Kelionės su mažais vaikais – už ar prieš

Vieni atostogų neįsivaizduoja be vaikų ir vežasi juos visur, kur vyksta patys, kitiems poilsis su mažaisiais visai ne poilsis... Kalbintos mamos dalijasi savo mintimis.

Rita: „Mūsų dukra į užsienį dar nekeliavus, bet į Vilnių ir Kauną (Rita su šeima gyvena pajūryje – red. past.) keliaujam nuo pusės metukų. Iki dukros gimimo, aišku, keliauti buvo lengviau, nes nereikėjo paisyti režimo ir pan., bet tai palyginti menkas rūpestis. Kadangi daug važinėdavom, tekdavo mašinoje ir žindyti, ir vėliau iš termoso maitinti. O jei tiesiog išeidavom pasivaikščioti po miestą su vežimu ir dukrai ateidavo laikas valgyti, rasdavom nuošalią vietelę ir pamaitindavau. Įdomiausia tai, kad ji valgydavo tik atsigulusi ir tik ant šono, tai buvau įsigudrinusi pasilenkti virš vežimo ir taip pažindyti. Pamenu, po gimdymo buvo praėję nedaug laiko, aš dar net sėdėti normaliai negalėjau, o mes visi jau važiavome pas giminaičius į kaimą, tai mašinoje buvau įsitaisius pusiau gulom. Žodžiu, nenustygstam vietoj (šypsosi)."

Neringa: „Su vaiku keliaujam visur nuo dviejų savaičių, išmaišėm visą Lietuvą, tad jis yra aplankęs daug viešbučių ir restoranų dar leliukas būdamas. Dabar, kai sūnui jau treji, sunkiau, nes judrus, nenulaikysi vietoj. Manau, su vaiku – atostogos, bet ne poilsis, tad, kai norime pailsėti, važiuojame su vyru kur nors dviese savaitgaliui."

Gabrielė: „Su mažu vaiku keliauti gerai, nes nereikia mokėti (juokiasi). Su savo abiem vaikais nuo mažens keliaujame daug – keletą kartų skridome lėktuvu, vykom automobiliu į Latviją, Estiją, Vokietiją. Su visai mažais vaikais kelionėse jaučiu daugiau įtampos – nuolat galvoju, kad ko svarbaus nepamirščiau, kad nesusirgtų, ir pan. Ir rinkdamiesi viešbučius žiūrime, kad tiktų ilsėtis su mažaisiais. Tai kažkiek apriboja. Ar su vaikais atostogos geros, ar blogos, nežinau, sunku atsakyti. Jos tiesiog kitokios. Išvykti dviese neturime galimybių, vykstame keturiese, tai neturiu su kuo palyginti."

Margarita: „Su sūnum, kai jam buvo 8 mėnesiai, dvi savaites keliavom po Sardinijos salą. Tai buvo vienos šauniausių mūsų atostogų! Butus, kuriuose gyvenome, rinkomės su balkonu ar terasa. Vakare sūnų užmigdydavom, įjungdavom mobilią auklę, prisigamindavom skanėstų ir sėdėdavom terasėlėj pliurpdami iki nakties. Buvo lengviau gal dėl to, kad žindžiau, ir nereikėjo sukti galvos, ką jam pagaminti valgyti. Dieną keliaudavom po salą. Sūnus mėgsta važiuoti automobiliu, tai problemų nekildavo. Atvažiavę į paplūdimį pasimaudydavome, sūnelis – į vežimą miegot, o mums – vėl laisvė (šypsosi). Jei norėdavom kur nors papietauti, planuodavom irgi per jo miegą ir pasirinkdavome netriukšmingą vietą. Aišku, jei keliautume tik dviese, to planavimo būtų mažiau, jaustumeisi laisviau, bet atradimo džiaugsmas su vaiku dar smagesnis. Čia papasakojau gerąją patirtį. O štai praėjusiais metais (sūnui buvo dveji) keliavome į Neapolį – buvo žymiai sunkiau. Miegoti vežimėly jau nenorėjo, tad kaskart turėdavome grįžti į viešbutį. Dar vidury atostogų susirgo, tada išvis smagumas baigėsi... Be to, savaitės buvo per mažai – visur skubėjom, nes norėjom daug ką pamatyti. Beje, keliauti į šiltuosius kraštus su vaikais visad geriau pavasarį, nes dar ne taip karšta ir vakarai ilgesni."

Adobe Stock

Kamilė: „Kelionės su vaikais, tiksliau, atostogos, – tikrų tikriausia nesąmonė. Bent jau mums. Nepailsim nei mes, nei vaikas. Vieną kartą išvykome į Kroatiją, kai dukrai buvo metai – prisimenu tai kaip košmarą. Visų pirma, mes turėjome paisyti jos režimo – jei nukrypdavome, dukra tapdavo irzli, ir viskas tik dar labiau pablogėdavo. Pavyzdžiui, vieną dieną nutarėm ją pamigdyti šiek tiek vėliau, nes dar norėjome nuvažiuoti pavalgyti. Ir ką jūs manot? Vėliau ji visai neužmigo, pyko, žodžiu, vaikas išsiderino. Ir mus išderino (juokiasi). Tada vakare ji užmigo 19 val. ir mūsų tos dienos pasivaikščiojimai buvo baigti. Mamos sako, kad keliauti su kūdikiais lengviau, – gal ir taip, bet, leiskite paklausti, kokios atostogos, kai tu esi vis tiek įspraustas į rėmus? Galbūt tada ne tą žodį vartojame – ne atostogos, o aplinkos pakeitimas, ir tiek? Ir dar nežinia, ar labai patogus, nes namie bent visi reikalingi daiktai po ranka... Mes su vyru kartą per metus dukrą paliekame seneliams ir dešimčiai dienų išvykstame pailsėti į kokią nors šalį. Ir mums gerai, ir dukrai (jai dabar penkeri) – pas senelius randa ką veikti, būname vieni kitų išsiilgę, o vaikščioti su mumis per karštį vargu ar jai taip patiktų. Taigi pasisakau už atostogas be vaikų."

Regina: „Neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu... Mes esam keliavę su sūnum ne kartą ir lėktuvu, ir automobiliu, viskas kaip ir neblogai, bet turim vieną rūpestį – mūsų vaikas labai išrankus maistui. Tai tikrai problema. Tarkim, važiuojam automobiliu – sumuštinio jam neįsiūlysi, kokios pakeliui esančios kavinės maistas netinka, ir ką daryt? Aplinkiniai sako, kad mes jį išlepinom, bet tai netiesa. Jis nuo mažens toks. Bandėm įvairiausius būdus, niekas nepadėjo, draugė patarė neduoti valgyti kito maisto, jei pasiūlyto atsisako, neva išalks, suvalgys. Gerai būtų... Jis turbūt ir kelias dienas galėtų būti nevalgęs. Žodžiu, vien dėl šitos jo savybės neplanuojam tiek kelionių, kiek galbūt norėtume ir galėtume. Bet nenusimename – paaugs, gal viskas bus kitaip. O dėl viso kito problemų nekyla, automobiliu gali ilgai važiuoti, ir jam visai nereikia nei telefono, nei planšetės. Apskritai manau, kad keliaujant vaikams nereikia duoti jokių išmaniųjų technologijų (kaip, beje, ir namuose) – tegul grožisi gamta, vaizdais pro langą, svarbu daug kalbėtis su vaiku, pasakoti, ką matom, kas tai yra, galima pažaisti kokių nors žodžių žaidimų, kartu padainuoti ir pan. Tai juk visos šeimos kelionė, visi drauge atostogaujame, tai kokie dar žaidimai telefone?"

Rusnė: „Man su vaiku keliauti nepatinka. Gal griežtai pasakiau, bet tai – tiesa. Tiksliau, kelionėje patiriu daug nepatogumų, tad atostogos apkarsta. Mamos teigia, kad su kūdikiu keliauti visai paprasta. O man – ne. Keliavome su dukra, kai jai buvo keli mėnesiai. Juk taip dažnai reikia žindyti! Sėdi kokiam parke atsipalaidavusi, vaikas pradeda rėkti, nes nori valgyti, ir leki ieškoti nuošalios vietos. Beje, nuolat mintyse sukdavosi, kur reikės maitinti, jei staiga užsimanys valgyti. Ar tai – poilsis?.. Ir maistą mamai svarbu žiūrėti, kad vaikui pilvo nepūstų, ir paplūdimy nepagulėsi, kiek nori. Tegu sako ir galvoja, kas ką nori, tegu vadina savanaude, bet per atostogas noriu atsipalaiduoti, o su vaiku to padaryti tiesiog neišeina. Kadangi dabar jos palikti nelabai kam yra, tai niekur ir nevažiuojame. O kaip bus vėliau, matysime."

Adobe Stock

Silvija: „Žinoma, kad keliauti su vaikais! Vienareikšmiškai. Kodėl? Visų pirma, man būtų nejauku prieš save pačią, jei aš ilsėčiausi, o mano vaikas lauktų kur nors paliktas, tegu ir saugiose rankose. Kitas dalykas – kelionės labai sutvirtina ryšį su vaikais. Manieji dabar jau nemaži – dešimties ir aštuonerių metų, ir keliavome nuo mažumės iki dabar, sakyčiau, tokiu pat dažnumu – vieną ar du kartus per metus vykdavome į užsienį (lėktuvu arba automobiliu) ir kelis kartus važiuodavome, kaip patys vadiname, į turus po Lietuvą. Žinoma, visko būna – juk ir vaikai pavargsta, ir jiems nuotaika dingsta. Kažkodėl, kai kelionėje nuovargiu skundžiasi suaugęs žmogus, mes paprastai linkę žiūrėti gan tolerantiškai, netgi užjaučiame, o, kai pavargsta vaikas, nurašome tai kaprizams ir įvardijame kaip trukdį mums, suaugusiesiems. Taip negalima elgtis. Svarbiausia, mano manymu, sveikas požiūris ir reakcijos į įvairias situacijas kelionėse. Nepavyko praleisti dienos taip, kaip suplanavote, nes vaikas nenorėjo? Na ir kas, juk buvo ir gerų dalykų – gal atsirado proga tiesiog pasivaikščioti ir pasikalbėti, gal pažaisti kambaryje. Ir tai yra gerai. Svarbiausia – nesusikoncentruoti į negatyvą, ir viskas bus gerai, kad ir su kokio amžiaus vaikais keliautumėte. Maniškiai jau nuo mažens yra gyvenę ir palapinėse, paaugę vykdavo su mumis į ilgas keliones automobiliu, o, reikia nepamiršti, kad berniukai gan judrūs, kitiems atrodo netgi išdykę (aš apie tai turiu kitokią nuomonę – jie tiesiog yra normalūs, smalsūs, gyvybingi vaikai), ir, jei galėčiau atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau. Na... Nebent keliaučiau dar daugiau (juokiasi)."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis