Dažna tėvų klaida, kuri trukdo vaikui augti

Pakalbėkim apie draudimus. Kaip mažiukas vaikas jaučiasi, kai tėvai jam nuolatos kartoja: „Neik, neimk, neliesk, negalima"? Kaip mums, tėvams, susilaikyti nuo begalės draudimų? Konsultuoja psichologė Ramunė Murauskienė.
Dažna tėvų klaida, kuri trukdo vaikui augti
© Vida Press

Pakalbėjusi su psichologe bandau pasijusti vaiku. Įkalbu vyrą padėti. Žaidžiame: jis, tėtis, aš, dvejų dukrytė. Ką veikia tokio amžiaus vaikai? Ogi domisi viskuo, kas yra aplink. Paimu krištolo taurę, vartau ir apžiūrinėju, o vyras (įsijautęs į tėčio vaidmenį) šaukia: „Neimk - suduš", ir neatsiprašęs ištraukia iš rankų. Aš šypsausi: „Na, ir kas, kambaryje yra daugiau daiktų..." Bandau krapštyti iš lentynos storą knygą. Vėl girdžiu: „Neimk, ant galvos užkris, užsigausi." Spaudau nešiojamojo kompiuterio mygtukus: „Palik, mama supyks, dar ką nors ištrinsi..." („Kaip tai mama supyks?") Radau šuns maisto, paragausiu (vaikas juk paragautų!), atidarau stalčių, kuriame laikomi dokumentai, randu žvejybai reikalingus kabliukus, noriu peiliu perpjauti bulvę. Noriu, bet nieko negaliu daryti, nes vyras, įsijautęs į tėčio vaidmenį, sekioja paskui ir neleidžia. Gailiuosi, kad įtraukiau jį į žaidimą. Aš tiek daug nedrausčiau vaikui, mąstau ir pajuntu, kad dar vienas „negalima" ir jam įspirsiu arba įkąsiu į koją, juk aš - poros metukų pipiras. Baigę žaisti susimąstome, kad vaikas išties girdi be galo daug draudimų, kartais jie savaime iš lūpų išsprūsta, nes sakyti „ne" jau tapo įpročiu. Nežinau, ar lengva pakeisti įpročius. Nors imk ir lipnia juosta užsiklijuok lūpas.

Jūs tokius pratimus atliekate su šeimomis, kurias konsultuojate, ar ir kiti tėvai nervinasi ir taip blogai jaučiasi, kai girdi nuolatinius draudimus?

Žaisdami šį žaidimą jie jaučiasi prastai, suvaržyti. Jausdami, kad kitas žmogus jiems ko nors neleidžia, susierzina, ir sako, kad kyla noras kaip nors kvailai pasielgti, ką nors TYČIA padaryti. Jeigu suaugę žmonės iškart praranda savikontrolę ir suirzta, ką jau kalbėti apie vaikus, turinčius labai mažai gyvenimiškos patirties. Kai pažaidžiame tokį žaidimą, tėvai prisimena situacijas, kad vaikas supyko ir neadekvačiai elgėsi kaip tik tada, kai jie jam draudė imti, lipti, nešti, kai neturėjo jam laiko. Vaikas, kurio gyvenime yra labai daug draudimų, gali atsisakyti net tos veiklos, kurią labai mėgsta, nes nuolatos yra suirzęs.

Be draudimų neišsiversime. Vis tiek negalime vaikui leisti daryti visko, ko nori, jau vien dėl to, kad būtų saugus.

Maži vaikai turi susipažinti su aplinka, ją tyrinėti, o mes, tėvai, turime įvertinti, ar ne per daug jiems draudžiame. Kitaip tariant, sakyti „ne" tada, kai išties tai būtina. O kaip dažnai neleidžiame vaikui užsiimti kokia nors veikla vien dėl to, kad mums nepatogu, kad vaikas gali susipurvinti ar išteplioti namus. Pavyzdžiui, jeigu mama ruošiasi virti makaronus ir ištraukia juos ant stalo, vaikučiui bus įdomu pažaisti su jais. Mamai iškart prieš akis iškyla vaizdas, kaip vaikas tuos makaronus barsto po visą butą, o jai tenka juos rinkti ropojant keturiomis. Pagalvoja, kad neturi laiko „žaisti", ir neduoda jų vaikui. Mama pasielgs kitaip, jei pagalvos, kad mažiukas vaikas moka ne tik išbarstyti makaronus, bet ir juos surinkti bei sudėti į indą. Tada ji pagalvos, kiek makaronų ir į kokį indą įpilti, bei leis vaikui su jais pažaisti, paskui paprašys, kad juos surinktų. Svarbu sukurti žaidimą, patrauklų vaikui, ir neteks pačiai iš po spintelių rankioti pabirusius makaronus. Draudimai ypač suerzina atkaklius vaikus - tokius, kuriuos mes vadiname užsispyrėliais. Bet užsispyrę jie iki tam tikro amžiaus, vėliau, kai suaugs, bus atkaklūs. Tėvams su atkakliais vaikais reikia išmokti tinkamai elgtis, nes jie nepaklūsta grubiam paliepimui, su jais reikia tartis. Tokiems vaikams begaliniai draudimai skatina norą priešintis ir maištauti, bet po ramaus pokalbio tampa sukalbami.

Žodelis „ne" iš lūpų išsprūsta tarsi savaime. Mes, ko gero, šimtus kartų per dieną jį pasakome ir net nesusimąstome, kaip dažnai vartojame...

Taip, jei įsiklausytume, išgirstume, kad vaikui ir to, ir ano negalima. Kai kurie suaugę žmonės net turi įprotį nejučiomis sakyti „ne". Mes turėtume ne kartoti nuolatos: „Ne, ne, ne", o pasirūpinti, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje. Jeigu namuose jam nekils jokių pavojų, sumažės ir draudimų. Jei vis dėlto namai sutvarkyti taip, kad mažylis neapsipils karštu vandeniu, nenusivers ant galvos sunkių daiktų, o mes vis tiek neišsiverčiame be draudimų, reikėtų šiek tiek pakeisti savo pačių įpročius. Bent šiek tiek, kad vaikas turėtų mažiau progų susierzinti.

Man atrodo, kad vis dėlto turėtų būti keli griežti draudimai, ko vaikas negali daryti dėl jo paties saugumo. Tarkim, kišti pirštų į elektros lizdą.

Mes neskaitome vaiko minčių ir nežinome, ar jis kiš pirštelius į elektros lizdą. Tėvams reikia būti budriems ir kūrybingiems. Jeigu mažylis tiesia rankutę prie jo, tai nereiškia, kad kiš pirštelius, bandys išlupti iš sienos. Vaikas nori patyrinėti, koks tai daiktas, ir kai mes pasakysime: „Oi, tu tik pirštelių nekišk", ir atitrauksime rankytę, mažiukas pagalvos: „Tai štai ką galima veikti su elektros lizdu." Ir trauks jis tarsi magnetas. Galime pasielgti kitaip ir pasakyti: „Tau įdomus elektros lizdas? Žinok, jis skirtas lempai, televizoriui įjungti ir t. t." Taip vaikas gaus atsakymą, kam reikalingas šis daiktas, ir jo smalsumas bus patenkintas. Vaikai yra protingi. Štai viena mama man sako: „Tik nusisuku ir mažius ką nors pridirba, pavyzdžiui, į sofą smaigsto virbalus." Negalima už tai kaltinti mažylio, nes jam smalsu, o mama neturėtų palikti virbalų tokioje vietoje, kad jis galėtų pasiekti. Yra dalykų, kurie turi būti laikomi vaikams nepasiekiamose vietose. Na, o jeigu jis nori veiklos, kurios negalime jam leisti, tiesiog neleiskime tuo užsiimti ir pasiūlykime kitokios. Be galo svarbu sudominti kita veikla, nes vien pykčiu nieko nelaimėsime.

Nuolatiniai nepagrįsti draudimai gali pakeisti ne tik vaiko elgesį, bet ir jo asmenybę?

Blogiausia yra tai, kad kai tėvai daug visko draudžia, vaikas nesimoko gyventi be suaugusiųjų. Būdamas šalia tėvų jis žino, kad kai bus uždrausta, nedarys, ir žvalgosi į juos pradėdamas kokią nors veiklą. Pats vienas nemoka priimti sprendimo, galima tai daryti ar ne. Pats vienas nesimoko įvertinti tam tikros padėties: kai uždraudžia - nedaro, o kai nedraudžia, daro visa, kas šauna į galvą. Jeigu auginame kūrybingą, gyvybingą vaiką ir nuolat jo iniciatyvą slopiname draudimais, ar nepraras mažylis noro būti kūrybingas? Taip gali atsitikti. Jeigu vaikas turi daug idėjų, kuo galėtų užsiimti, bet mums, tėvams, tai nepatogu, bijome, kad susiteps, pribarstys ko nors ant grindų ir t. t., galime užslopinti iniciatyvą. Daugelis mažų vaikų jau žino, kad negalima karstytis į medžius. Iš tiesų galima, bet reikia vaiką prižiūrėti, nes kartis į medį gali būti saugu. Suaugusiųjų draudimai nuslopina vaiką kaip molas jūros bangas. Bangos plaukia ir atsimušusios į molą lūžta. Vaikas turi idėją, nori išbandyti, o tėvai pastato žodžių „ne" molą ir jį sustabdo. Tada pamažu mažiukas išmoksta nenorėti, negalvoti, nekurti. Tai liūdna, nes tikroji mūsų, tėvų, pareiga yra pasirūpinti, kad vaikas būtų saugus, ir leisti skleistis jo asmenybei.

Trumpi patarimai

- Prieš sakydami vaikui „ne" pagalvokime, ar negalime leisti jam daryti tai, ko nori.

- Girdėdamas daug draudimų vaikas auga irzlus.

- Užuot draudę žaisti su namų apyvokos daiktais ar maisto produktais, pagalvokime, kaip padaryti, kad vaikas vis dėlto saugiai galėtų pažaisti.

- Nesakykime vaikui „negalima", jei susidomi kokiu nors daiktu, o paaiškinkite, kam jis skirtas. Kartu nenuleiskime nuo vaiko akių dėl jo paties saugumo.

- Net į medį kartis gali būti saugu, jeigu pasirūpinsime, kad būtų saugu. Vaikui tai patirtis, o mūsų pareiga - užtikrinti saugumą.

- Girdėdamas daug „ne" vaikas nesimoko priimti savarankiškų sprendimų.

- Nebūkime tais, kurie užkerta kelią skleistis vaiko kūrybiškumui.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kūrybinis darbelis su vaikais: spalvingos moliūgų sėklos

Trijų vaikų mama Elena, rašanti tinklaraštį „Su vaikais“ pateikia smagią idėją, kaip panaudoti moliūgų sėklas, kurias paprastai nieko nepagalvodami išmetame.

Pasitikrinkite, ar jūsų vaikas nėra išlepęs: 10 požymių (6)

Pateikiame 10 kriterijų, pagal kuriuos galima nustatyti vaiko išlepimo lygį.

Ką gali padaryti tėvai, kad technologijos vaiką ugdytų, o ne bukintų?

Viena iš šiuolaikinių tėvų dilemų – kaip teisingai supažindinti vaiką su technologijomis, kiek laiko leisti jomis naudotis, kad jos į vaiko dienotvarkę įsilietų atnešdamos naudos, o ne darydamos žalą ir atimdamos laiką, skirtą kitiems svarbiems įgūdžiams lavinti.

Lauko pedagogika Lietuvoje: ką turime šiandien ir kur judame

Mokslininkai teigia, kad šiuolaikiniai vaikai ir gyvenimo būdas taip pasikeitė, jog vaikai turi kur kas mažiau galimybių praleisti jiems taip būtino laiko dalį lauke.

Šias klaidas daro viso pasaulio tėvai, auginantys vaikus (3)

Mike‘as Leary yra psichologas, kurio pagrindinės darbo sritys yra santykiai ir tėvystė. Savo straipsnyje „Fatherly“ jis pateikia mūsų dažniausiai daromas klaidas.

Mamai nepatiko tvarka darželyje: ar protingai elgiasi pedagogai? (110)

Redakcija gavo mamos laišką apie ją nustebinusią vaikų darželio tvarką. Pradėjus lankyti darželį, čia tėvai paprašomi iš karto išeiti iš grupės ir netrukdyti kitiems vaikams. Kaip tokią pedagoginę patirtį pakomentuos psichologė?

Genialus būdas užsirišti batus daug greičiau ir paprasčiau VIDEO (1)

Mažus vaikus auginančios mamos žino, kad išmokyti mažuosius užsirišti batraiščius nėra lengva.

Vilniuje veikia mokykla, kurioje anglų kalbos moko pagal naują metodiką

Vilniuje atsidariusioje „Mortimer English Club" mokykloje anglų kalbos mokomi visi norintys: ir vaikai nuo dvejų metų, ir suaugusieji. Kuo ypatinga ši visame pasaulyje žinoma anglų kalbos mokymo programa, kalbamės su „Mortimer English Club" Vilniuje direktore Viktorija Korolkova.

Rudens istoriniai įvykiai vaikams – į ką verta atkreipti dėmesį?

Kasdienybės rutiną šeimoje išsklaidyti padeda šventės. Idėjas joms padiktuoti gali ne tik šeimos narių sukaktys, bet ir istoriniai įvykiai.

Psichologė – apie dažną tėvų klaidą, kuri vaikui padaro meškos paslaugą (16)

Sakoma, kad vaikas visada nori laimėti ir būti pirmas, bet ar tai tiesa, net nesusimąstome. Taip nutinka, pasak specialistų, todėl, kad pirmauti norime mes, tėvai, ir užprogramuojame savo vaikus.

Manęs niekas nemyli, nes esu negražus: psichologės komentaras (20)

„Manęs niekas nemyli, nes esu negražus", - kartą išgirdau mažo vaiko frazę. Susimąsčiau, iš kur pyplys tai ištraukė. Ar tikrai gražuoliai labiau mylimi? Apie „bjauriojio ančiuko“ kompleksą kalbamės su psichologe Zita Pečiulyte.

Sakykite šiuos žodžius savo vaikams kuo dažniau – jie augs laimingesni (8)

Ar kada pagavote save galvojant, kad iš jūsų burnos skamba tik paliepimai? Na, gal „ne tik“, bet dauguma tai tikrai.

Kodėl daug žmonių norėtų įsivaikinti, bet nedrįsta: psichologės komentaras (7)

Naujo žmogučio atėjimas į mūsų gyvenimą vienareikšmiškai yra sumaištį sukeliantis įvykis. Planuotas kūdikis, neplanuotas, globojamas ar įvaikintas – visais atvejais pagrindinė dvejonė būna viena: „Ar aš būsiu gera mama/tėtis?“.

Kaip ugdyti vaiko lyderio savybes: patarimai tėvams (2)

Jau ankstyvoje vaikystėje lyderiai skiriasi nuo bendraamžių – noriai dalinasi žaislais, gerbia suaugusiuosius, yra iniciatyvūs, geraširdžiai, domisi aplinkiniu pasauliu.

Psichologė – apie paprastą būdą parodyti vaikui, kad jis yra svarbus ir vertingas (23)

Ką manot apie žmogų, kuris sveikindamasis nežiūri į akis? O ką manot apie žmogų, kuris iš viso nesisveikina? Kadaise žmonės sakydavo apie tokius „praėjo kiaulė su zvaneliu“. Dabar sutinkam tiek žmonių, kad pasidarė tarsi normalu jų nematyti, nesisveikinti.