Austėja Landsbergienė: "Pedagogas yra ne darbas, o gyvenimo būdas"

 (10)
Prieš trejus metus Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pasaulyje sušvito nauja žvaigždė - alternatyvus vaikų darželis „Vaikystės sodas", kurį įkūrė edukologijos mokslų daktarė, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintoja, tinklaraščio apie švietimą autorė ir keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė. Siūlome interviu su šia neeiline moterimi.
© Organizatorių nuotr.

Šiandien veikia jau 4 „Vaikystės sodai" Vilniuje ir vienas - Kaune, iki metų pabaigos duris atvers dar 2 darželiai sostinėje, veiklą pradės „Karalienės Mortos" pradinė mokykla, o šiandien, gegužės 30 d. 18.30 val. oficialiai atidaromas ir „Vaikystės Sodo" padalinys „Pajūrio Sodas" Klaipėdoje (Donelaičio g. 19).

Visų pirma nuoširdžiai sveikinu su įkurtuvėmis ir džiaugiuosi, kad progresyvi ugdymo įstaiga įsikūrė ir Klaipėdoje. Sakykit, kokie ženklai parodė, kad pajūris jau pasirengęs dalyvauti kaitos ir tobulėjimo procese?

Ačiū Jums už gražius žodžius Vaikystės Sodui ir už norą pasikalbėti. Aš taip pat labai džiaugiuosi, kad atkeliavome į Klaipėdą: pati esu joje gimusi, mano abu tėveliai žemaičiai, kiekvieną vasarą lankydavau Klaipėdą, o ir mylimiausia vasarų stovykla "Žilvitis" - visai šalia. Žodžiu, Klaipėda mane traukė.

Didžiausią impulsą davė p.L.Guobužaite bei p.J.Clarke, vėliau susirašėme ir su p.E.Kiudulu. Jie mane įkvėpė sakydami, kad Klaipėdoje yra poreikis alternatyvaus ugdymo įstaigai. Be to, Vaikystės Sodą Klaipėdoje nuolat ragino atidaryti ir mano tinklaraščio skaitytojai. Taigi, įvertinusi visas aplinkybes, apsisprendžiau keliauti ir į Klaipėdą. Po to prasidėjo patalpų paieškos, sutarčių pasirašymas, Atvirų durų vakarai ir... šiandien jau atvėrėme duris!

Darželyje įgyvendinama autorinė kontekstinio ugdymo programa. Gal galėtumėte kiek plačiau ją pristatyti skaitytojams?

Vaikystės Sodo ugdymo programą įkvėpė trys šaltiniai: Tarptautinio bakalaureato programa (pagal ją dirba Vilniaus licėjus, tačiau ji yra skirta vaikams nuo trejų metų), Reggio Emilia (kūrybiškumą skatinanti) programa ir Švedijos nacionalinė (savarankiškumą skatinanti) programa. Šios programos yra geriausia, ką galima rasti XXI amžiuje (na, bent jau kol kas). Kadangi tikiu, jog efektyviausia yra remtis gera patirtimi, tai neišradinėjau dviračio, bet atlikau šių programų sintezę.

Kodėl sintezę? Todėl, kad manau, jog tarptautinis bakalaureatas yra šiek tiek per akademiškas trimečiams - jiems reikia daugiau kūrybiškumą skatinančių užduočių, daugiau dėmesio skirti menams (jie turi būti integruoti į visas disciplinas), daugiau laiko leisti gryname ore. Taip programa „apsilipdė" Reggio Emilia ir Švedijos - kuri labai daug dėmesio skiria vaikų savarankiškumui ir laiko leidimui gryname ore bet kokiomis oro sąlygomis - programų elementais.

Vaikai geriausiai mokosi per pojūčius, siedami naują informaciją su jau turima. Tą efektyviai galima daryti tik suprantant vaiko aplinkos kontekstą ir integruojant temas: jeigu kalbame apie ryklius, tai kalbame apie tai, kur jie gyvena, skaičiuojame jų dantis, kalbame apie jų pelekų formas, skaitome apie juos knygas ir t.t. ir pan. Žodžiu, pasineriame į ryklių pasaulį. Tik taip vaikui bus įdomu, tik taip jis įsidėmės, tik taip jis gyvens tuo, ką patiria darželyje ar mokykloje. O juk būtent ta vidinė motyvacija ir yra svarbiausia - tą įrodė jau begalė tyrimų.

Ar skirtinguose Lietuvos miestuose esantys „sodeliai" dirba pagal tą pačią ugdymo programą? Ar ją „koreguoja" nauji darbuotojai, vaikų tėvai?

Programa visuose miestuose yra visiškai ta pati. Žinoma, pedagogai daro įtaką įgyvendinimui. Pavyzdžiui, viena mokytoja nepaprastai mėgsta eksperimentus, kita - dainuoti, trečia - šokti, ketvirta - matematikos fanė ir pan. Be to, viena yra ekstravertė, kita - intravertė, viena - labai rami, kita - energijos kamuolys. Juk dar 1984 metais H.Gardner'is pasakė, kad intelektas nėra vienas, yra intelektų įvairovė. Tą intelektų įvairovę turi ne tik vaikai: visi mes skirtingi, visi ypatingi, visi unikalūs. Tad ir tai pačiai programai daro įtaką kiekvienas pedagogas. Esmė - geras pedagogas. Dėl to laikomės pozicijos, kad pedagogai turi keistis, nes kiekvienas geras pedagogas gali labai daug duoti vaikams. Adaptacija - tikrai mažesnė bėda, nei būtis su tuo pačiu pedagogu 4-5 metus.

Tėvai pačiai programai neturi įtakos. Juk ir chirurgui nesakome, kaip geriau atlikti operaciją - pasitikime profesionalu, kad jis profesionaliai atliks savo darbą! Tačiau tėvai daro didžiulę įtaką, kokia yra bendruomenė. Jei tėvai aktyvūs, jei dalyvauja, susikuria ir konkretaus Sodelio kultūra. Ir tai yra nuostabu. Ir, žinoma, tada kiekvienas Sodelis turi tą savo kultūrą. Pavyzdžiui, mūsų pirmasis Miško Sodelis turi nepaprastai aktyvią bendruomenę, kuri dažnai susiburia, organizuoja įvairias šventes, akcijas, net tokį kiemą drauge susikūrė, kad širdis dainuoja. Pozityvus tėvų indėlis labai svarbus, nes juk ugdymo įstaiga niekada nepakeis namų, mes visada būsime tik papildas; ir jei tėvai ir ugdymo įstaiga bendradarbiauja, tada auga tikrai visavertis žmogus. Ir tą matyti yra tiesiog nuostabu

Ypač ugdymo įstaigai reikalingi ir ypatingi pedagogai. Kaip juos atrandate? Kokiais kriterijais vadovaujatės burdama komandą? Galbūt  turite patarimų įstaigoms, rengiančioms pedagogus?

Atsirinkdama pedagogus didžiausia dėmesį kreipiu į jų požiūrį į ugdymą, darbą bei filosofines ir vertybines nuostatas. Visa kita, esu įsitikinusi, yra išmokstama. Tad ilgai kalbamės, po to vyksta stažuotė, o galiausiai visi pedagogai dalyvauja Mokytojų Akademijoje, kurioje jau perteikiamos būtinos Vaikystės Sodo pedagogui žinios. Pas mus dirbti nėra lengva, tačiau lygiai taip pat sakau, kad - jeigu gerai dirbi - niekur nėra lengva. Pedagogo profesija yra kaip mediko: jeigu neturi pašaukimo, jeigu negalvoji apie savo darbą vakarais, savaitgaliais ir per atostogas, tai geriau ten nė nekišti nosies, nes tokiu atveju anksčiau ar vėliau prasidės frustracija, kad tiek duodi, o atgal gauni per mažai. Jeigu turi pašaukimą, tokių klausimų ir abejonių nekyla. Tada žinai, kad negali būti niekur kitur, kad tik čia jauti sparnus, kad tai, ką gauni, yra neįkainojamos vertės. Žodžiu, pedagogo darbas yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Jeigu taip nėra, tai reikia ieškoti kitos profesijos. Ir tiek.

Viename interviu esate sakiusi: „Noriu, kad vaikai, išeidami iš „Vaikystės sodo", suprastų, jog darbas - vertybė, kad mokymasis turi trukti visą gyvenimą, kad kiekvienas, kuris pakankamai to nori, gali rasti savo vietą po saule. Svarbiausia - motyvacija ir kūrybiškumas. Žinios - tik įrankis, kurį, beje, iš visų įrankių į(si)gyti XXI amžiuje yra lengviausia." Kas yra tas kūrybiškumas ir kaip Jūsų „sodeliuose" jis ugdomas? Ar vaikai, iš „sodelio" patekę į įprastą mums mokyklą, nejaučia diskomforto, neišgyvena depresijos?

Kūrybiškumas yra gebėjimas rasti sprendimus, gebėjimas pažvelgti į problemas taip, kaip dar niekas nežvelgė. Pavyzdžiui, jeigu ne A.Enšteino kūrybiškumas, tai šiandien neturėtumėme reliatyvumo teorijos. Jeigu ne Edisono kūrybiškumas, tai šiandien vis dar sėdėtumėme prie žibalinės lempos. Kūrybiškumas - ir drąsa bandyti bei nepasiduoti, tikėjimas, kad galima padaryti kažką geriau. Žodžiu, į sąvoką telpa be galo daug. Ir - svarbiausia - tai be galo reikalinga XXI amžiuje, kuris yra nuolatinės kaitos, globalizacijos amžius. Sakoma, kad dauguma profesijų, kurių reikės šiandienos pirmokams, dar neegzistuoja. Sakoma, kad mūsų vaikai per gyvenimą pakeis mažiausiai keliolika darbo vietų. Tam reikia nemažai drąsos, pasitikėjimo savimi, tikėjimo savo jėgomis ir kūrybiškumo ieškant savo vietos po saule. Taigi vaikams esame užsibrėžę visų pirma ugdyti šiuos gebėjimus ir tam pasitelkiame ir emocinio intelekto ugdymo programą, kurią integruojame į savo ugdymo programą ir kurios vaisius šiandien, po trejų metų veiklos, jau drąsiai galiu sakyti, kad pradėjome skinti: rezultatus mato ir ilgiau lankančių vaikų tėvai, ir mes.

Dėl perėjimo į kitą ugdymo įstaigą. Na, negaliu sakyti, kad vaikai neišgyvena diskomforto. Bet juk mes išgyvename diskomfortą ir persikraustę, ir pakeitę darbą ir pan. Svarbiausia - kad vaikai įgyja gerąją patirtį, kurią nešis visą gyvenimą ir kuri, tikiu, bus jiems vertinga.

Vaikystės sodo" vaikai ne tik patys kuria, bet ir lankosi muziejuose, parodų salėse, taigi, vertina profesionalųjį meną. Pasvarstykite, prašom, apie švietimo ir kultūros sąsajas.

Kai kalbu su pedagogais, visada pabrėžiu, kad pilietis turi būti ir kultūriškai raštingas. Kodėl? Todėl, kad menas suteikia žmogui galimybę atsipalaiduoti, išlaisvinti savo kūrybines galias, tam tikra prasme išsilieti. Greitame, streso ir įtampos kupiname pasaulyje žmogus turi išmokti atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu, kuris jį supa. UNICEF tyrimas rodo, kad Lietuvoje vaikai (paaugliai) labai daug geria, daug paauglių nėštumų, ką jau kalbėti apie patyčias ir savižudybes, kur pirmaujame išsivysčiusių valstybių sąraše. Vadinasi, nesame emociškai raštingi, neturime socialinių ir emocinių gebėjimų, kuriuos turėtumėme turėti - vaikai atsipalaiduoja, išsikrauna ir savęs ieško ne taip ir ne ten. Manau, kad meilė muzikai, fotografijai, skulptūrai, šokiui, dailei ir t.t., ugdyta nuo mažų dienų, padės vaikams išreiškiant save ir valdant (o ne slepiant ir ignoruojant) savo emocijas. Taip užaugs visai kitokia karta. Kuri užaugins dar brandesnę kartą. Ir, gali būti (o ir toks būtų siekis), po keliasdešimt metų UNICEF tyrimai rodys visai ką kita.

Girdisi balsų, tvirtinančių, kad šiuolaikinis menas keičia ir deformuoja vaiko psichiką. Reikšmingiausias vaidmuo čia suteikiamas animaciniams filmams ir kompiuteriniams žaidimams. Ką apie tai manote Jūs?

Aš visada sakau, kad ne veltui ant kompiuterinių žaidimų dėžučių ir ant animacinių filmukų yra rašoma, nuo kelerių metų jie yra rekomenduojami. Tas rekomendacijas sudaro psichologų, edukologų ir kt. specialistų komandos. Tai nėra daroma šiaip sau. Visų pirma pradėkime vadovautis tais patarimais. Visų antra, išjunkime televizorių. Nesakau, kad visam laikui, bet juk rekomenduojame per dieną neleisti prie televizoriaus daugiau, nei valandos. Ir tas laikas, kai televizorius yra "fone", taip pat skaičiuojasi!

Kita vertus, labai svarbu kontroliuoti ne tik ką vaikas žiūri/žaidžia, bet ir KIEK bei KAIP tą daro. Pavyzdžiui, Vaikystės Sodo ugdymo programa yra papildoma iPad'ų aplikacijomis, tačiau su iPad'ais dirba vyresni nei trejų metų vaikai, ne daugiau kaip tris kartus per savaitę po 20 min. ir visų pirma dirba su pedagogu, kuris paaiškina ir tik po to pradeda dirbti savarankiškai. Su vaiku reikia kalbėti, reikia paaiškinti, reikia duoti prasmingas užduotis. Technologijos yra fantastiškas dalykas, kai yra naudojamas teisingai. Literatūros apie tai, kas yra teisingas naudojimas, tikrai netrūksta. Visų pirma tai turi gerai išmanyti pedagogai (o ne bijoti technologijų ir iš tos baimės sakyti, kad jos yra blogis), nes tai yra jų profesijos dalis, o vėliau tomis žiniomis dalintis su tėvais, kad ir jie galėtų vadovautis tais patarimais augindami vaikus. Tada pamatai, kaip gražiai technologijos papildo ugdymo(si) procesą.

Kad Lietuvos švietimo sistemai turite pastabų aišku jau vien iš to, kad įkūrėte kitokią ugdymo įstaigą. O kaip vertinate kultūrinę pasiūlą (literatūrą, muziką, teatrą, etc.) vaikams Lietuvoje? Kas Jus džiugina, o kas liūdina?

Džiugina tai, kad vos ne kas mėnesį atsiranda kažkas naujo vaikams. Džiugina tai, kad vis daugiau apie vaikus, jų raidą, jų poreikius kalbame ir kalbame ne tik privačiai, bet ir valstybiniu lygmeniu. Žodžiu, džiugina tobulėjimas.

Liūdina tai, kad daug kas yra tik teoriniame - žodiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, puikus darželio tinklalapis, visi gražiai kalba, o iš tiesų vyksta tokie dalykai, kad širdis krauju apsipila. Pasidalinsiu vienu pavyzdžiui: prieš keletą savaičių vieno darželio auklėtoja išvadino vaiką (kuris verkė) vampyru, išgeriančiu visą jos energiją. Kai tokius dalykus išgirsti, labai skauda. Ir ypač skauda dėl to, kad tokius dalykus išgirsti po keletą savaitėje. Ir žmonės tada nebetiki, ir nebepasitiki. Pavyzdžiui, visada sakiau ir sakysiu, kad Lietuvoje yra fantastiškų pedagogų, kurie daro stebuklus, tačiau jų yra... per mažai ir jie paskęsta. O reikia juos traukti, rodyti, džiaugtis jais, kad ir kitiems ateitų įkvėpimas ir užsikurtų vidinė motyvacija.

Daugeliui tikriausiai atrodo, kad Jūsų vaikai gyvena elitiniame pasaulyje, kuriame neegzistuoja „kasdienybės simbolika": Haris Poteris, barbės, traškučiai, facebook'as ir pan. Kaip renkatės, ką rekomenduojate skaityti, klausytis, žiūrėti savo vaikams? Kaip formuojate jų skonį?

Turiu pasakyti ir noriu pabrėžti, kad vaikų nesaugome nuo pasaulio. Manau, kad tai - neprasminga. Juk negali vaikų auginti burbule, vis vien jis vieną dieną sprogs. Ir su savo vaikais, ir Vaikystės Sode nuolat su vaikais kalbame apie pasirinkimą. Ačiūdie, gyvename demokratinėje valstybėje ir turime laisvę rinktis. Tačiau mes, suaugę, turime pareigą kalbėti su vaikais apie tą pasirinkimą ir apie pasirinkimų pasekmes. Būtent tas kalbėjimas, nuoširdus dėmesys ir vertybinio stuburo puoselėjimas, bet ne saugojimas nuo pasaulio ir suteikia mums, suaugusiems, galimybę tikėtis, kad, atėjus pasirinkimo metui, vaikas pasirinks teisingai. Tai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Draudimais ir saugojimais nepasieksi, kad žmogus turėtų stiprią vidinę motyvaciją pasirinkti teisingai. Tai pasiekiama nuoširdžiu pokalbiu ir gyvu savo pavyzdžiui. Juk sakoma, kad sakyk nesakęs, tačiau jei taip nesielgsi pats, tai ir vaikas taip nesielgs. Pavyzdžiui, jeigu patys žiūrėsime televizorių, o iš vaikų reikalausime skaityti knygas, tai jie tų knygų neskaitys. Bet visada pasirinks knygą, jei matys tėvus su knyga. Tiesiog taip yra. Ir, pasirinkdami turėti vaikų, turime tą suprasti.

Ką pasakytumėte žmogui, kuris teisinasi: „Norėčiau, kad mano vaikai lankytų  „Vaikystės sodą", bet uždirbu minimumą..."?

Man visada skauda širdį, kai tai girdžiu, o tikrai tenka girdėti. Žinoma, norėčiau, kad "Vaikystės Sodą" galėtų sau leisti lankyti daug daugiau vaikų, tačiau yra taip, kaip yra. Tokioms šeimoms visada primenu, kad svarbiausia vaiko gyvenime yra tėvai, o jų indėlis - neišmatuojamas. Žinoma, yra puiku, jei vaiko aplinka (t.y. ugdymo įstaiga, auklė ir pan.) puikiai papildo tai, kas vyksta namuose, tačiau - įdėjus tėvams daugiau indėlio - neabejoju, kad viskas pasiekiama. Be to, aplinka sudaro tik 50% mūsų susiformavusios asmenybės (žinia, mokslininkai jau kuris laikas sutaria, kad 50%  mus lemia paveldimumas ir 50% - aplinka), vadinasi, viskas yra tikimybė. Trumpai tariant, optimalu yra viską daryti, kas yra įmanoma, kad ta tikimybė būtų kuo didesnė. Ir mes visi tą galime daryti pagal savo galimybes.

Kas Jūs? Ieškotoja? Mokytoja? Gelbėtoja? Kita?

nuo pat tada, kai save prisimenu, norėjau pakeisti pasaulį, norėjau padaryti kažką didingo. Ir tas noras yra tiesiog begalinis, visa-apimantis ir kiekvieną rytą verčiantis mane iš lovos ir neleidžiantis vakare užmigti. Šiandien jau suprantu, kad ir mažuose dalykuose yra stebuklai. Aš noriu, kad augtų kitokia karta: brandesnė už mus emociškai, laisvesnė, drąsesnė, labiau pasitikinti savimi, kūrybiškesnė, žodžiu, noriu, kad mokiniai pranoktų mokytojus, nes, manau, tai yra žmonijos progreso esmė. Ir jeigu taip bus, o aš būsiu maža dalele prie to prisidėjusi, galėsiu ramiai iškeliauti į amžinybę.

Dėkoju už atsakymus ir linkiu visokeriopos sėkmės!

Kalbino Gitana Gugevičiūtė.

Pajūrio Sodelis" archyvo nuotraukos.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (10)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai pasirūpinti savo dantimis (1)

„Nenoriu plautis rankų, nenoriu valgyti daržovių, eiti į darželį, klotis lovos ir persirengti grįžęs namo..." – sąrašas galėtų tęstis iki begalybės.

Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Ar vaikai į mokyklą turi ateiti mokėdami skaityti ir rašyti (13)

Kas yra priešmokyklinis ugdymas: ko šiuos metus mokomi vaikai, ar priešmokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Kas iš tiesų yra emocinis intelektas ir kaip jį ugdyti nuo mažų dienų (6)

Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę.

Išlepinto vaiko požymiai ir patarimai tėvams (11)

Išlepintas mažylis – tikras galvos skausmas tėvams.

Pedagogė: vaikus turime auklėti koreguodami netinkamą jų elgesį, o ne bausdami (1)

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės parengtas komentaras apie bausmes. Kas yra bausmė ir ar ji taikoma vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose?

Kai vaikas supyksta, turite atsiminti kelis esminius dalykus

Išbandymas ne tik vaikui, bet ir tėvams – taip galima apibūdinti situacijas, kai mažylis primygtinai kažko reikalauja prekybos centre, išlipęs iš lovos „ne ta koja" verkšlena iki pietų, nepasidalinęs žaislais smėlio dėžėje ima viską mėtyti į šalis, apkumščiuoja greta sėdinčius draugus ir visais kitais būdais demonstruoja nepasitenkinimą ar nusivylimą.

3 eksperimentai su vandeniu, kurie patiks vaikams

Ne tik rašydami ar skaitydami vis daugiau galime išmokti apie mus supančią aplinką, bet ir labai svarbu kalbėti, pajusti, matyti. Todėl tam pasiekti pasitelkiami eksperimentai.

Kur dėti sugedusius elektroninius žaislus

Net penktadalis gyventojų, kurių šeimose auga nepilnamečių vaikų, teigė, jog pernai elektroninius žaislus į konteinerius išmetė kartu su buitinėmis atliekomis. Kone kas antras apklaustasis manė, jog žaisluose galėjo būti likusios panaudotos baterijos.

Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką (1)

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės (18)

Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.

Vaikas neklauso: 3 esminiai dalykai, kuriuos turite žinoti (13)

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį? Pats pirmas žingsnis būtų pabandyti suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai.

3 vaikų auklėjimo būdai, kuriuos geriau pamirškite visiems laikams (42)

Tyrimai rodo, kad šaukimas ant vaikų turi tokių pat žalingų pasekmių jiems kaip ir fizinės bausmės.