Esu nevykusi mama: kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu

 (1)
Kiekviena mūsų žino, kas yra kaltės jausmas. Jaučiamės kaltos, nes ne taip pagimdėme, ne taip maitinome savo kūdikį, nemokame auklėti savo vaikų, neišverdame šeimai vakarienės ir t. t., ir pan. Iš kur jis, tas įkyrus kaltės jausmas? Ar įmanoma jo atsikratyti?
© Vida Press
Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas, knygos „Pokalbiai apie seksą" autorius.

Ko gero, pirmą kartą jums nepadėsime. Nei jums, nei sau. Pasirodo, kaltės jausmas slypi mūsų pasąmonėje nuo neatmenamų laikų ir bent jau kol kas nėra galimybių jo atsikratyti. Bet kai ką padaryti dėl savęs galime. Ir net tik mamos.

Kyla iš pasąmonės

Pasak psichoanalitiko Viktoro Šapurovo, kaltės jausmą prieš daug šimtmečių žmonėms įskiepijo įvairios religijos. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad iki šiol yra perduodamas iš kartos į kartą. Jis būdingas absoliučiai daugumai Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų. Kitaip nei prieš šimtmečius, kai kaltės jausmas buvo visiems įprastas ir nekeliantis noro jo atsikratyti, šiuo metu jis neretai trukdo, nes per daugelį metų žmonės patobulėjo, tapo mąstantys ir protingi. Dabar tikrai neretam kyla mintis, kodėl turiu jaustis kaltas, kodėl graužia sąžinė, nors nieko bloga nepadariau. Ir nors dažniausiai visi suprantame, kad neretai be reikalo jaučiamės kalti, vis tiek taip jaučiamės ir nieko negalime pakeisti. Psichoanalitikai kaltės jausmą lygina su karšta bulve - ją sunku išlaikyti delne, todėl žmonės mėto vienas kitam. Panašiai ir su kaltės jausmu - kai jis prislegia, „numetame" kam nors kitam, apkaltindami tą kitą nebūtais dalykais.

Iš tiesų kaltės jausmas turėtų atsirasti tuomet, kai padarome ką nors bloga, kai nusižengiame įstatymams ar paprasčiausiam padorumui. Tokiais atvejais kaltės jausmas skatintų atsiprašyti, pasitaisyti, nekartoti klaidų. Tačiau praktiškai 100 proc. daugelio šalių gyventojų jaučiasi kalti net ir tuomet, kai nieko bloga nepadarė - be priežasties.

Tarp tų žmonių yra ir moterys, mamos, kurioms būdingos kelios kaltės jausmo rūšys:

1. Nors gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje seksas nebėra toks didžiulis tabu, koks buvo prieš šimtą metų, vis dėlto dalis jaunų moterų jaučiasi kaltos dėl to, kad turi lytinių santykių, nors dar nėra ištekėjusios. Šis kaltės jausmas slypi pasąmonėje ir griaužia tarsi kirminas, neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis gražiu seksu su mylimu žmogumi. Dalis moterų jaučiasi kaltos, jeigu su jomis nenori mylėtis vyras.

2. Galima sakyti, kad šis amžius yra moterų karjeros amžius. Yra moterų, kurioms karjera yra gyvenimo tikslas, o kartu ir malonumas. Jos dažnai išsikelia tikslą daug uždirbti, būti stipriąja šeimos puse. Dalis jų nenori vaikų, apie juos negalvoja arba motinystės planus atideda vėlesniam laikui. Bet kaltės jausmas nesnaudžia, jis priverčia susimąstyti: „Kodėl kitos jau turi vaikų, o aš vis dar jų neturiu?" Jeigu moteris ištekėjusi, jaustis kalta verčia aplinkiniai įkyriai klausinėdami: „Kada planuojate vaikelį?" Jeigu vaikelio nesinori, kaltės jausmas gali tapti sunkiai pakeliamas.

Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan.
Viktoras Šapurovas

Pasak analitiko V.Šapurovo, nenorėdama kūdikio arba tiksliai nežinodama, ar jo nori ir pastojusi tik dėl to, kad patyrė artimųjų spaudimą (arba bandė būti kaip visos), moteris dažniau blogai jaučiasi per visą nėštumą. Maža to, ją dažniau vargina nėštumo toksikozės, smarkiau pykina, vimdo. Visa tai vyksta, mat moteris jaučia stiprų vidinį konfliktą - nenori, nežino, ar nori kūdikio, bet privalo jį gimdyti, nes taip juk reikia.

3. Praktiškai visos moterys jaučiasi kaltos, jeigu joms gimsta genetine liga sergantis kūdikis, nors iš tiesų niekuo nenusikalto. Jeigu jau ieškotume kaltų, pusė kaltės tektų mamai, pusė tėčiui. Vis dėlto kaltų ieškoti nereikia, jų ir nėra (su sąlyga, kad moteris per nėštumą nerūkė, negėrė, nevartojo kvaišalų). O seniai užkoduotas kaltės jausmas verčia galvoti: „Ką padariau ne taip?" Ir nepelnytai prisiimti visą atsakomybę.

4. Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan. Psichologai jau 30 m. kalba apie tai, kad mes nesame deivės žemėje ir negalime būti tobulos, kad užtenka būti pakankamai gera mama. Vis dėlto kaltės jausmas kur buvęs, kur nebuvęs vis parodo savo ragus. Pasak psichologo V.Šapurovo, kiekviena mama turėtų paisyti ne tik kūdikio, vaiko, vyro, bet ir savęs. Tai labai svarbu, nes ta mama, kuri paiso savęs ir save myli, puikiai rūpinasi kūdikiu, vėliau vaiku, yra gera žmona. Tai ne egoizmas ir nėra reikalo leistis apimamai kaltės dėl to, kad motinystė nėra visas moters gyvenimas.

5. Visuomenės spaudimas gimdyti, nešioti kūdikį su šypsena, gimdyti natūraliai, žindyti ir pan. dar sustiprina ir taip jau išsikerojusį mamos kaltės jausmą. Jeigu mama jaučiasi ne taip, kaip, pasak daugumos, jaustis turėtų, ji nuolatos save kaltina ir ta būklė jai tampa sunkiai pakeliama. Mūsų visuomenėje būti šiek tiek kitokiai nėra paprasta.

Kur „padėti" kaltę?

Psichoanalitikas V.Šapurovas: „Kol kas per didelis kaltės jausmas dar egzistuoja ir, matyt, egzistuos, nes valstybės lygmeniu nėra nieko daroma, kad jis išnyktų. Iš tiesų jis žalingas šeiminiam gyvenimui, nes dažnai sutuoktiniai kaltina vienas kitą be jokios priežasties („mėto" jį vienas kitam tarsi karštą bulvę), stabdo visą mūsų ekonomikos kilimą, nes neleidžia fantazuoti, svajoti, galvoti apie savo verslą, didesnes pajamas, geresnį darbą ir pan. Kaltės jausmas slegia ir spaudžia prie žemės.

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų.
Viktoras Šapurovas

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų. Dažnai labiau neigiamai nei tą, kuris galvoja apie savo kaltę, nes nustumtas pasąmonėn gali prasiveržti brutaliu elgesiu su artimaisiais, vaikais, darbuotojais ir pan. Yra tik vienas būdas išsivaduoti iš pernelyg didelio kaltės jausmo - tuomet, kai jis labai slegia ir trukdo gyventi, reikėtų kreiptis į psichoanalitiką, kuris padės atskirti tikrą kaltės jausmą (kai padarome ką nors bloga), nuo netikro (kai kaltiname save nepagrįstai) ir suras šiam vietą mūsų smegenų „lentynėlėse", kuriose saugiai gulės nekeldamas nepatogumų.

Tuomet, kai žmogui tampa aišku, kada jis neturėtų jaustis kaltas, gyvenimas palengvėja. Be specialisto to padaryti neišeis. Daug šimtmečių skiepyto kaltės jausmo padariniai gali būti ir tokie: žmogus neskiria, kada iš tiesų yra kaltas, o kada jo kaltė tariama. Kadangi kaltės jausmas yra labai nemalonus ir nori jo atsikratyti, kratosi atsakomybės net ir tada, kai iš tiesų pasielgia blogai. Iš tiesų kiekvienas mūsų turėtų mokėti prisiimti atsakomybę už netinkamus veiksmus ir jaustis kaltas tada, kai to reikia. Tai pajausti yra siekiamybė."

Kaip atpažinti, kad kaltės yra per daug?

Jeigu kaltės jausmas yra toks stiprus, kad apkartina gyvenimą, gadina tarpusavio santykius, slegia, būtina kreiptis pagalbos į psichologą. Per didelį kaltės jausmą išduoda šie požymiai:

* persekioja jausmas, kad dėl visko, kas vyksta šeimoje, artimoje aplinkoje, darbe, esu kalta tik aš

*kiekvienas vyro, darbdavio, draugės, mamos kritikos žodis skamba kaip kaltinimas, nors iš tiesų niekas nenori apkaltinti

* kalta jaučiamės dėl smulkmenų: kai vaikas verkia, kai vyras nepasideda į vietą kojinių, kai negalime nuvykti pietų pas anytą, kai dėl spūsčių neatvežame laiku vaiko į darželį

Vaikai jaus tą patį?

„Kad vaikai augtų be per didelio kaltės jausmo, jo turėtų nejausti ir tėvai. Kitaip tariant, turėtų atskirti, kada kaltė yra pagrįsta, o kada ji neturėtų kamuoti. Tai vienintelė galimybė užauginti kartą, kuri nejaus to griaužiančio jausmo, - sako analitikas V.Šapurovas. - Nepakanka dirbtinai stengtis nesakyti vaikui: „Esi kaltas", nes tai nėra būdas mažylį užauginti sveikesnį už mus pačius. Vaikai visko mokosi stebėdami savo tėvus - jausti per didelę kaltę taip pat. Dažnai net nereikia tėvams sakyti vaikui: „Ir vėl tu kaltas", pakanka į jį piktai pasižiūrėti ir mažylis jau jausis blogai.

Vaikai mato, kaip tėvai kaltina vienas kitą, kaip „mėto" jausmą vienas kitam ir vieną dieną tas jausmas atsiduria mažylio rankose. Taip užsukamas ratas - mažylis savo kaltę bando permesti kitam vaikui (broliui, sesei, darželio draugui). Jeigu tėvai stengsis dirbtinai elgtis ir niekada nesakyti vaikui, kad jis kaltas, tačiau patys nemokės išsivaduoti iš per didelio kaltės jausmo, jie gali mažajam padaryti meškos paslaugą: labai norėdami išauklėti kitaip, nei patys buvo auklėjami, nenustatys ribų. Nepaaiškins, kas galima, o ko ne, neįskiepys atsakomybės už savo veiksmus. Tokio vaiko ateitis nebus geresnė už to, kuriam tėvai įskiepija per didelį kaltės jausmą, nes toks vaikas neskirs gero nuo blogo".

Kovo mėn. žurnale TAVO VAIKAS Nr.3 skaitykite:

* Ant bangos
Auklėjimas be bausmių
* Viešnagė Merūno Vitulskio šeimoje
* Tyrimas
Du vaikai - norma?
* Pirmieji metai
Čiulptuko ABC
* Tėvų darželis
Skundų maišelis. Ar tikrai?

Išsamus naujo žurnalo anonsas – ČIA.
Užsiprenumeruoti palankiausiomis sąlygomis galima ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Apklausa: tėvai įvardino, kas svarbiausia geram vaikų darželiui

Lietuvoje darželinukų tėvai vis didesnį dėmesį skiria vaikų ugdymo procesui, o ne savo patogumui ar žaislams.

Zodiako ženklas, kuris anksčiausiai tėvams pareiškia, kad Kalėdų senelio nėra (4)

Šio Zodiako ženklo vaikas savo tėvams yra didelė mįslė - artimuosius jis stebina nuo mažų dienų.

Tyčiotis vaikai pradeda jau darželyje: kaip užbėgti tam už akių (3)

Pastaraisiais metais apie patyčias kalbama vis daugiau. Žiniasklaida ir visuomenė šiai problemai skiria labai daug dėmesio, vykdomos įvairios prevencinės akcijos ir programos. Ironiška, tačiau pagal vaikų patyčių rodiklius mūsų šalis ir toliau yra viena pirmaujančių valstybių.

5 požymiai, kad jūsų vaiko darželis yra niekam tikęs (1)

Kaip išsirinkti vaikų darželį, kad po to netektų gailėtis? Žinoma, apsilankyti jame, apžiūrėti patalpas, susipažinti su būsima vaiko auklėtoja ir kitu darželio personalu. Į ką dar svarbu atkreipti dėmesį?

Psichologė J.Bortkevičienė pataria, kaip ugdyti vaiko savarankiškumą

Įsibėgėjant pavasariui auga noras apsitvarkyti ir apsišvarinti savo erdvę. Didžiojo tvarkymosi diena – puiki galimybė sutelkti visą šeimą: mamą, tėtį, vaikus, galbūt net ir senelius.

Marginame kiaušinius su vaikais: būdai, kurie patiks mažiesiems

Kiaušinių marginimas – tai ne tik svarbus artėjančių Šv. Velykų akcentas, bet smagi ir įdomi veikla kiekvienam.

7 psichologės patarimai, kaip išvengti vaiko kaprizų (4)

Savidisciplinos turintis vaikas supranta, kad turi pavalgyti pietus, o tik tada gaus desertą. Kaip išmokyti vaiką kantrybės ir savikontrolės, o ne trypti kojomis ir kaprizais gauti trokštamo daikto?

Psichologė: kokio amžiaus vaikai yra iš tiesų pasiruošę eiti į mokyklą (3)

Tėvai nori, kad į mokyklą vaikas ateitų visapusiškai pasiruošęs, todėl vaiko pasirengimo mokyklai klausimas keliamas jau darželyje - ne tik priešmokyklinėse, tačiau ir jaunesnio amžiaus vaikų grupėse.

5 nepaprastai mieli rankų darbo siurprizai Velykoms (FOTO)

Nors Velykų bobutė vis dar nėra tokia madinga kaip Kalėdų Senelis, bet vaikai ją tikrai pamiltų, lauktų ir ja džiaugtųsi, jei tik ši netingėtų būti šiek tiek išradingesnė ir Velykų rytą ant palangės paliktų ne tik virtą ar šokoladinį kiaušinį.

Nuo kokio amžiaus vaikui reikia ne tik tėvų, bet ir draugų (2)

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais tėvai savo vaikui yra jo pasaulio centras. Su amžiumi tai keičiasi, ir tai normalu. Bendravimas su kitais žmonėmis, pirmiausia su kitais vaikais, yra tas poligonas, kuriame vaikai gali pažinti visą žmogiškojo komunikavimo spektrą.

4 priežastys, dėl kurių verta turėti daugiau kaip vieną vaiką (1)

Liūdna, tačiau tenka pripažinti, kad mūsų laikais tik labai nedidelė dalis šeimų ryžtasi auginti keturis ar daugiau vaikų.

Trys dažnos tėvų klaidos, kurios trukdo vaikui augti

Trys klaidos, kurias darome daugelis. Kartais - iš nežinojimo, kartais - iš didelės meilės ir noro duoti vaikui daugiau, negu patys gavome, o kartais - visai nejučia.

Kada reikia atsiprašyti savo vaikų ir kaip tą padaryti tinkamai

Ar verta atsiprašyti savo vaiko? Galbūt tėvai visada yra tiesūs, todėl neprivalo prašyti savo vaikų atleidimo už pykčio proveržius?

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (11)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.