Žindysiu, kol atsisakys pats istorijų konkursas

Kaunietė Daiva mama tapo trisdešimties. Iš karto po gimdymo jai pablogėjo sveikata, ir ji atsidūrė reanimacijoje. Šios moters žindymo istorija išties neeilinė!

Pauliaus atėjimas į šį pasaulį buvo sudėtingas.

Dėl stipriai sutrikusios mano širdies veiklos (nuo vaikystės turiu problemų su širdimi, kurias labai stipriai išryškino nėštumas), į ligoninę patekau 38 nėštumo savaitę.

Gydytojai kardiologai drauge su ginekologais nutarė, kad geriausia, jog gimdymo termino pabaigos lauksiu jų prižiūrima, nes tyrimai rodė daugelio širdies funkcijų stiprius sutrikimus. Aš neįvertinau, kokia sudėtinga mano padėtis buvo, ir nors būklė vis sunkėjo (buvo beprasidedanti preeklampsija, aukštas kraujospūdis, dusinimas), aš jaučiausi palyginti gerai, todėl bendru sutarimu su gydytojais nusprendėme laukti spontaniško gimdymo prasidėjimo ir nesiimti jokių skatinimo priemonių. Žinoma, stebint būklę ir vadovaujantis sveiku protu.

TAIP PAT SKAITYKITE:
7 klaidos, kurias daro labai geri tėvai
Emigracijos dienoraštis: kaip išgyventi Londone vienai su keturiais vaikais?

Po kelių gimdymas dienų prasidėjo.

Pati gimdžiau 9 valandas, regis, viskas klostėsi gana neblogai, tačiau tolimesnės gimdymo aplinkybės susiklostė taip, kad buvo atlikta Cezario pjūvio operacija, po kurios ankstyvą rytą ir gimė Paulius.

Po operacijos atsigavau greitai, jaučiausi labai gerai (iš ginekologinės pusės), tad negalėjau sulaukti, kada atneš Paulių pirmajam žindymui. Nerimavau, kaip seksis, bet kadangi labai norėjau pati maitinti krūtimi, daug skaičiau, lankiau žindymo paskaitas, tam tikra prasme buvau pasiruošusi įvairiems scenarijams.

Ir štai pirmasis žindymas: naujagimių skyriaus darbuotoja padėjo pasirinkti tinkamesnę po operacijos padėtį ir pagaliau prie krūties pridėjo Paulių. Abi tyliai žiūrėjome, kaip elgsis mažylis, o po minutėlės kitos ji tarė - „ne žioplas, gaudosi vaikis". Aš buvau tiesiog labai laiminga, nes pieno buvo daug, o sūnus godžiai ir taisyklingai jį traukė nuo pat pirmojo pridėjimo prie krūties.

Tačiau mano pačios būklė dėl neatsigaunančios širdies negerėjo, ėmiau vis labiau dusti, o galiausiai beįstengiau kalbėti tik tyliai, o blogiausia, kad nesišalino iš organizmo susikaupę skysčiai ir vis labiau darėsi silpna. Atlikus skubius tyrimus paaiškėjo, kad yra didelė infekcija (vėliau buvo diagnozuotas plaučių uždegimas) ir beveik viso kūno edema. Taigi, nepraėjus nė parai po gimdymo buvau perkelta į intensyviosios terapijos palatą, kurioje gulėjau ne su kūdikiu ant krūtinės, bet su daugybe laidų laidelių.

Net ir tada man atnešdavo žindyti sūnų.

Tiesa, viena iš seselių prieštaravo, kad man atvežtų kūdikį, neva, esu nusilpusi ir turiu ilsėtis, tačiau aš naujagimių sesutės maldavau, kad neklausytų ir toliau neštų Paulių man, kai tik jis išalks. Taip žindžiau (sūnų atnešdavo iš naujagimių skyriaus) dvi paras, kol galėjau normaliai kvėpuoti be papildomo deguonies, o infekcija plaučiuose sumažėjo.

Po dviejų parų sugrįžau į savo palatą. Tiesa, visą tą laiką joje „gyveno" Pauliaus tėtis ir nuolat rūpinosi manimi bei sūnumi. Pamenu vieną epizodą, kai aš maitinu krūtimi Paulių, o jis su šaukštu maitina mane.

Tačiau skysčiai vis tiek nesišalino, o tik dar labiau kaupėsi.

Blogiausia, kad gydytojos žodžiais tariant buvo „apsemta" ir taip nėštumo nualinta širdis. Dar po paros sužinojau, kad būtina skubiai gelbėti širdį, todėl gausiu labai stiprius skysčius varančius vaistus. Tai buvo kardiologų sprendimas, kurie, žinoma, apie žindymą galvojo mažiausiai, tačiau palatos gydytojas - ginekologas atsargiai paaiškino, kad greičiausiai po šių vaistų gali dingti ir pienas. Žinoma - panika, ašaros, kaip maitinsiu, kaip susigrąžinsiu pieną ir dar milijonas kaip... Tačiau visas skyriaus personalas ramino, kad padės susigrąžinti pieną, o be to, gal jis ir nedings...

Po šių vaistų per labai trumpą laiką netekau labai daug skysčių.

Iš vakaro atsiguliau visa kaip sukąsta bičių, o po nakties atsikėliau su suglebusia oda... ir krūtimis. Bet aš ir toliau maitinau, ir stengiausi kuo dažniau sūnų dėti prie krūties, kad tik kaip nors nenutraukčiau žindymo. Mano didelis noras virto košmaru, kai paaiškėjo, kad kūdikis „nusibadavo", nusilpo ir, žinoma, nukrito jo svoris.

Tai buvo daugiau nei žiauru, dėl to labai išaugo mano nepasitikėjimas savimi ir baimė, kad tai vėl nepasikartotų. Žindymo specialistė patvirtino, kad pieno tikrai vos keli lašai, o kūdikį būtina sustiprinti mišiniu.

Maitinti iš buteliuko nemokėjau, nenorėjau, o po maitinimo krūtimi man tai atrodė labai sudėtinga ir buvo nemalonus, bejausmis bei šaltas procesas. Išgyvenau begalinę nostalgiją ir ilgesį tam žindymui, kuris buvo pirmas paras. Verkiau vos prisiminusi pritvinkusias krūtis ir maitinimo metu persisunkusį pieną iš kitos krūties. Pradžia buvo tokia tobula, o dabar sėdžiu su buteliuku... Bet aš už viską labiausiai norėjau maitinti pati krūtimi, tad...

Prasidėjo didžiulių pastangų susigrąžinti pieną etapas.

Reikėjo suderinti, kad ir kūdikis priaugtų svorio, tai yra, toliau maitinti mišiniu, kažkokiu būdu užvesti pieno gamybos mechanizmą, ir visa tai padaryti, kad mažylis neįprastų prie „greito maisto" iš buteliuko. Kadangi Pauliui nukrito svoris, personalas dėjo pastangas, kad mums pagelbėtų. Buvo imtasi visų įmanomų metodų, technikų ir viso ko, tačiau nors pieno ir padaugėjo, jis neatsistatė iki tiek, kiek jo buvo.

Negana to, dar esant ligoninėje (joje išbuvome dvi savaites) Pauliui atsirado šlapimo takų infekcija. Taigi, dar papildomai nerimo, streso ir ašarų, kurie tikrai nepadėjo paskatinti pieno gamybos. Tačiau vaiko liga man buvo tik dar didesnis stimulas stengtis, nes žinojau, kad jam mano pienas - geriausi vaistai. Vis tik po dviejų savaičių, kai pilnai pasveiko sūnus, mus pagaliau išleido, bet grįždami pakeliui nusipirkome mišinio, mat pieno gamyba dar nebuvo susitvarkiusi.

Nepaisant nemalonumų ligoninėje, tai buvo ir labai naudingas laikas, nes per jį išmokome visų svarbiausių vaiko priežiūros dalykų iš pačių profesionalų. Todėl grįžus namo buvo labai paprasta toliau rūpintis mažyliu. Tačiau nebuvo labai paprasta susigrąžinti pieną ir sėkmingai žindyti.

Grįžimas namo

Negana to, kad tuos stiprius skysčius varančius vaistus vartojau ligoninėje, tokius pat, tik silpnesnius dar turėjau vartoti ir grįžusi į namus. O taip pat, kad bent kiek atsistatytų širdies veikla, turėjau ir labai apriboti skysčių vartojimą. Tai, žinoma, visai nepalanku norint žindyti.

Bet tiesą sakant, nors aš vaistus ir nusipirkau, jie vis dar guli nepaliesti vaistinėlės stalčiuje. Tuo metu man už viską buvo svarbiausia pamažu atsisakyti buteliuko ir grįžti vien tik prie žindymo.

Nebuvo lengva suprasti, kodėl net sąžiningai vykdant žindymo konsultančių, Pauliaus pediatro, patyrusių ir sėkmingai žindančių draugių patarimų, vis nepavyko užvesti pieno gamybos. Mano norui atsiliepė net Paulius, kuris norėjo, galėjo ir būdavo ištisomis valandomis prie krūties, nepaisant to, kad vis dar primaitinau mišinuku.

Labai krimtausi dėl to ir, matyt, labiausiai dėl to, kad iš pradžių pajaučiau, ką reiškia sėkmingai žindyti, kokia buvau tada laiminga, ir kaip viskas greitai baigėsi. Jeigu nebūtų buvusi pati pradžia tokia sėkminga, gal nebūtų buvę sunku susitaikyti vėliau. Tačiau Paulius iš buteliuko valgydavo nenoriai ir labai mažai, o svoris augo labai gerai. Tai man leido manyti, kad jis pasisotina iš krūties.

Galiausiai jis pats atsisakė valgyti iš buteliuko, ir mes grįžome prie to, kas buvo pradžioje, tik prie žindymo. Dabar Pauliui 10 mėnesių, o aš vis dar išgyvenu žindymo džiaugsmą ir bijau dienos, kada jis turės baigtis. Kadangi mano prognozės susilaukti antrojo vaikelio niūrokos, aš Paulių norėčiau žindyti tol, kol jis pats atsisakys.

Žindymas - ir džiaugsmas, ir skausmas

Ir vis tik, po savo išgyventos patirties, aš nedrįsčiau sakyti, kad žindyti gali kiekviena ir, kad tai labai paprasta. Pastebėjau, kad nemažai sėkmingai žindančių mamų būtent taip ir galvoja. Ir aš jas suprantu, nes jų patirtis joms leidžia taip galvoti. Tačiau pati patyriau, kaip nemalonu, kai tave skuba arba teisti, arba mokyti, kai pasakai, kad nepakanka pieno ir primaitini mišiniu. Ir aš ne viena.

Žinau krūvas moterų, kurios giliai išgyvena ir gėdisi savęs, lyg būtų nepilnavertiškos mamos, kai dėl tam tikrų priežasčių negali maitinti pačios. Bet, ar tikrai tie mažyliai verti būti vadinami „buteliniais", lyg, suprask, kad jie daug prastesni.

Gražu, kad šiandien visuomenė ir medicina taip iškelia žindymo fenomeną, bet tuo pačiu tai ir skausmas toms, kurios to negali daryti. Aš džiaugiuosi už kiekvieną, kuri yra laiminga, kaip aš pati esu, žindydama, o savo patirtimi noriu padrąsinti tas, kurioms galbūt šiek tiek mažiau pasisekė.

Daiva

Rugpjūčio 1-7 dienomis minima Tarptautinė žindymo savaitė. Šių metų šūkis: „Žindymo parama: arčiau mamų". Jeigu ir jūs susidūrėte su žindymo sunkumais, kuriuos įveikėte, laukiame Jūsų pasakojimų el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Dalinkimės patirtimi ir įkvėpkime viena kitą! Istorijų konkurso sąlygas rasite čia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis