Esu nevykusi mama: kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu

 (1)
Kiekviena mūsų žino, kas yra kaltės jausmas. Jaučiamės kaltos, nes ne taip pagimdėme, ne taip maitinome savo kūdikį, nemokame auklėti savo vaikų, neišverdame šeimai vakarienės ir t. t., ir pan. Iš kur jis, tas įkyrus kaltės jausmas? Ar įmanoma jo atsikratyti?
<span style="color: #ff0000;">Esu nevykusi mama:</span> kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu
© Vida Press

Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas, knygos „Pokalbiai apie seksą" autorius.

Ko gero, pirmą kartą jums nepadėsime. Nei jums, nei sau. Pasirodo, kaltės jausmas slypi mūsų pasąmonėje nuo neatmenamų laikų ir bent jau kol kas nėra galimybių jo atsikratyti. Bet kai ką padaryti dėl savęs galime. Ir net tik mamos.

Kyla iš pasąmonės

Pasak psichoanalitiko Viktoro Šapurovo, kaltės jausmą prieš daug šimtmečių žmonėms įskiepijo įvairios religijos. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad iki šiol yra perduodamas iš kartos į kartą. Jis būdingas absoliučiai daugumai Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų. Kitaip nei prieš šimtmečius, kai kaltės jausmas buvo visiems įprastas ir nekeliantis noro jo atsikratyti, šiuo metu jis neretai trukdo, nes per daugelį metų žmonės patobulėjo, tapo mąstantys ir protingi. Dabar tikrai neretam kyla mintis, kodėl turiu jaustis kaltas, kodėl graužia sąžinė, nors nieko bloga nepadariau. Ir nors dažniausiai visi suprantame, kad neretai be reikalo jaučiamės kalti, vis tiek taip jaučiamės ir nieko negalime pakeisti. Psichoanalitikai kaltės jausmą lygina su karšta bulve - ją sunku išlaikyti delne, todėl žmonės mėto vienas kitam. Panašiai ir su kaltės jausmu - kai jis prislegia, „numetame" kam nors kitam, apkaltindami tą kitą nebūtais dalykais.

Iš tiesų kaltės jausmas turėtų atsirasti tuomet, kai padarome ką nors bloga, kai nusižengiame įstatymams ar paprasčiausiam padorumui. Tokiais atvejais kaltės jausmas skatintų atsiprašyti, pasitaisyti, nekartoti klaidų. Tačiau praktiškai 100 proc. daugelio šalių gyventojų jaučiasi kalti net ir tuomet, kai nieko bloga nepadarė - be priežasties.

Tarp tų žmonių yra ir moterys, mamos, kurioms būdingos kelios kaltės jausmo rūšys:

1. Nors gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje seksas nebėra toks didžiulis tabu, koks buvo prieš šimtą metų, vis dėlto dalis jaunų moterų jaučiasi kaltos dėl to, kad turi lytinių santykių, nors dar nėra ištekėjusios. Šis kaltės jausmas slypi pasąmonėje ir griaužia tarsi kirminas, neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis gražiu seksu su mylimu žmogumi. Dalis moterų jaučiasi kaltos, jeigu su jomis nenori mylėtis vyras.

2. Galima sakyti, kad šis amžius yra moterų karjeros amžius. Yra moterų, kurioms karjera yra gyvenimo tikslas, o kartu ir malonumas. Jos dažnai išsikelia tikslą daug uždirbti, būti stipriąja šeimos puse. Dalis jų nenori vaikų, apie juos negalvoja arba motinystės planus atideda vėlesniam laikui. Bet kaltės jausmas nesnaudžia, jis priverčia susimąstyti: „Kodėl kitos jau turi vaikų, o aš vis dar jų neturiu?" Jeigu moteris ištekėjusi, jaustis kalta verčia aplinkiniai įkyriai klausinėdami: „Kada planuojate vaikelį?" Jeigu vaikelio nesinori, kaltės jausmas gali tapti sunkiai pakeliamas.

Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan.
Viktoras Šapurovas

Pasak analitiko V.Šapurovo, nenorėdama kūdikio arba tiksliai nežinodama, ar jo nori ir pastojusi tik dėl to, kad patyrė artimųjų spaudimą (arba bandė būti kaip visos), moteris dažniau blogai jaučiasi per visą nėštumą. Maža to, ją dažniau vargina nėštumo toksikozės, smarkiau pykina, vimdo. Visa tai vyksta, mat moteris jaučia stiprų vidinį konfliktą - nenori, nežino, ar nori kūdikio, bet privalo jį gimdyti, nes taip juk reikia.

3. Praktiškai visos moterys jaučiasi kaltos, jeigu joms gimsta genetine liga sergantis kūdikis, nors iš tiesų niekuo nenusikalto. Jeigu jau ieškotume kaltų, pusė kaltės tektų mamai, pusė tėčiui. Vis dėlto kaltų ieškoti nereikia, jų ir nėra (su sąlyga, kad moteris per nėštumą nerūkė, negėrė, nevartojo kvaišalų). O seniai užkoduotas kaltės jausmas verčia galvoti: „Ką padariau ne taip?" Ir nepelnytai prisiimti visą atsakomybę.

4. Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan. Psichologai jau 30 m. kalba apie tai, kad mes nesame deivės žemėje ir negalime būti tobulos, kad užtenka būti pakankamai gera mama. Vis dėlto kaltės jausmas kur buvęs, kur nebuvęs vis parodo savo ragus. Pasak psichologo V.Šapurovo, kiekviena mama turėtų paisyti ne tik kūdikio, vaiko, vyro, bet ir savęs. Tai labai svarbu, nes ta mama, kuri paiso savęs ir save myli, puikiai rūpinasi kūdikiu, vėliau vaiku, yra gera žmona. Tai ne egoizmas ir nėra reikalo leistis apimamai kaltės dėl to, kad motinystė nėra visas moters gyvenimas.

5. Visuomenės spaudimas gimdyti, nešioti kūdikį su šypsena, gimdyti natūraliai, žindyti ir pan. dar sustiprina ir taip jau išsikerojusį mamos kaltės jausmą. Jeigu mama jaučiasi ne taip, kaip, pasak daugumos, jaustis turėtų, ji nuolatos save kaltina ir ta būklė jai tampa sunkiai pakeliama. Mūsų visuomenėje būti šiek tiek kitokiai nėra paprasta.

Kur „padėti" kaltę?

Psichoanalitikas V.Šapurovas: „Kol kas per didelis kaltės jausmas dar egzistuoja ir, matyt, egzistuos, nes valstybės lygmeniu nėra nieko daroma, kad jis išnyktų. Iš tiesų jis žalingas šeiminiam gyvenimui, nes dažnai sutuoktiniai kaltina vienas kitą be jokios priežasties („mėto" jį vienas kitam tarsi karštą bulvę), stabdo visą mūsų ekonomikos kilimą, nes neleidžia fantazuoti, svajoti, galvoti apie savo verslą, didesnes pajamas, geresnį darbą ir pan. Kaltės jausmas slegia ir spaudžia prie žemės.

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų.
Viktoras Šapurovas

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų. Dažnai labiau neigiamai nei tą, kuris galvoja apie savo kaltę, nes nustumtas pasąmonėn gali prasiveržti brutaliu elgesiu su artimaisiais, vaikais, darbuotojais ir pan. Yra tik vienas būdas išsivaduoti iš pernelyg didelio kaltės jausmo - tuomet, kai jis labai slegia ir trukdo gyventi, reikėtų kreiptis į psichoanalitiką, kuris padės atskirti tikrą kaltės jausmą (kai padarome ką nors bloga), nuo netikro (kai kaltiname save nepagrįstai) ir suras šiam vietą mūsų smegenų „lentynėlėse", kuriose saugiai gulės nekeldamas nepatogumų.

Tuomet, kai žmogui tampa aišku, kada jis neturėtų jaustis kaltas, gyvenimas palengvėja. Be specialisto to padaryti neišeis. Daug šimtmečių skiepyto kaltės jausmo padariniai gali būti ir tokie: žmogus neskiria, kada iš tiesų yra kaltas, o kada jo kaltė tariama. Kadangi kaltės jausmas yra labai nemalonus ir nori jo atsikratyti, kratosi atsakomybės net ir tada, kai iš tiesų pasielgia blogai. Iš tiesų kiekvienas mūsų turėtų mokėti prisiimti atsakomybę už netinkamus veiksmus ir jaustis kaltas tada, kai to reikia. Tai pajausti yra siekiamybė."

Kaip atpažinti, kad kaltės yra per daug?

Jeigu kaltės jausmas yra toks stiprus, kad apkartina gyvenimą, gadina tarpusavio santykius, slegia, būtina kreiptis pagalbos į psichologą. Per didelį kaltės jausmą išduoda šie požymiai:

* persekioja jausmas, kad dėl visko, kas vyksta šeimoje, artimoje aplinkoje, darbe, esu kalta tik aš

*kiekvienas vyro, darbdavio, draugės, mamos kritikos žodis skamba kaip kaltinimas, nors iš tiesų niekas nenori apkaltinti

* kalta jaučiamės dėl smulkmenų: kai vaikas verkia, kai vyras nepasideda į vietą kojinių, kai negalime nuvykti pietų pas anytą, kai dėl spūsčių neatvežame laiku vaiko į darželį

Vaikai jaus tą patį?

„Kad vaikai augtų be per didelio kaltės jausmo, jo turėtų nejausti ir tėvai. Kitaip tariant, turėtų atskirti, kada kaltė yra pagrįsta, o kada ji neturėtų kamuoti. Tai vienintelė galimybė užauginti kartą, kuri nejaus to griaužiančio jausmo, - sako analitikas V.Šapurovas. - Nepakanka dirbtinai stengtis nesakyti vaikui: „Esi kaltas", nes tai nėra būdas mažylį užauginti sveikesnį už mus pačius. Vaikai visko mokosi stebėdami savo tėvus - jausti per didelę kaltę taip pat. Dažnai net nereikia tėvams sakyti vaikui: „Ir vėl tu kaltas", pakanka į jį piktai pasižiūrėti ir mažylis jau jausis blogai.

Vaikai mato, kaip tėvai kaltina vienas kitą, kaip „mėto" jausmą vienas kitam ir vieną dieną tas jausmas atsiduria mažylio rankose. Taip užsukamas ratas - mažylis savo kaltę bando permesti kitam vaikui (broliui, sesei, darželio draugui). Jeigu tėvai stengsis dirbtinai elgtis ir niekada nesakyti vaikui, kad jis kaltas, tačiau patys nemokės išsivaduoti iš per didelio kaltės jausmo, jie gali mažajam padaryti meškos paslaugą: labai norėdami išauklėti kitaip, nei patys buvo auklėjami, nenustatys ribų. Nepaaiškins, kas galima, o ko ne, neįskiepys atsakomybės už savo veiksmus. Tokio vaiko ateitis nebus geresnė už to, kuriam tėvai įskiepija per didelį kaltės jausmą, nes toks vaikas neskirs gero nuo blogo".

Kovo mėn. žurnale TAVO VAIKAS Nr.3 skaitykite:

* Ant bangos
Auklėjimas be bausmių
* Viešnagė Merūno Vitulskio šeimoje
* Tyrimas
Du vaikai - norma?
* Pirmieji metai
Čiulptuko ABC
* Tėvų darželis
Skundų maišelis. Ar tikrai?

Išsamus naujo žurnalo anonsas – ČIA.
Užsiprenumeruoti palankiausiomis sąlygomis galima ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lavinimas ir ugdymas

Psichologė: tėvai draudžia vaikui nesveiką maistą, o patys pasislėpę valgo (3)

Kalbant apie sveikos mitybos įpročių formavimą vaikams nuo pirmųjų dienų, tiesa yra paprasta – geriausia mokykla mažiesiems yra pačių mūsų rodomi pavyzdžiai. Apie tai kalbame su knygos „Samčio burtai“ konsultante, vaikų raidos psichologe Gintare Pupinyte.

Psichologė: kodėl vaikui naudinga lankyti darželį

Nuo kokio amžiaus patartina vaiką leisti į vaikų darželį? Ar jis apskritai būtinas vaikui? Šį klausimą žurnalas TAVO VAIKAS pateikė psichologei psichoterapeutei Rūtai Bačiulytei.

Psichiatras Raimundas Alekna: ar vaikui reikia darželio? (32)

Sakoma, kad „naminukai" – kūrybiškesni, bet darželinukai – socialesni... Ką daryti, užrašyti vaiką į darželį ar ne? Spręsti, žinoma, jums. Bet mes, kaip visada, kviečiame įsiklausyti ir į specialistų nuomonę.

Iš kur vaikai išmoksta meistriškai manipuliuoti? Atsakymas jums gali nepatikti (1)

„Jei suvalgysi šitą brokolių sriubą, galėsi suvalgyti saldainį", – sako mama. Vaikas sutinka. Kitą dieną pietums paruošta burokėlių sriuba. „Mama, suvalgysiu ją visą, jei po to duosi du saldainius“, – nė neraudonuodamas pareiškia mažylis.

Gimtadienis, kurį prisiminsiu visą gyvenimą

Mes, suaugusieji, linkę nebesureikšminti savo gimtadienių, o kartais net bandome juos ignoruoti, tikėdamiesi, kad gal tie metai lėks ne tokiu pašėlusiu tempu. Tačiau vaikams jų gimtadieniai labai svarbūs, reikšmingi ir laukiami.

Specialistų patarimai, kaip surengti nepakartojamą gimtadienio šventę

Kai vasara už lango, nesislėpkite namie, net ir gimtadienius švęskite kieme, miške, pievoje, po medžiu, ant kalno ar prie jūros.

Ar galime vaikui sakyti „Jei muša – duok atgal“? (80)

Ar teisingas yra patarimas sulaukus kito vaiko netinkamo elgesio į jį atsakyti tuo pačiu? Jei pastūmė – stumti atgal, jei trenkė – trenkti atgal?

Vaikas darželyje nusimauna kelnes ir rodo varpą: kaip tinkamai sureaguoti (40)

Vaikų darželį lankantis berniukas savo elgesiu privertė ne juokais sunerimti mamą: darželyje jis nusimauna kelnes ir rodo kitiems vaikams lytinį organą. Kaip tinkamai reaguoti, klausia laiške mama.

Kaip švęsti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną su mažais vaikais? (5)

Liepos 6-ąją minime Lietuvos gimtadienį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Edukacinės platformos tėvams ir vaikams „Mažųjų ekspertų mokykla“ ambasadorė Živilė Mikailienė siūlo šią dieną minėti pasitelkiant aiškius, žaismingus ir vaikų mėgstamus simbolius: iškepti gimtadienio tortą Lietuvai, o mažuosius šventės dalyvius papuošti Karaliaus Mindaugo bei kitų Lietuvos kunigaikščių ir didikų karūnomis.

Vilniuje tuoj duris atvers Dinozaurų parkas (1)

Iš užsienio atplukdyti ir į Vilnių atvežti natūralaus dydžio dinozaurai bus eksponuojami pirmajame sostinėje ir vieninteliame Baltijos šalyse ant pastato stogo įrengtame šių prieš milijonus metų žemėje gyvenusių gyvūnų parke.

Psichologė: leiskite vaikui išplauti indus – net jei po to teks perplauti (2)

Vaikai mokosi liesdami, ragaudami, jausdami, užuosdami ir klausydamiesi. Ar visas šias paslaptis vaikai gali įminti virtuvėje, kalbame su knygos "Samčio burtai" konsultante, vaikų raidos psichologe Gintare Pupinyte.

Kodėl turėtume nustoti skatinti savo vaikus siekti nuolatinės sėkmės

Vaikystė šiandien tampa vis labiau panaši į skubotą bėgimą suaugusiųjų gyvenimo link.

Ar reikia drausminti svetimą vaiką, kai jis netinkamai elgiasi (80)

Joriui tik ketveri ir jis yra tikras vaikų žaidimų aikštelės siaubas. Berniukas yra pagarsėjęs smėlio formelių vagis ir žino, kaip įgyvendinti savo norus pasitelkus mažyčius kumštukus.

Šią savybę turintys vaikai auga laimingesni: kaip ją puoselėti (2)

„Jeigu savo vaikui galite padovanoti vieną vienintelę savybę, padovanokite jam optimizmą", – pataria garsus žydų kilmės amerikiečių psichologas ir Nobelio premijos laureatas Danielis Kahlmannas. Kodėl būtent ši savybė tokia svarbi?

Vilniuje vaikų laukia atsidarantis Lietuvos edukologijos universiteto darželis (3)

Lietuvos edukologijos universitete nuo šio rudens pradeda veikti vaikų darželis „Mažųjų akademija".