Edukologė – apie vaiko adaptaciją darželyje

Per kiek laiko vaikas apsipranta darželyje ir kaip jam galėtų padėti tėvai?

Konsultuoja edukologė psichologė darželių tinklo „Namų darželis" vadovė Audronė Kancė.


Iš mamos asmeninės patirties:


„Mano dukrytės adaptacija darželyje truko keturis mėnesius. Visus tuos mėnesius ji nemiegojo pietų miego, verkė, todėl kiekvieną dieną vidurdienį važiuodavau jos pasiimti. Auklėtojos sakydavo, kad vaikas labai „sunkus", ir klausdavo, ar ruošiau ją darželiui, ar pasakoju apie jo tvarką. Linktelėdavau ir jausdamasi netikusi mama, kartais posmą kitą nuverkusi, apsikabindavau vaiką ir sliūkindavau namo. Kitą rytą jausdavausi be galo dėkinga, kad tokį „sunkų" vaiką priima pabūti bent iki pietų...


Žinau, kad taip - be galo dėkingi ir beteisiai jaučiasi dauguma tėvų. Dauguma jų nežino, kad vaikui rekomenduojama, bet jis neprivalo darželyje miegoti pietų miego ir kad ne jų, o auklėtojų darbas yra ieškoti kitų išeičių arba būdų, kaip jį užmigdyti. Dauguma nustemba sužinoję, kad turi teisę patys siūlyti būdų, kurie galbūt palengvintų vaiko, mamos ir auklėtojos padėtį."


Apie teises ir pareigas, arba blogo jausmo „nuryti" negalima


„Padėti vaikui ne tik galima, tai būtina, - sako darželių vadovė Audronė Kancė. - Keista, kad vis dar manome, jog darželis yra institucija, kuri nustato teises ir pareigas, o mes nieko pakeisti negalime. Tėvai užima nieko nežinančiųjų beteisių poziciją su nuostata, kad kitaip nebus. Darželio ir tėvų santykiai turi būti grįsti lygiavertiškumu, bendradarbiavimu. Tėvai su auklėtojomis turi kalbėtis kaip lygūs su lygiais. Taip, jos yra savo srities profesionalės, galbūt tėvai mažiau išmano pedagogiką, tačiau į darželį jie atvedė savo vaiką, kurį pažįsta geriau ir jis jiems rūpi. Norėčiau, kad tėvai išsitiestų ir jaustųsi oriai. Jei neramu, netylėtų, nemanytų, kad taip ir turi būti arba nieko vis tiek nepakeisi, o eitų ir sakytų, kalbėtųsi, klaustų, siūlytų, tartųsi.


Blogiausia yra pulti į kraštutinumus: jaustis bejėgiam, t. y. ką pasakė, tą ir darysiu, arba visagaliam, t. y. dabar tai padarysiu čia tvarką! Nesigūžkite, bet ir durimis netrankykite.


Tik tada, kai auklėtoja į kvietimą bendradarbiauti neatsako, jei jaučiate, kad atsisako pagalbos, užsidaro, eikite pas vadovą ir sakykite: „Bandžiau, bet man nepavyko. Kokios dar galimybės šiame darželyje keisti esamą padėtį?""


Ne tėvų darbas


„Pasiimkite, nes jūsų vaikas išderina visą grupę", - neretai išgirsta tėvai vaikų, kuriems adaptacija nėra lengva. „Taip tarsi permetama atsakomybė mamai, lyg sakoma, kad tai ji kalta, jog vaikui sunki adaptacija. Pulti - geriausia gynyba, - sako A.Kancė. - Taip sakydamos auklėtojos pripažįsta savo bejėgystę.


Mama tikrai nekalta, kad jos vaikas jautresnis. Padaryti, kad jis idealiai elgtųsi grupėje, nėra tėvų darbas. Antra vertus, elgtis grupėje idealiai nėra ir vaiko darbas. Vaiko darbas yra būti vaiku, išgyventi taip, kaip jis išgyvena, jausmus reikšti taip, kaip geba reikšti, o suaugusiojo, auklėtojo darbas yra būti šalia ir jam padėti.

Auklėtojos darbas taip pat yra bendravimas, gera vaikų psichologinė savijauta, socialumas".


Teisė nusiraminti


„Vis rašome apie tai, kad vaiką prie darželio reikia pratinti pamažu, kad mama gali pabūti su juo grupėje: vieną dieną - ilgiau, kitą - trumpiau, o trečią palikti vieną. Man jau antrą dieną liepė palikti vaiką vieną, nes, neva kitos mamos negali ateiti ir pabūti su saviškiais, todėl tokia išimtis neteisinga", - kartą pasiguodė į darželį dukrytę išleidusi kolegė.

„Pirmiausia labai svarbu atskirti, kieno poreikis yra būti darželyje kartu - mamos ar vaiko. Yra mamų, kurioms ypač sunku atsiskirti nuo savo vaiko. Tokioms sakau: „Prieš išleisdamos vaiką į darželį padarykite viską, kad pačios jaustumėtės saugiai, t. y. itin kruopščiai atlikite tėvų „namų darbus". Jei net ir juos atlikusi jaučiatės nesaugiai - vadinasi, darželiui kol kas nesate pasiruošusi, dar pabūkite namie su vaiku. Sprendimas išleisti į darželį panašus į sprendimą nutraukti žindymą, iškelti vaiką iš savo į jo lovytę. Gana dažnai būna, kad sunkiausi adaptacijos požymiai kamuoja ne vaiką, o mamą.


Suprantu, kad mamai gali būti labai neramu ir ji turi teisę nusiraminti pabūdama šalia vaiko. Tačiau auklėtoja turi pasirūpinti visais vaikais, stengtis, kad visi jaustųsi maksimaliai gerai. Paprastai grupėse būna keli naujokai ar jautresni vaikai, kuriems nėra lengva, ir jie taip pat turi mamą bei tėtį, tačiau jų nėra kartu.


Rekomenduočiau padaryti kuo daugiau parengiamųjų žingsnelių (tėvų „namų darbų"), kad reikėtų kuo mažiau žaisti kitų grupės vaikų jausmais.


Svarbu suvokti, kad tikroji adaptacija vaikui prasideda tik tada, kai mamos nėra šalia. Net jei būsite šalia vaiko visą mėnesį, lengviau nebus. Jei parodysite, kad darželį galima lankyti kartu su mama, jis būtinai kovos, kad taip ir būtų.

Jei mama labai nerimauja (kad ir kada tas nerimas užkluptų), turėtų nebijoti paprašyti auklėtojos, kad leistų ateiti į grupę pažiūrėti, kaip jaučiasi, elgiasi jos vaikas. Tačiau svarbu, kad svetimas žmogus grupėje būtų kuo mažiau matomas ir girdimas. Antraip išsiderina grupės rutina, įprastas režimas, vaikai pasijunta nesaugūs.

Nereikia grupėje būti visą dieną, paprastai užtenka penkiolikos minučių per laisvą žaidimą, kad aplankytų jausmas: ramybės arba (būna ir taip) dar didesnio nerimo."


Netradicinių sprendimų teisė


Kai ėjo ketvirtas adaptacijos mėnuo, o mano dukrytė net nesiguldavo į darželio lovytę pagulėti, auklėtojos skėsčiojo rankomis: „Nebežinome, ką daryti", mane apėmė neviltis, bet išgelbėjo neįprastas patarimas, kurį gavau iš kitos darželio auklėtojos: „Ateik ir pati užmigdyk savo vaiką." O taip galima?


„Galima, - sako A.Kancė. - Tačiau kas veikia vieniems vaikams, gali neveikti kitiems, o tretiesiems toks eksperimentas gali duoti priešingą efektą - be mamos nemiegos.


Be to, svarbu suprasti, kad darželio auklėtoja turi galvoti bent trimis žingsniais į priekį ir vadovautis principu: visi vaikai yra lygūs ir vienodai svarbūs. Todėl jei kažko negalima padaryti (leisti) visiems vaikams, to negalima daryti (leisti) ir vienam vaikui. Yra daug idėjų, kuriomis lengvai „užsikrečiama" ir tą užkratą vėliau gali būti labai sunku suvaldyti. Viena tokių, pavyzdžiui, yra leisti nemiegoti, jei vaikas nenori. Aš esu prieš prievartinį migdymą, tačiau už tai, kad vaikas pailsėtų. Net jei namuose niekada nemiegodavo pietų, darželio ritmas jį išvargina, be to, paprastai keliasi anksčiau, ryte būna daug veiklų, paskui dar ir žaidimai lauke. Po lauko mažesnieji paprastai jau merkia nosis į pietų sriubos dubenėlius.


Vis dėlto svarbiausia taisyklė per pietų miegą yra ne miegoti, o netrukdyti tiems, kurie miega, ir... pailsėti.

Auklėtoja turėtų ieškoti būdų, kaip padėti vaikui pailsėti. Kartais jai tenka ir šalia vaikučio atsigulti, ir jį apsikabinti - tarsi suteikti ribas, kurios vaiką ramina. Ji būtinai turėtų paklausti mamos, kokie ritualai ramina vaiką. Vienam gal reikia pakasyti ausytę, kitą gerai „apkamšyti", trečiam pamasažuoti delniuką ir pan. Jei auklėtoja to nepaklausia, mama turi pati pasakyti, nes labai svarbu, kad nuo pat pradžių vaikas gautų tai, kad padeda jam atsipalaiduoti, pritapti, nurimti. Auklėtoja neturėtų sakyti, kad ji negali tiek dėmesio skirti visiems. Pirma, paprastai visiems tiek dėmesio ir nereikia - tik naujokams ir itin jautriems vaikams. Antra, toks yra tas jos darbas.


Trečia, darželis yra tam tikra bendruomeninė santvarka ir turi savų taisyklių. Ne veltui prašoma vaiką į darželį atvesti iki tam tikros valandos. Mat jei vienas atvedamas aštuntą, o kitas saldžiai išsimiegojęs tik dešimtą, natūralu, kad atėjus pietų metui vaikų miego poreikis bus nevienodas".


„Man nepatinka..."


Kartais, kai grupės durys uždarytos, o aš už jų laukiu, kol vaikai pavalgys pavakarius, girdžiu, kaip šeimininkutė ar auklėtoja liepiamąja nuosaka kažką sako kuriam nors vaikui: „Sėdėk tiesiai!", „Nesidairyk..."


„Pirmiausia patarčiau įvertinti auklėtojos temperamentą. Būna garsiakalbių, energingų, vitališkų. Jos kartais skamba grėsmingai, tačiau yra vaikų mylimos, jiems tinka ir patinka. O kita auklėtoja gali suokti plonu balseliu, pažemintu tonu, bet... akmeniniu veidu ir tai vaikui skambės daug grėsmingiau.


Jei vis dėlto mama, kuri mano, kad pakeltas tonas nėra temperamento dalis ir auklėtoja peržengia pedagogikos ribas, turi teisę pasakyti pastabą. Tačiau nieko gera nebus, jei atidarysite duris ir išbarsite ar gėdinsite auklėtoją vaikams girdint. Tėvų elgesys parodo, ar jie pasitiki ir gerbia auklėtoją. O juk pasitikėjimas ir pagarba yra sėkmingos adaptacijos dalis.


Auklėtojos darbas yra darbas su savimi. Ji turi „pagauti save", kai tik pasijunta prarandanti pedagoginę poziciją ir į padėtį reaguojanti pernelyg žmogiškai. Ji turi sugebėti atpažinti savo jausmus, išmanyti savikontrolės ir raminimosi technikas. Nuolatinis tobulėjimas yra jos profesinis kelias.


Tėvai turėtų žinoti, kad visi auklėtojos profesionalės sprendimai yra nulemti ne asmeninio patogumo (neišėjome į lauką, nes sunku tiek vaikų aprengti), o rimtų, tikrų, objektyvių veiksnių argumentų (neišėjome į lauką, nes Sveikatos centras įspėjo, kad labai užterštas oras ir pan.)."


„Namų darbai"


50 proc. vaiko adaptacijos sėkmės lemia tinkamas tėvų pasiruošimas darželiui. Keli edukologės A.Kancės patarimai.


*Prieš išleisdami atžalą į darželį su juo susipažinkite patys ir supažindinkite vaiką. Susitarkite su auklėtoja dėl pokalbio ir per jį kaip tik galite išsamiau papasakokite apie savo vaiką: ką mėgsta, o ko ne, kas jį nuramina, o kas dirgina ir t. t. Mažas vaikas apie save pats nieko nepapasakos, o tinkamas startas yra labai svarbu.


*Iki maždaug 8 m. vaikai negeba mąstyti abstrakčiai, jie supranta tik tai, kas labai konkretu, ką gali paliesti, paimti, pamatyti, paragauti. Todėl pasakoti, kaip ten, darželyje, bus, nėra prasmės. Vaikui reikia patirti, kas yra tas darželis. Todėl dar prieš pradėdami jį lankyti vis nuveskite vaiką į neutraliausią darželio teritoriją - jo kiemą. Apsidairyti, pamatyti vaikus, kas tos auklėtojos, apsiprasti su aplinka ir t. t. Tokią teisę turi visi tėvai visuose darželiuose.


*Sužinokite, kokios yra darželio taisyklės, paklausinėkite, kaip auklėtojos paprastai elgiasi, jei kuris vaikas atsisako miegoti, valgyti, jei susipeša su draugu, įsisiautėja, kokie yra raminimo būdai. Aptarkite, kaip atrodys pirmoji adaptacijos savaitė, kiek ilgai galėsite pabūti su vaiku, o kada jau turėtumėte paleisti jį būti vieną, kokiu dienos metu galėsite paskambinti auklėtojai paklausti, kaip sekasi jūsų mažyliui. Kuo daugiau žinosite, tuo saugiau jausitės patys.


*Jei išėjus iš pokalbio jus lydi jausmas, kad pasitikite auklėtoja, jums ramu, adaptacija bus lengvesnė. Pačiu sunkiausiu metu, kai prasidėda vaiko kova, tai bus burė, į kurią įsikibsite, kad būtų bent truputį ramiau.

Jei nėra ramybės, tai dažniausiai patiems tėvams yra sunkiau atlaikyti adaptacijos laikotarpį. Kai vaikas pradeda visomis jėgomis kovoti, kad būtų sugrąžintas atgal į namus, tėvai nenoromis gali pradėti manyti, kad kažkas yra blogai su auklėtoja, ji kažką jam daro. Vaikas „nuskaito" tėvų nerimą ir taip pat pradeda jaustis nesaugus. Tada adaptacija apsunksta. Todėl pirmiausia tėvai turi pasirūpinti savo saugumo jausmu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis