasdien dėkoju Dievui už atsiustą saulės spindulėlį mano tamsiame gyvenimo kelyje.

Alina

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis