Dažna tėvų klaida, kuri trukdo vaikui augti

Pakalbėkim apie draudimus. Kaip mažiukas vaikas jaučiasi, kai tėvai jam nuolatos kartoja: „Neik, neimk, neliesk, negalima"? Kaip mums, tėvams, susilaikyti nuo begalės draudimų? Konsultuoja psichologė Ramunė Murauskienė.
© Vida Press

Pakalbėjusi su psichologe bandau pasijusti vaiku. Įkalbu vyrą padėti. Žaidžiame: jis, tėtis, aš, dvejų dukrytė. Ką veikia tokio amžiaus vaikai? Ogi domisi viskuo, kas yra aplink. Paimu krištolo taurę, vartau ir apžiūrinėju, o vyras (įsijautęs į tėčio vaidmenį) šaukia: „Neimk - suduš", ir neatsiprašęs ištraukia iš rankų. Aš šypsausi: „Na, ir kas, kambaryje yra daugiau daiktų..." Bandau krapštyti iš lentynos storą knygą. Vėl girdžiu: „Neimk, ant galvos užkris, užsigausi." Spaudau nešiojamojo kompiuterio mygtukus: „Palik, mama supyks, dar ką nors ištrinsi..." („Kaip tai mama supyks?") Radau šuns maisto, paragausiu (vaikas juk paragautų!), atidarau stalčių, kuriame laikomi dokumentai, randu žvejybai reikalingus kabliukus, noriu peiliu perpjauti bulvę. Noriu, bet nieko negaliu daryti, nes vyras, įsijautęs į tėčio vaidmenį, sekioja paskui ir neleidžia. Gailiuosi, kad įtraukiau jį į žaidimą. Aš tiek daug nedrausčiau vaikui, mąstau ir pajuntu, kad dar vienas „negalima" ir jam įspirsiu arba įkąsiu į koją, juk aš - poros metukų pipiras. Baigę žaisti susimąstome, kad vaikas išties girdi be galo daug draudimų, kartais jie savaime iš lūpų išsprūsta, nes sakyti „ne" jau tapo įpročiu. Nežinau, ar lengva pakeisti įpročius. Nors imk ir lipnia juosta užsiklijuok lūpas.

Jūs tokius pratimus atliekate su šeimomis, kurias konsultuojate, ar ir kiti tėvai nervinasi ir taip blogai jaučiasi, kai girdi nuolatinius draudimus?

Žaisdami šį žaidimą jie jaučiasi prastai, suvaržyti. Jausdami, kad kitas žmogus jiems ko nors neleidžia, susierzina, ir sako, kad kyla noras kaip nors kvailai pasielgti, ką nors TYČIA padaryti. Jeigu suaugę žmonės iškart praranda savikontrolę ir suirzta, ką jau kalbėti apie vaikus, turinčius labai mažai gyvenimiškos patirties. Kai pažaidžiame tokį žaidimą, tėvai prisimena situacijas, kad vaikas supyko ir neadekvačiai elgėsi kaip tik tada, kai jie jam draudė imti, lipti, nešti, kai neturėjo jam laiko. Vaikas, kurio gyvenime yra labai daug draudimų, gali atsisakyti net tos veiklos, kurią labai mėgsta, nes nuolatos yra suirzęs.

Be draudimų neišsiversime. Vis tiek negalime vaikui leisti daryti visko, ko nori, jau vien dėl to, kad būtų saugus.

Maži vaikai turi susipažinti su aplinka, ją tyrinėti, o mes, tėvai, turime įvertinti, ar ne per daug jiems draudžiame. Kitaip tariant, sakyti „ne" tada, kai išties tai būtina. O kaip dažnai neleidžiame vaikui užsiimti kokia nors veikla vien dėl to, kad mums nepatogu, kad vaikas gali susipurvinti ar išteplioti namus. Pavyzdžiui, jeigu mama ruošiasi virti makaronus ir ištraukia juos ant stalo, vaikučiui bus įdomu pažaisti su jais. Mamai iškart prieš akis iškyla vaizdas, kaip vaikas tuos makaronus barsto po visą butą, o jai tenka juos rinkti ropojant keturiomis. Pagalvoja, kad neturi laiko „žaisti", ir neduoda jų vaikui. Mama pasielgs kitaip, jei pagalvos, kad mažiukas vaikas moka ne tik išbarstyti makaronus, bet ir juos surinkti bei sudėti į indą. Tada ji pagalvos, kiek makaronų ir į kokį indą įpilti, bei leis vaikui su jais pažaisti, paskui paprašys, kad juos surinktų. Svarbu sukurti žaidimą, patrauklų vaikui, ir neteks pačiai iš po spintelių rankioti pabirusius makaronus. Draudimai ypač suerzina atkaklius vaikus - tokius, kuriuos mes vadiname užsispyrėliais. Bet užsispyrę jie iki tam tikro amžiaus, vėliau, kai suaugs, bus atkaklūs. Tėvams su atkakliais vaikais reikia išmokti tinkamai elgtis, nes jie nepaklūsta grubiam paliepimui, su jais reikia tartis. Tokiems vaikams begaliniai draudimai skatina norą priešintis ir maištauti, bet po ramaus pokalbio tampa sukalbami.

Žodelis „ne" iš lūpų išsprūsta tarsi savaime. Mes, ko gero, šimtus kartų per dieną jį pasakome ir net nesusimąstome, kaip dažnai vartojame...

Taip, jei įsiklausytume, išgirstume, kad vaikui ir to, ir ano negalima. Kai kurie suaugę žmonės net turi įprotį nejučiomis sakyti „ne". Mes turėtume ne kartoti nuolatos: „Ne, ne, ne", o pasirūpinti, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje. Jeigu namuose jam nekils jokių pavojų, sumažės ir draudimų. Jei vis dėlto namai sutvarkyti taip, kad mažylis neapsipils karštu vandeniu, nenusivers ant galvos sunkių daiktų, o mes vis tiek neišsiverčiame be draudimų, reikėtų šiek tiek pakeisti savo pačių įpročius. Bent šiek tiek, kad vaikas turėtų mažiau progų susierzinti.

Man atrodo, kad vis dėlto turėtų būti keli griežti draudimai, ko vaikas negali daryti dėl jo paties saugumo. Tarkim, kišti pirštų į elektros lizdą.

Mes neskaitome vaiko minčių ir nežinome, ar jis kiš pirštelius į elektros lizdą. Tėvams reikia būti budriems ir kūrybingiems. Jeigu mažylis tiesia rankutę prie jo, tai nereiškia, kad kiš pirštelius, bandys išlupti iš sienos. Vaikas nori patyrinėti, koks tai daiktas, ir kai mes pasakysime: „Oi, tu tik pirštelių nekišk", ir atitrauksime rankytę, mažiukas pagalvos: „Tai štai ką galima veikti su elektros lizdu." Ir trauks jis tarsi magnetas. Galime pasielgti kitaip ir pasakyti: „Tau įdomus elektros lizdas? Žinok, jis skirtas lempai, televizoriui įjungti ir t. t." Taip vaikas gaus atsakymą, kam reikalingas šis daiktas, ir jo smalsumas bus patenkintas. Vaikai yra protingi. Štai viena mama man sako: „Tik nusisuku ir mažius ką nors pridirba, pavyzdžiui, į sofą smaigsto virbalus." Negalima už tai kaltinti mažylio, nes jam smalsu, o mama neturėtų palikti virbalų tokioje vietoje, kad jis galėtų pasiekti. Yra dalykų, kurie turi būti laikomi vaikams nepasiekiamose vietose. Na, o jeigu jis nori veiklos, kurios negalime jam leisti, tiesiog neleiskime tuo užsiimti ir pasiūlykime kitokios. Be galo svarbu sudominti kita veikla, nes vien pykčiu nieko nelaimėsime.

Nuolatiniai nepagrįsti draudimai gali pakeisti ne tik vaiko elgesį, bet ir jo asmenybę?

Blogiausia yra tai, kad kai tėvai daug visko draudžia, vaikas nesimoko gyventi be suaugusiųjų. Būdamas šalia tėvų jis žino, kad kai bus uždrausta, nedarys, ir žvalgosi į juos pradėdamas kokią nors veiklą. Pats vienas nemoka priimti sprendimo, galima tai daryti ar ne. Pats vienas nesimoko įvertinti tam tikros padėties: kai uždraudžia - nedaro, o kai nedraudžia, daro visa, kas šauna į galvą. Jeigu auginame kūrybingą, gyvybingą vaiką ir nuolat jo iniciatyvą slopiname draudimais, ar nepraras mažylis noro būti kūrybingas? Taip gali atsitikti. Jeigu vaikas turi daug idėjų, kuo galėtų užsiimti, bet mums, tėvams, tai nepatogu, bijome, kad susiteps, pribarstys ko nors ant grindų ir t. t., galime užslopinti iniciatyvą. Daugelis mažų vaikų jau žino, kad negalima karstytis į medžius. Iš tiesų galima, bet reikia vaiką prižiūrėti, nes kartis į medį gali būti saugu. Suaugusiųjų draudimai nuslopina vaiką kaip molas jūros bangas. Bangos plaukia ir atsimušusios į molą lūžta. Vaikas turi idėją, nori išbandyti, o tėvai pastato žodžių „ne" molą ir jį sustabdo. Tada pamažu mažiukas išmoksta nenorėti, negalvoti, nekurti. Tai liūdna, nes tikroji mūsų, tėvų, pareiga yra pasirūpinti, kad vaikas būtų saugus, ir leisti skleistis jo asmenybei.

Trumpi patarimai

- Prieš sakydami vaikui „ne" pagalvokime, ar negalime leisti jam daryti tai, ko nori.

- Girdėdamas daug draudimų vaikas auga irzlus.

- Užuot draudę žaisti su namų apyvokos daiktais ar maisto produktais, pagalvokime, kaip padaryti, kad vaikas vis dėlto saugiai galėtų pažaisti.

- Nesakykime vaikui „negalima", jei susidomi kokiu nors daiktu, o paaiškinkite, kam jis skirtas. Kartu nenuleiskime nuo vaiko akių dėl jo paties saugumo.

- Net į medį kartis gali būti saugu, jeigu pasirūpinsime, kad būtų saugu. Vaikui tai patirtis, o mūsų pareiga - užtikrinti saugumą.

- Girdėdamas daug „ne" vaikas nesimoko priimti savarankiškų sprendimų.

- Nebūkime tais, kurie užkerta kelią skleistis vaiko kūrybiškumui.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (10)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai pasirūpinti savo dantimis (1)

„Nenoriu plautis rankų, nenoriu valgyti daržovių, eiti į darželį, klotis lovos ir persirengti grįžęs namo..." – sąrašas galėtų tęstis iki begalybės.

Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Ar vaikai į mokyklą turi ateiti mokėdami skaityti ir rašyti (13)

Kas yra priešmokyklinis ugdymas: ko šiuos metus mokomi vaikai, ar priešmokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Kas iš tiesų yra emocinis intelektas ir kaip jį ugdyti nuo mažų dienų (6)

Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę.

Išlepinto vaiko požymiai ir patarimai tėvams (11)

Išlepintas mažylis – tikras galvos skausmas tėvams.

Pedagogė: vaikus turime auklėti koreguodami netinkamą jų elgesį, o ne bausdami (1)

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės parengtas komentaras apie bausmes. Kas yra bausmė ir ar ji taikoma vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose?

Kai vaikas supyksta, turite atsiminti kelis esminius dalykus

Išbandymas ne tik vaikui, bet ir tėvams – taip galima apibūdinti situacijas, kai mažylis primygtinai kažko reikalauja prekybos centre, išlipęs iš lovos „ne ta koja" verkšlena iki pietų, nepasidalinęs žaislais smėlio dėžėje ima viską mėtyti į šalis, apkumščiuoja greta sėdinčius draugus ir visais kitais būdais demonstruoja nepasitenkinimą ar nusivylimą.

3 eksperimentai su vandeniu, kurie patiks vaikams

Ne tik rašydami ar skaitydami vis daugiau galime išmokti apie mus supančią aplinką, bet ir labai svarbu kalbėti, pajusti, matyti. Todėl tam pasiekti pasitelkiami eksperimentai.

Kur dėti sugedusius elektroninius žaislus

Net penktadalis gyventojų, kurių šeimose auga nepilnamečių vaikų, teigė, jog pernai elektroninius žaislus į konteinerius išmetė kartu su buitinėmis atliekomis. Kone kas antras apklaustasis manė, jog žaisluose galėjo būti likusios panaudotos baterijos.

Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką (1)

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės (18)

Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.

Vaikas neklauso: 3 esminiai dalykai, kuriuos turite žinoti (13)

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį? Pats pirmas žingsnis būtų pabandyti suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai.

3 vaikų auklėjimo būdai, kuriuos geriau pamirškite visiems laikams (42)

Tyrimai rodo, kad šaukimas ant vaikų turi tokių pat žalingų pasekmių jiems kaip ir fizinės bausmės.