Ar vestis mažą vaiką į laidotuves: psichologės argumentai

Mirtis, deja, neaplenkia nė vieno. Kaip pasakyti mažyliui apie artimo žmogaus netektį? Vestis į laidotuves ar ne?

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.


Skaitytoja parašė nuoširdų, bet liūdną laišką apie artimą žmogų, kurio neteko ji ir jos mažutis sūnelis. Tai paskatino pasidomėti, kaip apie mirtį kalbėti su vaikais.


„Prieš keturis mėnesius mudu su sūnumi netekome brangiausios ir mylimiausios močiutės, mano mamos. Močiutė mūsų atsiminimuose išliks amžinai. Mažasis Joris suaugęs galbūt jos ir neprisimins, bet aš jam nuolat priminsiu, kokią nuostabią močiutę turėjo. Ir tebeturi.... Dabar ji danguje ir saugo mano mažiuką. Ji buvo nepakartojama, vienintelė tokia, močiutė. Visai tokia kaip S. Povilaičio dainoje: „Su džinsais ir tekina"... Tai ji padovanojo mums pirmąją knygutę, pirmąjį kalėdinės eglutės žaisliuką, sekė pasakas prieš miegą, rinko ir saugojo visus žurnalo numerius, kuriuose būdavo išspausdinta mažylio nuotrauka, glaudė mus prie širdies, mylavo. Juk ne veltui sakoma, kad vaikaičiai yra močiutės auksas. Mes buvome jos begalinis džiaugsmas ir laimė. Mes jos labai pasiilgstame..."


Kartais mažiesiems tenka susidurti su artimo žmogaus mirtimi. Ar kelerių metukų mažylis suvokia šį faktą?


Dalyvaudamas laidotuvėse vaikas labiausiai reaguoja į suaugusiojo emocinę būseną. Mirties fakto vaikas dar nesuvokia, nes abstraktus mąstymas tiktai formuojasi. Mažylis negali suvokti, ką reiškia, kai jam sako, kad miręs žmogus bus danguje, nes viską įsivaizduoja labai konkrečiai. Kaip vaikas supranta mirtį, gali pavaizduoti vienos pažįstamos sūnaus pasakyti žodžiai. Berniukui buvo ketveri, kai tėvai nusivežė į kapines aplankyti senelių kapų. Mama paaiškino, kad štai čia, kape, guli močiutė. Berniukas pasiteiravo: „Kaip ji guli, su pagalve?" Kai mama patvirtino, kad karste yra pagalvė, daugiau klausimų vaikui nekilo. Mažyliui daug suprantamesnis paaiškinimas, kad močiutė yra danguje, nei moksliniai faktai, kad žmogaus kūnas ilgainiui virsta organinėmis trąšomis.


Kaip pasakyti mažyliui, kad mirė močiutė ar senelis?


Labai daug pasakoti apie mirtį nereikia. Svarbu tinkamai parodyti, kaip į ją yra reaguojama. Galima tiesiog pasakyti faktą: „Mirė senelis, daugiau niekada jo nematysime." Ir paaiškinti: „Dabar, per laidotuves, su juo atsisveikinsime." Ikimokyklinukui tokios informacijos pakanka. Svarbu kalbėti taip, kad mažylis suprastų, ką sakome. Taip pat labai svarbu vaiko neišgąsdinti, mirtis jam neturi atrodyti kaip kažkas nepaprastai baisaus, dėl ko net suaugę sutrinka. Antraip gali susiformuoti vadinamoji mirties baimė, kuri yra pasąmoninė, bet labai apriboja jau suaugusio žmogaus gyvenimą. Žmogus, jaučiantis nuolatinę mirties baimę, gyvenime yra labai nedrąsus, neryžtingas, perdėtai atsargus.


Taigi per laidotuves suaugusieji turėtų elgtis santūriai?


Taip, nes jei suaugusieji elgiasi tinkamai, vaikas paprastai neišsigąsta ir laidotuvės blogai jo nepaveikia. Štai vienam darželinukui močiutės mirtis buvo tarsi nuotykis. Gal dvi savaites berniukas pasakojo, kaip mirė močiutė, kad atvažiavo greitoji, bandė ją sodinti į ratukus, bet ji neatsisėdo, nes mamytė sakė, kad „nuplyšo" širdis. O tada močiutę išvežė ir paskui ji gulėjo karste.


Ar mažą vaiką apskritai verta vestis į laidotuves?
Jeigu mirė tikrai artimas žmogus, reikėtų. Mat vaikui turi „užsifiksuoti" faktas, kad, tarkim, senelis išėjo ir jo daugiau nepamatys.Psichologė psichoterapeutė Rūta BAČIULYTĖ

Matyt, berniuko mama, neprarasdama sveikos nuovokos, reagavo labai natūraliai ir ramiai. Tačiau jeigu suaugusieji išsigąsta, pradeda bėgioti, blaškytis, rėkauti, vaikui pasidaro labai baisu. Mat, kaip ir minėjau, mažylis labiausiai reaguoja į suaugusiųjų emocinę būseną.


Ar mažą vaiką apskritai verta vestis į laidotuves?


Jeigu mirė tikrai artimas žmogus, reikėtų. Mat vaikui turi „užsifiksuoti" faktas, kad, tarkim, senelis išėjo ir jo daugiau nepamatys. Tačiau nerekomenduoju vaikui laidotuvėse dalyvauti kiaurą dieną, leisti matyti visus su jomis susijusius ritualus: budėjimus prie karsto, raudas. Mažyliui nereikia tokių emocijų, dar nepajėgus jų ištverti. Manau, kad per laidotuves vaikui ypač sunku fiziškai: visi suaugusieji yra susirūpinę, jam niekas nenori skirti dėmesio. Mažylis mato, kad žmonės susimąstę, nusiminę, prislėgti. Išvydęs verkiančius savo mamą, tėtį, vaikas tikrai reaguos į jų ašaras, jam bus baisu. Be to, per laidotuves reikia būti tyliai, o vaikai ilgai taip neištveria, ima bėgioti, krykštauti. Kaip tik dėl šių priežasčių vaikas gali nedalyvauti laidotuvių ceremonijoje.


Kartais, net ir nesusidūrę su mirtimi, vaikai patys pradeda apie ją klausinėti...


Tai įvyksta tada, kai vaikas suvokia savo tapatumą, pamažu ima tolti nuo mamos. Paprastai mirties tema vaikus pradeda dominti apie penktuosius šeštuosius gyvenimo metus. Mažyliui tampa svarbu išsiaiškinti, ar „aš gyvensiu amžinai", ar „mama ir tėtis gyvens amžinai". O jeigu, pavyzdžiui, močiutė jau yra mirusi, mažylis suvokia, kad tėtis ir mama yra už jį vyresni ir taip pat gali mirti. Šis suvokimas vaikučiui yra labai baisus, nes jam svarbu tikėti, kad tėvai, jo saugumo garantas, visada bus šalia.


Paprastai mirties tema vaikus pradeda dominti apie penktuosius šeštuosius gyvenimo metus. Mažyliui tampa svarbu išsiaiškinti, ar „aš gyvensiu amžinai", ar „mama ir tėtis gyvens amžinai".Psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė


Kai vaikas ima klausinėti, galima pasakyti: „Kada nors mirsime, bet tai bus dar labai negreitai, pirmiausia mes su tėčiu susensime, tu užaugsi ir turėsi savo vaikų." Svarbu neįbauginti vaiko pasakius: „Taip, galiu mirti bet kurią akimirką." Kartais tėvai gal nesąmoningai, nenorėdami nieko bloga, ima ir pasako: „Jeigu tu taip elgsiesi, man plyš širdis." O jeigu iš tiesų taip nutinka? Mažylis susieja tai su savo elgesiu ir gali jaustis labai kaltas, net įsivaizduoti, kad nužudė kitą žmogų. Koks stiprus kaltės jausmas užgula vaikučiui pečius! Todėl būtina pasverti savo žodžius.


Kartais likimas būna itin žiaurus: mama ar tėtis suserga ir žino, kad vilčių pasveikti beveik nėra. Ką daryti? Ruošti mažylį tam, kas neišvengiama?


Reikia kalbėtis su vaiku, kad mamos ar tėčio mirtis nebūtų didelis netikėtumas. Tačiau labai svarbu, kad apie tai kalbantis sergantis žmogus gebėtų tvardytis, suvoktų, kad esant tokioms aplinkybėms reikia išsaugoti gerus santykius su artimaisiais, stengtis, kad mažylio prisiminimai būtų geri ir gražūs. Nelengva tai padaryti, bet...


Mažyliui galima pasakyti, kad labai svarbus yra tas tėvų, kuris su juo liks. Paaiškinti, kad mažiuko gyvenimas tęsiasi, kad galės jį nugyventi taip, kaip nori. Tai labai svarbu, nes iš gyvenimo pasitraukus vienam tėvų vaikutis gali jaustis kaltas ir atsakingas už tai, apie ką mama ar tėtis svajojo. Pavyzdžiui, jeigu girdėjo sakančius, kad norėtų, jog duktė ar sūnus užaugęs būtų gydytojas, mokslininkas ir pan., po mamos ar tėčio mirties vaikas gali nesąmoningai bandyti įgyvendinti šį planą, kuris jam nė netinkamas.


Todėl svarbu, kad tas, kuris išeina, „neužkeiktų" savo vaiko kokiam nors konkrečiam gyvenimui, nerašytų jo gyvenimo scenarijaus, o leistų rinktis laisvai, pasakytų, kad būdamas „ten" mylės vaiką tokį, koks bus. Su vaiku reikia kalbėti suprantamai, kartkartėmis vis užsiminti, kas atsitiks, bet ne per dažnai, kad likęs laikas netaptų mažyliui pragaru, nuolatiniu „kažko baisaus" laukimu.


Lapkritį einame į kapines, uždegame žvakutes, pagerbiame artimųjų atminimą. Ar verta vestis ir vaikus?


Manau, svarbu tai daryti - ir ne tik per Vėlines. Reikia, kad ritualai formuotųsi nuo ankstyvos vaikystės, nes taip mažas žmogus auga žinodamas, kad kapai yra rimties vieta, į kurią susirenka artimieji, uždega žvakutes ir būna tyliai tyliai. Vaikas turi žinoti, kad kapai yra tvarkomi: sodinamos gėlės, nušluojami lapai. Gal ir mažylis gali išrauti kokią piktžolę, palieti gėlytes? Jeigu tokie ritualai nesusiformuos, suaugęs tiesiog neturės įgūdžių prižiūrėti kapus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis