Be rėkimo ir mušimo įmanoma išauklėti kiekvieną vaiką: esminės taisyklės

 (69)
Pripažinkite, - arba jūs, arba daugelis jūsų draugų pasakytų, kad išauklėti vaiką be diržo ir pakelto balso - kone neįmanoma!
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Tuo labiau, kad beržinės košės skonį dažnas esame pajutę patys, ir dėl to nesijaučiame labai jau nuskriausti. Tačiau Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Vitos Čioraitienės nuomone, - mušimas ir rėkimas - mūsų bejėgiškumo, trūkusios kantrybės požymis, o ne vaikų auklėjimo būdas.

Išauklėti mušimu ir rėkimu neįmanoma, bet kad be to neišsiverčiame, - tiesa. Pyplys užsiožiavo - šlept per užpakalį, rėkia dar garsiau ir negirdi įkalbinėjimų nutilti, - nelieka nieko kito, kaip dar kartą užploti ir užrikti. Bet ar susimąstėme, kodėl mums norisi mušti ir rėkti? Nes suaugusieji bando nustatyti ribas vaikui, pagal kurias jis turi gyventi. O vaikas gali nesutikti su tomis ribomis ir bandyti jas pažeisti. Mes jaučiamės bejėgiai tą vaiką sustabdyti, ir iš savo bejėgiškumo netenkame kantrybės, kad mūsų nepaiso. Iš tiesų, toks mažojo neklaužados "sutramdymas" tėra išorinis. Gavęs mušti vaikas gal ir nustos daręs tai, kas jus suerzino, tačiau kas tuo metu dedasi mažylio viduje? Viduje besikaupianti agresija gali pasireikšti vėliau ir labai nemaloniais būdais: narkotikų vartojimu, pabėgimu iš namų, alkoholizmu ir t.t.

Tai nereiškia, kad tėvai neturi nustatyti vaikui ribų. Priešingai, ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti. Gal tik tėveliai neranda būdo ir per greitai netenka kantrybės. Mes norime, kad paklustų šią minutę, kad vaikas darytų tai, ko norime mes, bet gal vaikas to nenori arba nėra tam pasiruošęs? Rėkimas - primityviausia elgesio forma, kuria mes žeminame ne tik savo vaiką, bet ir save. Rėkimą ir mušimą reikėtų pakeisti susitarimu. Pažvelkime į situaciją smėlio dėžėje. Vaikas pripuola, atima ką nors iš mažesnio, dar trenkia jam kastuvėliu per galvą. Kas vyksta toliau? Ogi mažylio mama vožia jam per užpakalį, kad neskriaustų mažesnių. Kokią pamoką gauna vaikas? „Mama mane mušdama įrodinėja, kad neturiu mušti mažesnio" - tikra nesąmonė, ar ne? Mūsų rėkimas ir mušimas yra noras tą vaiką pastatyti „į vietą", kaip galime reikalauti, kad jis kažko nemuštų, patys jį mušdami?!

Ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Kai kurie dabar būtinai pasakys, kad kol „susitarsi“ su vaiku, jis jau bus spėjęs prikrėsti aibes šunybių, nuo jo gali nukentėti artimieji ar bendramoksliai. Tačiau toks scenarijus įmanomas tik tuomet, kai ribos nustatomos neteisingai, jas laužo patys tėvai. Pirma taisyklė, kad susitarimai su mažuoju būtų veiksmingi, - reikia gerbti vaiką ir jo norus. Kas yra tos ribos? Taisyklės, pagal kurias gyvena šeima. Sakykim, yra taisyklė „eini miegoti aštuntą valandą vakaro". Na ir sėdi vaikas vonioje, - jau pusė devynių, o jis vis dar pliuškenasi. Ką daro tėvai? Nieko, - taip tos ribos ir išsitrina. Jei vienos taisyklės leidžiama nepaisyti, vaikas negerbs ir kitų taisyklių. Jei norime, kad 20:00 vaikas atsidurtų lovoje, jau 19:30 turime pradėti sakyti, kad jau pusė aštuonių, jau turėtum baigti savo darbus, tau liko 15 minučių, liko 5 minutės, jau turėtum eiti praustis ir t.t. Taip brėžiamos ribos. O jei pasakoma, kad televizorių vaikas gali žiūrėti valandą per dieną, o po to visai nekontroliuojama, ir jis spokso į ekraną po 6 valandas - ribų nėra. Taigi, taisyklė numeris du, - tėvai turi būti nuoseklūs.

Kitas dalykas, kai vaikai pradeda laužyti nustatytas ribas, tėvams reikėtų pagalvoti, gal ribos jau per siauros? Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio. Viskas turi keistis - kišenpinigiai, ribos, laikas miegoti, laikas grįžti namo ir t.t. Daugelis tėvų teisinasi, kad „aš tais laikais irgi neturėdavau, man duodavo tik...", bet laikai kitokie. Ir reikia žiūrėti ne atgal, o paklausti vaiko, kodėl taip yra. Jei tėvai kažko neturi - gerai, bet vaikas turi žinoti, kodėl jis negali gauti, pavyzdžiui, daugiau pinigų.

Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio.
psichologė Vita ČIORAITIENĖ

Noriu tvirtai pasakyti, kad griežtesnis auklėjimo būdas nesusijęs su išaugusio žmogaus disciplina. Hitlerį tėvas irgi mušė, ir mes žinome, kas iš jo išaugo. Jo vaikystę išanalizavę psichologai rado akivaizdžių sąsajų tarp jo vaikystės ir baisių žiaurumų brandžiame amžiuje.

Tinkama bausmė yra ne mušimas, o pasekmių, padarinių pajautimas. Kai vaikas savo kailiu pajunta, kiek jam "kainuoja" blogas elgesys. Pavyzdžiui, vaikas ima ir išleidžia taupytus pinigus. Bausmė, šiuo atveju, turėtų būti ne tėvų pyktis ir agresija, o tai, kad prisipirkęs čipsų, jis nebeturi pinigų ir negali eiti į kiną, ar suptis karusele, kol vėl nesusitaupys ar negaus kišenpinigių. Jei pyplys žino, kokios taisyklės namuose, jis nesives namo draugų šokinėti ant sofos su batais. O jei jis juos visgi pasikvietė ir nesuvaldė, bausmė turi būti skiriama iškart - pavyzdžiui, prisidėti iš taupyklės už sofos išvalymą ar pačiam nuvalyti sofą. Po savaitės nukeliama bausmė - tarkim, draudimas eiti į draugo gimtadienį - tai neadekvati bausmė, nes atima malonumą, kuris su prasižengimu visiškai nesusijęs. Bausmė turi būti susijusi su tuo, ką vaikas padarė. Beje, bausdami turite būti visiškai tikri dėl to, ką darote. Jei tik truputį suabejosite, mažasis tironas tuo pasinaudos ir sumanipuliuos. Nereiktų trankyti durimis ar kreipti dėmesį į mažylio klykimą. Net ir rėkdamas jis jus puikiausiai girdi! Ramiu balsu reikia pasakyti, ką toliau darysite, kaip elgsitės ir ...taip ir daryti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų žaidimai lauke žiemą: idėjos, ką veikti

Kai lauke žvarbu ar pagaliau pasninga – pats metas su vaikais susiruošti į gamtą.

10 patarimų tėvams, kuriuos verta žinoti kaip 2X2

Vaiko auklėjimas – iššūkis, su kuriuo tėvai susiduria kasdien. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas: vos pirmą žingsnį žengiantis pypliukas ar savo nuomonę turintis darželinukas.

Psichologė I.Daniūnaitė: „Tikėkite vaiku, kai sako, kad buvo skriaudžiamas“

Tyrimų duomenimis, Lietuvoje kas ketvirtas vaikas patiria fizinį smurtą.

Žaidimų pasimatymo diena: patarimai tėvams, kaip ją surengti be jokių žaislų

Sausio 21-ąją Lietuvoje ir pasaulyje bus minima Žaidimų pasimatymų diena, kuomet skirtingos šeimos su vaikais susiburia žaidimams. Kaip organizuoti žaidimų pasimatymus ir kaip jiems pasiruošti, pataria vaikų ankstyvojo ugdymo ir laisvojo žaidimo mokytoja Renata Lazdin.

5 vaikų auginimo klaidos, kurių nelinkim niekam

Iš didelio rašto išeina iš krašto. Taip sako viena patarlė, kuri labai tinka šio mūsų straipsnio apibendrinimui. Aptarsime 5 tėvų elgsenos modelius, kuomet per didelė meilė ima ne juokais kenkti vaikui.

Dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė: apie pusiausvyrą gyvenant su vaikais

Ar gali būti, kad šiuolaikinėje visuomenėje mes per daug sureikšminame vaikų gyvenimus? Kartais net pamiršdami, kad mes, suaugusieji, taip pat gyvenam savus gyvenimus ir atsakingi visų pirma už savo gyvenimą?

Pavargusi mama apšaukia vaiką: psichologės komentaras

Laiške mama prisipažįsta, kad kartais apšaukia savo trejų metų dukrytę. Paskutiniuoju metu ji tapo baili, tad mama sunerimo – gal jos pakeltas balsas yra „kaltas“ dėl dukters baimių?

23 dovanos, kurias įteikus vaikui, jis jas saugos visą gyvenimą (2)

Jeigu svarstote, ką padovanoti savo vaikui, turime jums amžinų, niekada nesenstančių ir visada vertingų, dovanų sąrašą.

Vaiką užklupo „ožiukai“: jums padės šie psichologės patarimai

Keturis vaikus auginanti mama klausia psichologės patarimo, kaip susikalbėti su skirtingo amžiaus vaikais.

Vaikas čiulpia pirštą: psichologės komentaras

Šešerių metų dukterį auginanti mama išbandė įvairius būdus, kad jos mergaitė nebečiulptų piršto, tačiau iki šiol nei vienas nepadėjo. Ką susirūpinusiai mamai patars psichologė?

Ar vaikams vieta prekybos centruose: psichologės atsakymas patiks ne visiems (65)

Žiemą vasarą didžiuosiuose prekybos centruose pilna mamų su vežimėliuose gulinčiais kūdikiais ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Ar jos čia turi neatidėliotinų reikalų? Dažniausiai ne, tiesiog leidžia laisvalaikį...

Ką padovanoti vaikui, kuriam diagnozuotas autizmas

Šįkart TavoVaikas.lt redakcija sulaukė trumpo, bet, kaip paaiškėjo iš specialistės atsakymo, daugiasluoksnio klausimo.

Kiek vaikui reikia žaislų: naujojo tyrimo rezultatai pribloškia

Tėvai seniai tai įtarė – per daug žaislų turintys vaikai sunkiau susikaupia, jie mažiau džiaugiasi žaisdami. Tai patvirtino ir tyrimai.

Vaikas nenori eiti į darželį: pataria specialistas (1)

Dvejus metus mergaitė negali priprasti darželyje, o jos elgesį mama apibūdina kaip „nuolatines ašaras ir ožius“. Ką patars specialistas?

Naujas šeimos narys ir pasikeitęs vaiko elgesys: pataria specialistė

Tris vaikus auginanti mama klausia specialistų patarimų, kaip lengviau padėti vyresniesiems vaikams išgyventi „sosto netekimą“. Vilmos Petrikienės atsakymas pravers visoms panašioje situacijose atsidūrusioms šeimoms.