Patyriau šoką, kai mergaitė pilve virto berniuku (skaitytojos istorija)

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt.

Neplanuotas, bet labai laukiamas "netyčiukas"

Turiu nuostabią šeimą. Su vyru auginam du vaikučius. Abi gimdymo istorijos man yra ypatingos, bet antrojo vaikučio, sūnaus įsimintinesnė.

Pradėsiu nuo to, kad antro vaiko mes neplanavom taip greit. Dukrytei buvo vos metai, kai pastojau. Dar ir mokslai mano nebuvo baigti... Bet džiaugėmės ir tuo, ką gavom. Gydytoja sakė, kad vėl gims mergaitė. Tiesą pasakius, kai buvau nėščia, buvo labai sunku... Tas emocinis nestabilumas, dažnai verkdavau be priežasties, pykdavau. Vyras ir dukra viską ištvėrė, visokią mane matė.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kada padoru ateiti lankyti naujagimio?
Įspūdinga: fotoreportažas iš dvynukų ir trynukų festivalio

Džiaugiausi, kad gims mergaitė. Visų pirma, drabužėlių nuo vyresnėlės bus, visų antra, jos tikrai bus draugės visam gyvenimui. Nors viduje knibždėjo abejonė dėl nustatytos lyties, gydytoja tris kartus sakė, kad TIKRAI gims mergaitė ir rodė man "ją" ekrane, be to patikino mane, kad mergytė gims smulki, apie 3-3,5kg. Nelabai ten ką galėjau įžvelgt, bet patikėjau. Kadangi mano mama medikė, dažnai susiduria su nėščiom, sakė, kad visi požymiai rodo, jog gims mergaitė: pilvo forma, mano veidas, be to, galėjau nors visą dieną tik ir valgyt saldumynus.

Pirmąją dukrytę pagimdžiau savaite anksčiau, tad ir antram gimdymui pradėjau ruoštis iš anksto. Sąrėmius jaučiau gana dažnai, bet akušerė patikino, jog tai paruošiamieji, kad nėra ko skubėt į gimdyklą. 22 spalio naktį atsikėliau, kad tiesiog nueit į tualetą mažo reikalo. Tuomet pajutau, kad man nubėgo vandenys. Truputį išsigandau, jausmas nebuvo malonus. Nuėjau į kambarį, kuriame dar dirbo vyras ir pasakiau jam, kad laikas gimdyt. Jis išsigandęs sviedė ausines ant stalo ir panikuodamas lakstė po kambarį vis klausdamas: "Ką daryt?". Buvo juokinga, iš tiesų. 

Į ligoninę!

Paskambino mano mamai, kuri jau po 15 minučių buvo pas mus. Tada skambinom akušerei ir važiavom į gimdymo namus. Skausmų nejaučiau, tad kažkaip nebuvo labai baisu. Tik nemalonu, kad tie vandenys vis bėgo. Kažkaip atrodė, kad bus kaip kine: tik nubėga vandenys ir vaikas iškart gims. Bet apžiūrėjęs mane gydytojas pasakė, kad reiks gimdymą skatinti, nes lėtai viskas vyksta. Man padarė epidūrą (pati prašiau, nes esu labai jautri skausmui), ir mes laukėm. Valgyt man nieko neleido, tad buvau alkana, neišsimiegojus, pasišiaušus (net galvos neišsiploviau namie) ir laukiau kažkokios nežinomybės.

Gimdymas buvo sunkus. Kažkaip pirmą dukrytę porą kartų stūmiau, ir viskas. O čia – stengiuosi, stengiuosi, ir nieko nevyksta. Man panika, šaukiu, kad negaliu pagimdyt. Mane nuramino ir liepė klausyti gydytojo. Taip ir padariau. Po dar keleto stūmimų gimė vaikelis, aplink kaklą jam buvo apsivyniojusi virkštelė, todėl ne iš karto išgirdau verksmą. Buvau labai išsekusi.

Mama įdėmiai pažiūrėjo į kūdikį ir sako: "Labai jau didelė mergaitė... Pala, juk tai berniukas!". Vyras taip džiaugėsi, kad gimė berniukas! Aš patyriau lengvą šoką. Ne tik dėl to, kad gimė berniukas, o dar ir dėl, kad svėrė jis 4,2 kg! Bet buvau laiminga. Ir dabar esu laiminga, kad gimė berniukas, mano sūnelis. Jis – tikra Dievo dovana mums, visi jį labai myli.

Tokia ta mūsų istorija.

Gabriela

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis