Diagnozė - nėščiųjų preeklampsija skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Olgai.

Nėštumo planavimas

Praėjus dviems metams po vestuvių, kartu su vyru nutarėm, kad laikas atsirast vaikučiui mūsų šeimoje.  Laukti teko neilgai, antrąjį mėnesį pastojau. Visą nėštumą jaučiausi puikiai - nei pykino labai (tik į pabaigą labai rėmuo kankino), kiekvieną dieną vis labiau didžiavausi augančiu pilvu, džiaugiausi kiekvienu pajaustu kumštelėjimu, domėjausi viskuo kas vyksta ten - mano pilve. Nutarėm nežinoti, kas auga pilvelyje, norėjom, kad būtų staigmena, juk svarbu sveikutis vaikiukas! Dauguma prognozavo berniuką...

TAIP PAT SKAITYKITE:
10 dalykų, kuriuos pasakytų jūsų vaiko auklėtoja, jei kalbėtų tiesiai šviesiai
Ką apie žmogaus charakterį byloja jo apgamo vieta?

Numatyta gimdymo data - birželio 02 d. Artėjančio gimdymo nebijojau visai, net keista, net kažkiek laukiau jo, buvo labiau įdomu, nei baisu gimdyt. Norėjau viską pajausti - išjausti pati, norėjau pajusti naujai ateinančią gyvybę. Neklausiau nei kitų gąsdinimų, nei įspėjimų. Iš anksto buvau nusprendusi, jog gimdysiu be nuskausminamųjų.

Per gimdymo kursus įdėmiai klausiau kiekvieno žodžio apie natūralų gimdymą, maitinimą, o viską, kas buvo kalbėta apie cezario pjūvį, nuskausminimą - man buvo neįdomu! Buvau tikra - pagimdysiu pati! Sugebėsiu! Aš galiu! Juk jaučiuosi puikiai! Mintyse mačiau vaizdą, kaip pagimdau, uždeda vaiką ant krūtinės, vyras pirmasis ant rankų paima kūdikį... Tobula...

Netikėtai tinstantis kūnas

Taip bėgo dienos, augo pilvas, ir nejučia „motinos dienos proga", gegužės 5 d. (sekmadienį), pradėjau tinti. Gerokai tinti. Kitą dieną net teko kirpti vestuvinį žiedą.

Išsigandusi tokio tinimo iki skausmo, pirmadienį vakare apsilankau gimdymo namuose, gydytoja apžiūri: „Viskas gerai - ilsėkitės". Antradienis, trečiadienis praėjo lovoj gulint namie.

Ketvirtadienį nutariu apsilankyti pas nėštumą prižiūrinčią gydytoją. Pamačiusi mane, pamatavusi spaudimą, gydytoja liepia greičiau keliauti į gimdymo namus. Vaje! Turiu tiek suplanuotų reikalų, jaučiuosi geriau, o čia reikia į ligoninę keliaut! Aš, kažkiek pasipiktinusi gydytojos verdiktu, keliauju namo - būtiniausių daiktų.

Nuvykstu - paguldo į patologijos skyrių. Liepė stebėt leliuką, paėmė tyrimus. Nėštumui 36 savaitės. Penktadienį vos pabudus, svajoju, kaip savaitgaliui keliausiu namo! Ateina gydytoja: „Vaikeli, ruoškis, teks daryti cezario pjūvį". Kąąąąąą? Kaip tai? MAN? Neeeeee... Gi dar ne laikas! Ir šiaip gi aš pasiruošus pati gimdyt! Prašau skatinkit tada bent! (esu kažką girdėjus, kad taip daro). Gydytoja nesutinka - rizika per didelė. Smarkiai kilo spaudimas - nekrito, tyrimai blogyn. Diagnozė - nėščiųjų preeklampsija (šitą irgi būsiu praleidus pro ausis).

Panika, ašaros, sumišimas... Skambinu vyrui, nespėju pratarti žodžio, vyras: „Valio, loterijoj 50 Lt laimėjau! Tuoj atvažiuosiu, atvešiu daiktų ir lekiu į darbą".  Aš: „Niekur nevažiuosi, tuoj vaiką turėsim! Taigi, gegužės 10 d. 9 val. ryto sužinau, kad darys cezario pjūvio operaciją, o 10 valandų aš jau operacinėj.

Cezario pjūvio operacija

Visiškos nejautros nedarė - darė spinalinę, jaučiu, kad nejaučiu kojų, bet taip maloniai kažkas vyksta. Duoda pakvėpuot kažko - gera, kažkokia euforija! Net malonu!

10:26 gimsta vaikelis, man ant krūtinės uždeda mažiuką kamuoliuką su kupeta juodų plaukų - mergytė! Akimirką personalas leidžia pasidžiaugt, nušluosto kaip pupas byrančias džiaugsmo ašaras, sveikina. Po to vaikelį išneša - apdujusi galvoju, tikrai mergaitė ar ne??? Mergytė gimė sveika, plaučiai jau buvo subrendę, 2880 g, 52 cm., 9-10 balų pagal Apgar.

operacinės išneša vaiką, pasveikina vyrą, ir dukrytę paskubom neša į naujagimių skyrių, o vyras bėga paskui ir klausia, kas gi gimė! Juk mes nežinojom! Daug kam labai neįprasta buvo ir keista, kad nežinojom lyties iš anksto.

Tada buvo dvi paros intensyvios priežiūros skyriuje, keltis neleido, valgyt neleido - nekrito spaudimas, tyrimai negerėjo. Mažylę atnešdavo tik trumpam, kad galėčiau bandyt pamaitinti . Kol galiausiai po 7 dienų mus išleido namo.

Labai sielojausi, kad negalėjau pagimdyt pati, begalinis nepilnavertiškumo jausmas apėmęs buvo - na, tarsi, tokia, ne visai tikus būčiau, bet po kiek laiko susitaikiau, juk svarbiausia, kad mergytė sveika! Taigi, ne visuomet mūsų įsivaizduojama pasaka išsipildo! 

Ir nesvarbu, kaip, kada, kur, kokiu būdu, su nuskausminimu ar be, svarbiausia, kad gimsta naujas žmogus! Toks trapus, mažytis, bejėgis, pats brangiausias...

Olga

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis