Mano gimdymo istorija: laimės ašaros atperka skausmus

Mano dukra šiemet išlaikė Valstybinius brandos egzaminus, ji jau suaugusi. O jos gimdymą prisimenu lyg tai būtų įvykę prieš keletą mėnesių.

Gruodžio 29 - osios vakaras, už lango tamsu, su vyru ruošiamės miegoti.

Nueinu į vonią, apsiprausiu ir, pavargusi po dienos, jau slenku į lovą. Tik staiga kažkas keisto: kažkas šilta bėga per kojas. Nė akimirkos nesuabejojau - nubėgo vaisiaus vandenys. Apie tai buvo pasakojusi anyta, gydytoja. Metas vykti į ligoninę.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokia esate mama pagal Zodiako ženklą?
Kas atsitinka, kai vaikams sakome NE?

Skausmo jokio, sąrėmių jokių, jaučiuosi normaliai, tik sutrikusi.

Vyras iškviečia „greitąją pagalbą", išvažiuojam. Gimdyti. Tada dar net neįsivaizdavau, kaip tai vyksta. Priimamajame mane apžiūrėjo, viskas ramu, skubos jokios, atsisveikinu su vyru ir keliauju į gimdymo palatą. Atsigulu į lovą ir galvoju: dabar tai pamiegosiu, nes taip noriu miego, kad net akys limpa. Buvo apie 23 val. Ateina akušerė, sakau jai, aš miegosiu, o ji šypteli: „miegokit, jei tik galit". Nesupratau jos pasakymo, bet po kelių minučių paaiškėjo, kad miegoti jau nebegaliu... Prasidėjo sąrėmiai: pirmieji ramūs, neskausmingi, po to ilgesni, dažnesni.

Neskubėjo mano dukrytė, nors tada dar nežinojau kūdikėlio lyties.

Atėjo akušerė, atnešė patalėlius „lėliukui", paaiškino. Galvoju, kokiam „lėliukui", juk gimdau AŠ, jokio lėliuko nėra. Nesuvokiau dar tada iki galo, kad tai ne aš gimdau, o kūdikėlis gimsta, jis eina į pasaulį, eina gyventi.

Gimdžiau nelabai suvokdama, kaip tai turi vykti, atrodė, viskas manyje plyšta, vyksta kažkoks chaosas, viskas iškris, ir tai nesibaigė. Pradėjo aušti, prieš langą pamačiau belapį medį, vis stebėjau jį, norėjau už ko nors realaus „įsikibti", nes seselės ir gydytojai ateidavo ir išeidavo, o man reikėjo, kad kas nors būtų šalia.

Vyrai tuo metu dar nedažnai dalyvaudavo gimdymuose, reikėdavo pateikti medicininę pažymą , kad yra sveikas ir pan., o maniškis jos neturėjo, nes kaip tik tuo metu remontavo mūsų naujai įsigytą butą ir tiesiog neturėjo tam laiko, skubėjo sutvarkyti butą iki vaikelio gimimo. Taigi, dažniausiai palatoje buvau viena.

Truputį dejavau, truputį šaukiau. Po kurio laiko kažkas pasakė, kad jei sulauksiu 9 val. naujos pamainos su akušere Juzefa, viskas bus gerai. Visos akušerės ir visi gydytojai man buvo vienodi, nieko nepažinojau, bet kažkodėl laukiau Juzefos... Ir sulaukiau. Atėjo pagyvenusi moteris, maloniai pasisveikino, tačiau plepėti nebuvo laiko, nes gimdymas jau buvo gerokai pažengęs į priekį.

Pasakė tik, kad viskas bus gerai, tik reikia daryti taip, kaip ji sakys. Buvau paklusni ir tikrai dariau tai, ką sakė akušerė, nors kartais tikrai tai buvo nelengva. „Galvok apie vaikelį, jam irgi sunku, kvėpuok, laikyk nugarą tiesiai", - sakė ji, o aš tai stengiausi vykdyti. Dėl vaikelio.

Tik tada supratau, kad gimdymas nevyksta chaotiškai, kad organizmas viską daro „protingai".

Prasidėjo kulminacija, o tai jau tik „darbas": stumk, ilsėkis, stumk ir ... verksmas. Mano, mūsų dukrytės verksmas. Ir mano. Laimės ašaros. Palaima, palengvėjimas, ramybė... Ta būsena atperka visus nėštumo nepatogumus, sunkumus, gimdymo skausmus.

Esu dėkinga ligoninės personalui už supratingumą, palaikymą, pagalbą padedant ateiti naujam žmogučiui į šį pasaulį.

Įdomiausia tai, kad mano dukra renkasi akušerės specialybę. Duok Dieve jai sėkmės, kad jos svajonė išsipildytų ir kad ji galėtų padėti mažiems žmogučiams laimingai ateiti į šį pasaulį.

Lina

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis