Mama: bijojau prisipažinti, kad nežindau

Mamos Saulės žindymo patirtis – tikrai karti. Tačiau kartais reikia išgerti taurę kartėlio, kad pajustum gyvenimo saldumą.

Prieš gimdymą prisiklausiau istorijų, kad maitinti gali visos ir „tik tinginės, nerūpestingos ir degradavusios motinos gali maitinti savo vaiką mišiniu“, kokie tie „buteliniai“ vaikai silpni, nutukę ir pan. Buvau pasiryžusi maitinti pati. Deja, realybė buvo kitokia.


Gimė sūnelis, o pienuko – nulis


Jokio priešpienio, nieko. Ligoninės personalas paaiškino, kad taip gali būti ir pienuko atsiras, tik reikia palaukti, duoti vaikui žįsti krūtį, skatinti pieno gamybą. Čia susidūriau su pirmaisiais sunkumais – vaikinas niekaip neima krūties, muistosi, rėkia. Tam įtakos turėjo įdubę speneliai. Seselės bandė padėti teisingai paimti krūtį, tačiau niekas netiko.


Praėjo pirma para, vaikutis žviegia, nori valgyti, seselės davė mišinuko. Tik trečią parą atsirado priešpienis, tačiau sūnus griežtai atsisakė krūties. Seselės bandė padėti sūneliui paimti krūtį, netgi atnešė švirkštą, kad padėtų „ištraukti“ spenelį, tačiau pabandžius vėl duoti krūtį, jis tik dar labiau įpykdavo, pradėdavo žviegti iki mėlynumo.


Krūties atsisakė kategoriškai


Specialistai pasiūlė antspenius – truputį pažinda (apie 15 sekundžių), spjauna ir vėl rėkia. Tada prasidėjo kūdikių gelta, vaiką atskyrė nuo mūsų 12-ai valandų. Prašiau, kad pakviestų, kai tik norės valgyti, eidavau maitinti kas 2-3 valandas.

Pasakiau ten dirbančioms seselėms, kad neima vaikutis krūties, o jos: „Nebijok, pas mus visi vaikai paima, išmoks ir taviškis“. Tačiau po kelių bandymų jos liepė nusitraukti pienuko ir palikti. Sumaitino iš buteliuko. Išgėrė godžiai ir be jokių kaprizų. Personalas nuleido rankas. Liepė nusipirkti pientraukį. Pabandžiau trauktis pientraukiu – skausmas nežmoniškas, bet bent jau vaikas pavalgydavo mano pieno.


Namo grįžome po 5 parų


Vis dar bandžiau duoti žįsti krūtį, tačiau kaskart vaikas tiesiog susinervuodavo, įpykdavo ir žviegdavo. Jaučiausi baisiai, verkiau kiekvieną maitinimą - kodėl jis nenori imti krūties? Po savaitės praradau viltį maitinti pati, nes situacija nesikeitė, tik blogėjo. Po bandymo duoti krūtį, vaiką nuraminti pavykdavo sunkiai.


Buvo labai sunku, nes viskas susiklostė taip, kad mums grįžus iš ligoninės vyras turėjo iškart grįžti į darbą, namuose su mažyliu likau viena. Ir prasidėjo mano dienos maratonas - nusitraukiu pienuką, pamaitinu sūnelį, pasikeičiam sauskelnes, susitvarkom, begu plauti pientraukio, vėl sėdu trauktis pieno, vėl maitinu, vėl keičiam sauskelnes ir taip viskas ratu. Sūnelis augo, pieno reikėjo vis daugiau, tad prie pientraukio praleisdavau apie valandą laiko.


Džiaugiuosi, kad vyras, kuris į darbą keldavosi 6 ryto, o grįždavo tik apie 8 vakare, keldavosi su manimi naktį, kad pamaitintų vaikutį (turėdavau pieno vienam maitinimui į priekį), o aš tuo metu nusitraukdavau pieną. Taip „sutaupydavau“ valandą miego. Per pirmus tris mėnesius vaikinas priaugo po kilogramą. Tiesą sakant, dabar tų trijų mėnesių net neatsimenu, nes tai buvo, turbūt, pats juodžiausias periodas mano gyvenime.


Tokiu ritmu gyvenome tris mėnesius


Situacija pasikeitė, kai per Velykas nuvažiavome į giminės susitikimą. Sūnus išsimušė iš ritmo, pasidarė kaip nesavas, maitinimo režimas išsiderino, nebespėdavau nusitraukti pieno, vaikas žviegdavo kas 15 minučių ir taip visą savaitę. Pieno siaubingai sumažėjo, turbūt, dėl to, kad tiesiog nebeturėjau kada jo nutraukti, aišku, stresas darė savo. Po kelių dienų pienas visiškai dingo.


Norėjau bandyti vėl susigrąžinti pienuką, tačiau vyras pasisodino mane ir pasakė: „Aš noriu, kad tu jaustum meilę ir šilumą mūsų vaikui, o ne purtytumeis ir verktum kiekvieną kartą jam suniurzgėjus. Vaikui reikia laimingos ir ramios mamos, o ne vaikščiojančio zombio. Aš noriu, kad tu būtum laiminga ir rami. Užauga vaikai sveiki ir laimingi gaudami mišinėlį, niekuo neprastesnis užaugs ir mūsiškis. Prašau tavęs dėl mūsų abiejų, nebesikankink. Tu ir taip jau daug padarei.“


Visus tuos tris mėnesius aplinkiniai tiesiog nebesusišnekėjo su manimi, vaikščiojau kaip zombis, nebemačiau nieko mielo, netgi sūnui suniurzgėjus pradėdavau verkti, nes vėl reikia eiti trauktis pieno. Gėriau valerijonus, nes stogas čiuožė juodai.


Kai vyras grįždavo iš darbo, užsidarydavau pusvalandžiui į vonią, prausdavausi ir verkdavau balsu, nes situacija man buvo per daug sunki.


Pradėjom maitinti vaiką mišinuku


Baiminausi, kad labai nutuks, pradės sirgti ir pan. Nes gi taip skaičiau „protingoje“ knygoje, internete pilna rašliavų, kad mišiniai tukina, vaikai silpsta ir pan. Pasakysiu iškart, kad nė velnio taip nebuvo, sūnus augo atitikdamas visas rekomenduojamas normas, netgi svorio buvo mažokai, nes vaikinas labai stiebėsi į ūgį; dažnai darydavom kraujo tyrimus ir jie visuomet būdavo labai geri.


Jaučiausi baisiai, bijojau kažkam pasakyti, kad nemaitinu pati. Tik patys artimiausi žmonės žinojo visą situaciją ir mane palaikė, o visi kiti žiūrėdavo perkreiptais, nuostabos kupinais žvilgsniais ir visuomet su panieka paklausdavo „o tai kodėl pati nemaitini, taigi dabar visos maitina..“


Žiauriausias komentaras, kurio niekada nepamiršiu, buvo: „papą reikia vaikui duoti, o ne butelį“.


Tačiau pradėjus maitinti mišinuku, gyvenimas nušvito kitomis spalvomis! Pagaliau pajutau, ką reiškia beprotiška meilė vaikui, kartu su juo praleistas laikas, laiminga mama ir laimingas tėtis. Nežinau, ar čia man taip atrodė, ar iš tiesų mano vaikas pasidarė linksmesnis! Pagaliau pajaučiau, ką reiškia tikra laiminga šeima.


Pirmą kartą po sūnelio gimimo sutvarkiau namus, pasipuošiau pati, nes tam tiesiog neturėjau laiko. Aišku, turbūt atsiras tokių, kurios kabinėsis, kad galvojau vien tik apie save, tačiau kai pradedi grimzti į depresiją dėl to, kad tavo vaikas nori valgyti, nebejausti meilės savo vaikui, manau, jau reikia sustoti. Knygoje gąsdinama, kad beprotiškai sunkus darbas daryti tą mišinuką, plauti buteliukus, kaip nepatogu kelionėje. O man nebuvo nieko lengviau – termose visada yra karšto vandenuko, pienukui laikyti skirtame indelyje būdavo šaltas virintas vanduo, sumaišai, suplaki ir viskas – neužtrukdavau nei 5 minučių! Palyginus su tuo, kiek laiko praleisdavau nusitraukinėdama pieną pientraukiu – kažkoks stebuklas!


Nesupraskit klaidingai, neperšu niekam buteliuko ir mišinuko. Tačiau noriu pasidalinti savo patirtimi ir pasakyti, kad nieko blogo ar baisaus maitinti vaiką mišinuku. Kiekvienos situacija yra skirtinga. Praėjo nemažai laiko, kol viduje su savim susitaikiau ir nebelaikiau savęs netikusia mama dėl to, kad nemaitinu pati. Beprotiškai esu dėkinga savo vyrui už palaikymą. Jeigu ne jis, nežinau, kuo mano istorija būtų pasibaigusi...

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis