Be rėkimo ir mušimo įmanoma išauklėti kiekvieną vaiką: esminės taisyklės

 (68)
Pripažinkite, - arba jūs, arba daugelis jūsų draugų pasakytų, kad išauklėti vaiką be diržo ir pakelto balso - kone neįmanoma!
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tuo labiau, kad beržinės košės skonį dažnas esame pajutę patys, ir dėl to nesijaučiame labai jau nuskriausti. Tačiau Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės nuomone, - mušimas ir rėkimas - mūsų bejėgiškumo, trūkusios kantrybės požymis, o ne vaikų auklėjimo būdas.

Išauklėti mušimu ir rėkimu neįmanoma, bet kad be to neišsiverčiame, - tiesa. Pyplys užsiožiavo - šlept per užpakalį, rėkia dar garsiau ir negirdi įkalbinėjimų nutilti, - nelieka nieko kito, kaip dar kartą užploti ir užrikti. Bet ar susimąstėme, kodėl mums norisi mušti ir rėkti? Nes suaugusieji bando nustatyti ribas vaikui, pagal kurias jis turi gyventi. O vaikas gali nesutikti su tomis ribomis ir bandyti jas pažeisti. Mes jaučiamės bejėgiai tą vaiką sustabdyti, ir iš savo bejėgiškumo netenkame kantrybės, kad mūsų nepaiso. Iš tiesų, toks mažojo neklaužados "sutramdymas" tėra išorinis. Gavęs mušti vaikas gal ir nustos daręs tai, kas jus suerzino, tačiau kas tuo metu dedasi mažylio viduje? Viduje besikaupianti agresija gali pasireikšti vėliau ir labai nemaloniais būdais: narkotikų vartojimu, pabėgimu iš namų, alkoholizmu ir t.t.

Tai nereiškia, kad tėvai neturi nustatyti vaikui ribų. Priešingai, ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti. Gal tik tėveliai neranda būdo ir per greitai netenka kantrybės. Mes norime, kad paklustų šią minutę, kad vaikas darytų tai, ko norime mes, bet gal vaikas to nenori arba nėra tam pasiruošęs? Rėkimas - primityviausia elgesio forma, kuria mes žeminame ne tik savo vaiką, bet ir save. Rėkimą ir mušimą reikėtų pakeisti susitarimu. Pažvelkime į situaciją smėlio dėžėje. Vaikas pripuola, atima ką nors iš mažesnio, dar trenkia jam kastuvėliu per galvą. Kas vyksta toliau? Ogi mažylio mama vožia jam per užpakalį, kad neskriaustų mažesnių. Kokią pamoką gauna vaikas? „Mama mane mušdama įrodinėja, kad neturiu mušti mažesnio" - tikra nesąmonė, ar ne? Mūsų rėkimas ir mušimas yra noras tą vaiką pastatyti „į vietą", kaip galime reikalauti, kad jis kažko nemuštų, patys jį mušdami?!

Ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Kai kurie dabar būtinai pasakys, kad kol „susitarsi“ su vaiku, jis jau bus spėjęs prikrėsti aibes šunybių, nuo jo gali nukentėti artimieji ar bendramoksliai. Tačiau toks scenarijus įmanomas tik tuomet, kai ribos nustatomos neteisingai, jas laužo patys tėvai. Pirma taisyklė, kad susitarimai su mažuoju būtų veiksmingi, - reikia gerbti vaiką ir jo norus. Kas yra tos ribos? Taisyklės, pagal kurias gyvena šeima. Sakykim, yra taisyklė „eini miegoti aštuntą valandą vakaro". Na ir sėdi vaikas vonioje, - jau pusė devynių, o jis vis dar pliuškenasi. Ką daro tėvai? Nieko, - taip tos ribos ir išsitrina. Jei vienos taisyklės leidžiama nepaisyti, vaikas negerbs ir kitų taisyklių. Jei norime, kad 20:00 vaikas atsidurtų lovoje, jau 19:30 turime pradėti sakyti, kad jau pusė aštuonių, jau turėtum baigti savo darbus, tau liko 15 minučių, liko 5 minutės, jau turėtum eiti praustis ir t.t. Taip brėžiamos ribos. O jei pasakoma, kad televizorių vaikas gali žiūrėti valandą per dieną, o po to visai nekontroliuojama, ir jis spokso į ekraną po 6 valandas - ribų nėra. Taigi, taisyklė numeris du, - tėvai turi būti nuoseklūs.

Kitas dalykas, kai vaikai pradeda laužyti nustatytas ribas, tėvams reikėtų pagalvoti, gal ribos jau per siauros? Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio. Viskas turi keistis - kišenpinigiai, ribos, laikas miegoti, laikas grįžti namo ir t.t. Daugelis tėvų teisinasi, kad „aš tais laikais irgi neturėdavau, man duodavo tik...", bet laikai kitokie. Ir reikia žiūrėti ne atgal, o paklausti vaiko, kodėl taip yra. Jei tėvai kažko neturi - gerai, bet vaikas turi žinoti, kodėl jis negali gauti, pavyzdžiui, daugiau pinigų.

Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Noriu tvirtai pasakyti, kad griežtesnis auklėjimo būdas nesusijęs su išaugusio žmogaus disciplina. Hitlerį tėvas irgi mušė, ir mes žinome, kas iš jo išaugo. Jo vaikystę išanalizavę psichologai rado akivaizdžių sąsajų tarp jo vaikystės ir baisių žiaurumų brandžiame amžiuje.

Tinkama bausmė yra ne mušimas, o pasekmių, padarinių pajautimas. Kai vaikas savo kailiu pajunta, kiek jam "kainuoja" blogas elgesys. Pavyzdžiui, vaikas ima ir išleidžia taupytus pinigus. Bausmė, šiuo atveju, turėtų būti ne tėvų pyktis ir agresija, o tai, kad prisipirkęs čipsų, jis nebeturi pinigų ir negali eiti į kiną, ar suptis karusele, kol vėl nesusitaupys ar negaus kišenpinigių. Jei pyplys žino, kokios taisyklės namuose, jis nesives namo draugų šokinėti ant sofos su batais. O jei jis juos visgi pasikvietė ir nesuvaldė, bausmė turi būti skiriama iškart - pavyzdžiui, prisidėti iš taupyklės už sofos išvalymą ar pačiam nuvalyti sofą. Po savaitės nukeliama bausmė - tarkim, draudimas eiti į draugo gimtadienį - tai neadekvati bausmė, nes atima malonumą, kuris su prasižengimu visiškai nesusijęs. Bausmė turi būti susijusi su tuo, ką vaikas padarė. Beje, bausdami turite būti visiškai tikri dėl to, ką darote. Jei tik truputį suabejosite, mažasis tironas tuo pasinaudos ir sumanipuliuos. Nereiktų trankyti durimis ar kreipti dėmesį į mažylio klykimą. Net ir rėkdamas jis jus puikiausiai girdi! Ramiu balsu reikia pasakyti, ką toliau darysite, kaip elgsitės ir ...taip ir daryti.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (2)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.

7 skirtumai tarp įprastų ir išmintingų tėvų

Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia išmintingų tėvų.

Psichologė: trokšdamas tėvų dėmesio, vaikas gali elgtis netinkamai

Gimus naujagimiui, pasikeitė vyresniojo vaiko elgesys. Mama sako, kad nebesusitvarko su šešiamečiu ir klausia patarimo specialisto.