Esu nevykusi mama: kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu

 (1)
Kiekviena mūsų žino, kas yra kaltės jausmas. Jaučiamės kaltos, nes ne taip pagimdėme, ne taip maitinome savo kūdikį, nemokame auklėti savo vaikų, neišverdame šeimai vakarienės ir t. t., ir pan. Iš kur jis, tas įkyrus kaltės jausmas? Ar įmanoma jo atsikratyti?
<span style="color: #ff0000;">Esu nevykusi mama:</span> kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu
© Vida Press

Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas, knygos „Pokalbiai apie seksą" autorius.

Ko gero, pirmą kartą jums nepadėsime. Nei jums, nei sau. Pasirodo, kaltės jausmas slypi mūsų pasąmonėje nuo neatmenamų laikų ir bent jau kol kas nėra galimybių jo atsikratyti. Bet kai ką padaryti dėl savęs galime. Ir net tik mamos.

Kyla iš pasąmonės

Pasak psichoanalitiko Viktoro Šapurovo, kaltės jausmą prieš daug šimtmečių žmonėms įskiepijo įvairios religijos. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad iki šiol yra perduodamas iš kartos į kartą. Jis būdingas absoliučiai daugumai Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų. Kitaip nei prieš šimtmečius, kai kaltės jausmas buvo visiems įprastas ir nekeliantis noro jo atsikratyti, šiuo metu jis neretai trukdo, nes per daugelį metų žmonės patobulėjo, tapo mąstantys ir protingi. Dabar tikrai neretam kyla mintis, kodėl turiu jaustis kaltas, kodėl graužia sąžinė, nors nieko bloga nepadariau. Ir nors dažniausiai visi suprantame, kad neretai be reikalo jaučiamės kalti, vis tiek taip jaučiamės ir nieko negalime pakeisti. Psichoanalitikai kaltės jausmą lygina su karšta bulve - ją sunku išlaikyti delne, todėl žmonės mėto vienas kitam. Panašiai ir su kaltės jausmu - kai jis prislegia, „numetame" kam nors kitam, apkaltindami tą kitą nebūtais dalykais.

Iš tiesų kaltės jausmas turėtų atsirasti tuomet, kai padarome ką nors bloga, kai nusižengiame įstatymams ar paprasčiausiam padorumui. Tokiais atvejais kaltės jausmas skatintų atsiprašyti, pasitaisyti, nekartoti klaidų. Tačiau praktiškai 100 proc. daugelio šalių gyventojų jaučiasi kalti net ir tuomet, kai nieko bloga nepadarė - be priežasties.

Tarp tų žmonių yra ir moterys, mamos, kurioms būdingos kelios kaltės jausmo rūšys:

1. Nors gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje seksas nebėra toks didžiulis tabu, koks buvo prieš šimtą metų, vis dėlto dalis jaunų moterų jaučiasi kaltos dėl to, kad turi lytinių santykių, nors dar nėra ištekėjusios. Šis kaltės jausmas slypi pasąmonėje ir griaužia tarsi kirminas, neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis gražiu seksu su mylimu žmogumi. Dalis moterų jaučiasi kaltos, jeigu su jomis nenori mylėtis vyras.

2. Galima sakyti, kad šis amžius yra moterų karjeros amžius. Yra moterų, kurioms karjera yra gyvenimo tikslas, o kartu ir malonumas. Jos dažnai išsikelia tikslą daug uždirbti, būti stipriąja šeimos puse. Dalis jų nenori vaikų, apie juos negalvoja arba motinystės planus atideda vėlesniam laikui. Bet kaltės jausmas nesnaudžia, jis priverčia susimąstyti: „Kodėl kitos jau turi vaikų, o aš vis dar jų neturiu?" Jeigu moteris ištekėjusi, jaustis kalta verčia aplinkiniai įkyriai klausinėdami: „Kada planuojate vaikelį?" Jeigu vaikelio nesinori, kaltės jausmas gali tapti sunkiai pakeliamas.

Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan.
Viktoras Šapurovas

Pasak analitiko V.Šapurovo, nenorėdama kūdikio arba tiksliai nežinodama, ar jo nori ir pastojusi tik dėl to, kad patyrė artimųjų spaudimą (arba bandė būti kaip visos), moteris dažniau blogai jaučiasi per visą nėštumą. Maža to, ją dažniau vargina nėštumo toksikozės, smarkiau pykina, vimdo. Visa tai vyksta, mat moteris jaučia stiprų vidinį konfliktą - nenori, nežino, ar nori kūdikio, bet privalo jį gimdyti, nes taip juk reikia.

3. Praktiškai visos moterys jaučiasi kaltos, jeigu joms gimsta genetine liga sergantis kūdikis, nors iš tiesų niekuo nenusikalto. Jeigu jau ieškotume kaltų, pusė kaltės tektų mamai, pusė tėčiui. Vis dėlto kaltų ieškoti nereikia, jų ir nėra (su sąlyga, kad moteris per nėštumą nerūkė, negėrė, nevartojo kvaišalų). O seniai užkoduotas kaltės jausmas verčia galvoti: „Ką padariau ne taip?" Ir nepelnytai prisiimti visą atsakomybę.

4. Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan. Psichologai jau 30 m. kalba apie tai, kad mes nesame deivės žemėje ir negalime būti tobulos, kad užtenka būti pakankamai gera mama. Vis dėlto kaltės jausmas kur buvęs, kur nebuvęs vis parodo savo ragus. Pasak psichologo V.Šapurovo, kiekviena mama turėtų paisyti ne tik kūdikio, vaiko, vyro, bet ir savęs. Tai labai svarbu, nes ta mama, kuri paiso savęs ir save myli, puikiai rūpinasi kūdikiu, vėliau vaiku, yra gera žmona. Tai ne egoizmas ir nėra reikalo leistis apimamai kaltės dėl to, kad motinystė nėra visas moters gyvenimas.

5. Visuomenės spaudimas gimdyti, nešioti kūdikį su šypsena, gimdyti natūraliai, žindyti ir pan. dar sustiprina ir taip jau išsikerojusį mamos kaltės jausmą. Jeigu mama jaučiasi ne taip, kaip, pasak daugumos, jaustis turėtų, ji nuolatos save kaltina ir ta būklė jai tampa sunkiai pakeliama. Mūsų visuomenėje būti šiek tiek kitokiai nėra paprasta.

Kur „padėti" kaltę?

Psichoanalitikas V.Šapurovas: „Kol kas per didelis kaltės jausmas dar egzistuoja ir, matyt, egzistuos, nes valstybės lygmeniu nėra nieko daroma, kad jis išnyktų. Iš tiesų jis žalingas šeiminiam gyvenimui, nes dažnai sutuoktiniai kaltina vienas kitą be jokios priežasties („mėto" jį vienas kitam tarsi karštą bulvę), stabdo visą mūsų ekonomikos kilimą, nes neleidžia fantazuoti, svajoti, galvoti apie savo verslą, didesnes pajamas, geresnį darbą ir pan. Kaltės jausmas slegia ir spaudžia prie žemės.

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų.
Viktoras Šapurovas

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų. Dažnai labiau neigiamai nei tą, kuris galvoja apie savo kaltę, nes nustumtas pasąmonėn gali prasiveržti brutaliu elgesiu su artimaisiais, vaikais, darbuotojais ir pan. Yra tik vienas būdas išsivaduoti iš pernelyg didelio kaltės jausmo - tuomet, kai jis labai slegia ir trukdo gyventi, reikėtų kreiptis į psichoanalitiką, kuris padės atskirti tikrą kaltės jausmą (kai padarome ką nors bloga), nuo netikro (kai kaltiname save nepagrįstai) ir suras šiam vietą mūsų smegenų „lentynėlėse", kuriose saugiai gulės nekeldamas nepatogumų.

Tuomet, kai žmogui tampa aišku, kada jis neturėtų jaustis kaltas, gyvenimas palengvėja. Be specialisto to padaryti neišeis. Daug šimtmečių skiepyto kaltės jausmo padariniai gali būti ir tokie: žmogus neskiria, kada iš tiesų yra kaltas, o kada jo kaltė tariama. Kadangi kaltės jausmas yra labai nemalonus ir nori jo atsikratyti, kratosi atsakomybės net ir tada, kai iš tiesų pasielgia blogai. Iš tiesų kiekvienas mūsų turėtų mokėti prisiimti atsakomybę už netinkamus veiksmus ir jaustis kaltas tada, kai to reikia. Tai pajausti yra siekiamybė."

Kaip atpažinti, kad kaltės yra per daug?

Jeigu kaltės jausmas yra toks stiprus, kad apkartina gyvenimą, gadina tarpusavio santykius, slegia, būtina kreiptis pagalbos į psichologą. Per didelį kaltės jausmą išduoda šie požymiai:

* persekioja jausmas, kad dėl visko, kas vyksta šeimoje, artimoje aplinkoje, darbe, esu kalta tik aš

*kiekvienas vyro, darbdavio, draugės, mamos kritikos žodis skamba kaip kaltinimas, nors iš tiesų niekas nenori apkaltinti

* kalta jaučiamės dėl smulkmenų: kai vaikas verkia, kai vyras nepasideda į vietą kojinių, kai negalime nuvykti pietų pas anytą, kai dėl spūsčių neatvežame laiku vaiko į darželį

Vaikai jaus tą patį?

„Kad vaikai augtų be per didelio kaltės jausmo, jo turėtų nejausti ir tėvai. Kitaip tariant, turėtų atskirti, kada kaltė yra pagrįsta, o kada ji neturėtų kamuoti. Tai vienintelė galimybė užauginti kartą, kuri nejaus to griaužiančio jausmo, - sako analitikas V.Šapurovas. - Nepakanka dirbtinai stengtis nesakyti vaikui: „Esi kaltas", nes tai nėra būdas mažylį užauginti sveikesnį už mus pačius. Vaikai visko mokosi stebėdami savo tėvus - jausti per didelę kaltę taip pat. Dažnai net nereikia tėvams sakyti vaikui: „Ir vėl tu kaltas", pakanka į jį piktai pasižiūrėti ir mažylis jau jausis blogai.

Vaikai mato, kaip tėvai kaltina vienas kitą, kaip „mėto" jausmą vienas kitam ir vieną dieną tas jausmas atsiduria mažylio rankose. Taip užsukamas ratas - mažylis savo kaltę bando permesti kitam vaikui (broliui, sesei, darželio draugui). Jeigu tėvai stengsis dirbtinai elgtis ir niekada nesakyti vaikui, kad jis kaltas, tačiau patys nemokės išsivaduoti iš per didelio kaltės jausmo, jie gali mažajam padaryti meškos paslaugą: labai norėdami išauklėti kitaip, nei patys buvo auklėjami, nenustatys ribų. Nepaaiškins, kas galima, o ko ne, neįskiepys atsakomybės už savo veiksmus. Tokio vaiko ateitis nebus geresnė už to, kuriam tėvai įskiepija per didelį kaltės jausmą, nes toks vaikas neskirs gero nuo blogo".

Kovo mėn. žurnale TAVO VAIKAS Nr.3 skaitykite:

* Ant bangos
Auklėjimas be bausmių
* Viešnagė Merūno Vitulskio šeimoje
* Tyrimas
Du vaikai - norma?
* Pirmieji metai
Čiulptuko ABC
* Tėvų darželis
Skundų maišelis. Ar tikrai?

Išsamus naujo žurnalo anonsas – ČIA.
Užsiprenumeruoti palankiausiomis sąlygomis galima ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lavinimas ir ugdymas

Ar žinote, kokio amžiaus vaikui reikia duoti pirmųjų kišenpinigių?

„Lenk medį, kol jaunas", – sako liaudies išmintis, puikiai tinkanti kalbant apie finansinio raštingumo ugdymą.

10 žaidimų su vaikais paplūdimyje, kurie lavina fantaziją (1)

Jeigu tėvams kartais būna smagu nuvažiavus prie vandens telkinio neveikti nieko, mažiesiems toks gulėjimas ir pasyvus poilsis ne visada patiks. Ką smagaus su jais galima nuveikti paplūdimyje?

Kokia spalva labiausiai tinka vaiko kambariui

Kalbant apie spalvas vaiko kambaryje, viena iš pagrindinių taisyklių yra saikas. Bet kuri spalva, jeigu jos yra per daug vaiko aplinkoje, turės jam neigiamos įtakos.

Stebuklingas metodas, kad vaikai jūsų klausytų: jokio rėkimo ir prievartos (27)

Problemų su vaikų suvaldymu itin dažnai turi kelis vaikus auginančios šeimos, nors ir vienturtį auginantys tėvai susiduria su apatiško elgesio, pykčio priepuolių ir noro konfliktuoti problemomis.

„Pypliukas“: kaip išmokyti vaiką susitvarkyti

Laida „Pypliukas“ atsako tėvams rūpimus klausimus ir duoda naudingų patarimų.

Ar tėvai turi nerimauti, jei jų vaikai nori žaisti mobiliaisiais telefonais?

Ar kas prieš 30 metų galėjo įsivaizduoti, jog ikimokyklinio amžiaus vaikai žais ne tik įprastais žaislais, bet ir kompiuterinius žaidimus, o tokie socialinės medijos kanalai kaip YouTube taps kasdiene pramoga, priimtinesne už TV?

Patyčios vaikų darželyje: svarbu žinoti (6)

Kai kalbame apie patyčias, dažniausiai minime mokyklą ir mokinius. O kaip yra su darželinukais? Ar galima sakyti, kad patyčių užuomazgų galima pamatyti jau ir vaikų darželyje?

Net jei darote šiuos 3 dalykus, nereiškia, kad esate bloga mama (1)

Kiekviena normali mama bent kartais pagalvoja: „Ar aš nesu bloga mama?“.

Kaip užauginti žmogų, kuris pasitiki savimi ir nebijo klysti (1)

Iš patirties žinome, kad žmogus gali būti apdovanotas intelektu ar neeiliniu talentu, bet jeigu jam trūks pasitikėjimo savimi, tai gali tapti didžiule kliūtimi siekiant sėkmės darbe, santykiuose ar bet kurioje kitoje gyvenimo srityje.

Jums atrodo, kad vaikas ožiuojasi, bet iš tiesų jis nori pasakyti kai ką svarbaus (5)

Prisistatyti nenorėjusi mūsų skaitytoja uždavė klausimą psichologei: kaip susitvarkyti su ketverių metų dukryte, kurios elgesys paskutiniu metu labai pasikeitė į blogąją pusę.

TOP 5 kelionių kryptys atostogoms su mažais vaikais

Kaip suderinti tėvelių poilsį su mažųjų norais? Planuojant šeimos keliones būtina atsižvelgti ne tik į savo, bet ir vaikų poreikius. Juk ramūs ir laimingi vaikai – sėkmingos kelionės pagrindas.

Pedagogės patarimai tėvams, kurie planuoja vaiką pirmąkart išleisti į darželį

Pavasarį, o ypač rudenį, daug vaikų pirmą kartą praveria vaikų darželio duris. Kokias svarbiausias taisykles turi žinoti tėvai ir ar reikia nusiminti, jei pirmus kartus mažylis graudžiai verkia?

Vaikas pasakė keiksmažodį: kaip sureaguoti, kad tai nepasikartotų (1)

Kaip reaguoti į ikimokyklinio amžiaus vaiko sakomus negražius žodžius: kada jie sakomi net nesuprantant reikšmės, o kada vaikas viską supranta ir specialiai juos sako, norėdamas atkreipti aplinkinių dėmesį?

Psichologė: balso pakėlimas nėra tinkamas būdas drausminti vaikus (7)

Kam reikalingos ribos, bendraujant su vaikais ir, kaip jas tinkamai nustatyti? Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp per didelio griežtumo ir nuolankumo? Galiausiai, kaip susikalbėti su vaiku įvairiose situacijose ir išlaikyti gerus santykius?

Netinkamas vaikų elgesys: kas yra tos ribos ir kaip jas nubrėžti?

Pripažinkime – kartais vaikai, net ir patys švelniausi bei atsargiausi, ima elgtis nesuvaldomai. Tuo metu tėvams gali atrodyti, kad vaikas lyg tyčia bando jų kantrybę, nepaisydamas jau daugybę kartų kartoto draudimo. „Taigi prašiau tavęs nelįsti prie sesės žaislų, kodėl tu ir vėl juos išmėtei?" – klausia įpykusi mama.