Auginu nedrąsų vaiką: kaip jam padėti

 (9)
Nedrąsią penkiametę dukrytę auginanti mama uždavė klausimą specialistui – kokiais būdais galima būtų padrąsinti vaiką?
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Vytautė klausia:

„Mano vaikui 5 metai. Mergaitė yra labai drovi, bijo kitų vaikų, sunkiai pripranta prie naujų darželio auklėtojų. Jei ją kalbina koks nepažįstamas žmogus, tai ji ignoruoja. Bandau ją skatinti, kad eitų žaistų su kitais vaikais, kad ji gali būti drąsi. Beje, mes gyvename jau 4 metai kitoje šalyje, pastebėjau, kai grįžtam į Lietuvą, ji pasikeičia ir būna drąsesnė. Galvoju, gal aplinka daro ją nedrąsia. Ar yra būdų, kaip paskatinti jos drąsą?“

Atsako Gabija Jurgelytė, individualiosios psichologijos konsultantė, www.ipi.lt.

Sveiki, Vytaute,

Jūsų nuoširdus susirūpinimas savo dukra jau yra labai padrąsinantis. Panašu, kad šiuo augimo laikotarpiu jinai yra truputi nerimastinga ir jai kyla sunkumų darželyje bei kieme žaidžiant su kitais vaikais. Jūs pastebėjote, kad grįžus į Lietuva ji būna drąsesnė, taigi greičiausiai čia ji jaučiasi saugesnė.

Žiūrint iš individualiosios psichologijos pozicijos padrąsinimas – tai ne metodas, o tam tikra nuostata, kuri yra ne tik suvokiama, bet persmelkia visą esybę lyg kokios pirmosios šiltos pavasario dienos persmelkia mus gyvenimu. Drąsa, kuri neįmanoma be baimės, bet visgi leidžianti mums judėti į priekį, nepaisant jaučiamų grėsmių. Vaiko padrąsinimas gimsta tiktai iš suaugusiojo drąsos.

Nei vienas iš mūsų nėra tobulas. Visi mes darome klaidas. Tos klaidos turi pasekmes. Ir pasekmės kelia mums visokiausius jausmus. O tie jausmai sąlygoja įvairiausius sprendimus. Bet mes vis tiek darome klaidas. Ir tai turbūt yra viena iš svarbiausių žmogiškumo išraiškų – savo netobulumo išgyvenimas.

A. Adlerio mokiniai R. Dreikurs, H.H. Mosak dar 1967 m. rašė „Mums reikia drąsos būti netobulais, daryti ir priimti savo klaidas maloningai. Ne taip svarbu klaidos, kurias mes darome, kaip tai, ką mes darome po to. Deja, daugumą žmonių nudrąsina jų klaidos ir dėlto jie yra linkę daryti daugiau klaidų. „

Mums reikia padrąsinimo, kad mes patys savęs nesužlugdytume. Kad nesmerktumėm savęs per daug, nesigraužtume, neužsikastumėme negilioje duobėje. Save baudžiantis elgesys gali jaustis tarsi maloningas kaltės išpirkimas. Tačiau tokia saviplaka neskatina mūsų augti mokantis iš savo klaidų, o greičiau jau stabdo paliekant mus įstrigusius klaidos-kaltės-bausmės rate.

Padrąsinimas yra reikalingas, kad galėtume augti ir judėti į priekį. O kartu galėtų augti ir mūsų vaikai, tėvai, mylimieji, draugai.

Padrąsinimas – tai gebėjimas parodyti kitam esančiam šalia (ar sau pačiam), kad matai jo netobulumą, jo klaidas ir, kad tai nieko tokio, kad su tuo galima išbūti.

Padrąsinimas skatina pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą savęs vertinimą ir leidžia prieiti prie išvados, kad esi pakankamai vertingas toks, koks esi.

Ne kiekvienas santykis yra padrąsinantis, tačiau nėra padrąsinimo be santykio. Tai nėra metodas, nėra teisingi žodžiai, nė schema. Padrąsinimo – nesupaprastinsi. Jam visų pirma slypi esminiai meilės elementai: laikas ir dėmesys.

Taigi aš galvoju apie Jus ir Jūsų dukrą. Rašote, kad dukra Lietuvoje būna drąsesnė, ir man kyla jausmas, jog galbūt ir Jūs Lietuvoje būnate drąsesnė. Galbūt labiau atsipalaiduojate ir leidžiate sau būti netobula, gal mažiau bijote aplinkinių vertinimų ir viduje kyla ne tiek daug save žlugdančių, sunkų jausmų. Taigi Jūsų dukra mato drąsesnę mamą todėl pati jaučiasi saugiau ir elgiasi laisviau.

Galbūt svečioje šalyje Jūs esate labiau įsitempusi. Turite mažiau paramos, pagalbos ir dukters elgesys tampa tarsi Jūsų pačios vertės matas. Tuomet jos nedrąsa, jautrumas, gali kelti abejones savimi, savo sugebėjimu būti „gera mama", kas savo ruožtu kuria dar didesnę įtampą ir taip užsuka šį ratą.

Yra labai mažai vaikų problemų, kurios visų pirma nebūtų juos auginančių suaugusiųjų problemos. Vaikai yra tarsi simptomai, signalizuojantys apie tėvų įtampą ar nerimą. Tuomet didžiausia pagalba vaikui yra pagalba sau.

Pradėkite nuo laiko ir dėmesio sau - savo poreikiams ir jausmams, savo trūkumams ir svajonėms. Nebėkite, tiktai neskubėkite. Leiskite sau klysti. Venkite vidinių kaltinimų. Žinau, tai sunku. Kartais tenka tiesiog stabdyti mintis. Stabdykite. Ieškokite pagalbos bei paramos. Leiskite kitiems Jums padėti. Žinau, tai gali būti baisu. Bijokite, bet judėkite. Priimkite savo netobulumą, savo ne visuomet gražią esatį. Leiskite sau patikėti, jog tai, kas esate, yra pakankama... Tai kokia yra Jūsų dukra – taip pat yra pakankama. Stebėdama jus, ji mokysis būti drąsesnė, o situacijose, kur drąsos pritrūks, jaus mamos palaikantį žvilgsnį, girdės padrąsinantį žodį, jaus, kad gali gyvenime būti „visokia", kad mama nevertina, neteisia, nebaudžiau, o supranta ir atliepia. Galės atsisukti į jus ir taip drąsins save. Tikėkite savimi ir savo dukra.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.

Pasakykite, kokia jūsų vaiko mėgstamiausia spalva, ir mes kai ką apie jį atskleisime

Spalvų poveikį žmogui nagrinėjantys specialistai pastebi, kad egzistuoja ryšys tarp vaiko charakterio ir mėgstamiausios spalvos.