Esu nevykusi mama: kaip gyventi su tokiu kaltės jausmu

 (1)
Kiekviena mūsų žino, kas yra kaltės jausmas. Jaučiamės kaltos, nes ne taip pagimdėme, ne taip maitinome savo kūdikį, nemokame auklėti savo vaikų, neišverdame šeimai vakarienės ir t. t., ir pan. Iš kur jis, tas įkyrus kaltės jausmas? Ar įmanoma jo atsikratyti?
© Vida Press
Viktoras Šapurovas
Viktoras Šapurovas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas, knygos „Pokalbiai apie seksą" autorius.

Ko gero, pirmą kartą jums nepadėsime. Nei jums, nei sau. Pasirodo, kaltės jausmas slypi mūsų pasąmonėje nuo neatmenamų laikų ir bent jau kol kas nėra galimybių jo atsikratyti. Bet kai ką padaryti dėl savęs galime. Ir net tik mamos.

Kyla iš pasąmonės

Pasak psichoanalitiko Viktoro Šapurovo, kaltės jausmą prieš daug šimtmečių žmonėms įskiepijo įvairios religijos. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad iki šiol yra perduodamas iš kartos į kartą. Jis būdingas absoliučiai daugumai Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų. Kitaip nei prieš šimtmečius, kai kaltės jausmas buvo visiems įprastas ir nekeliantis noro jo atsikratyti, šiuo metu jis neretai trukdo, nes per daugelį metų žmonės patobulėjo, tapo mąstantys ir protingi. Dabar tikrai neretam kyla mintis, kodėl turiu jaustis kaltas, kodėl graužia sąžinė, nors nieko bloga nepadariau. Ir nors dažniausiai visi suprantame, kad neretai be reikalo jaučiamės kalti, vis tiek taip jaučiamės ir nieko negalime pakeisti. Psichoanalitikai kaltės jausmą lygina su karšta bulve - ją sunku išlaikyti delne, todėl žmonės mėto vienas kitam. Panašiai ir su kaltės jausmu - kai jis prislegia, „numetame" kam nors kitam, apkaltindami tą kitą nebūtais dalykais.

Iš tiesų kaltės jausmas turėtų atsirasti tuomet, kai padarome ką nors bloga, kai nusižengiame įstatymams ar paprasčiausiam padorumui. Tokiais atvejais kaltės jausmas skatintų atsiprašyti, pasitaisyti, nekartoti klaidų. Tačiau praktiškai 100 proc. daugelio šalių gyventojų jaučiasi kalti net ir tuomet, kai nieko bloga nepadarė - be priežasties.

Tarp tų žmonių yra ir moterys, mamos, kurioms būdingos kelios kaltės jausmo rūšys:

1. Nors gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje seksas nebėra toks didžiulis tabu, koks buvo prieš šimtą metų, vis dėlto dalis jaunų moterų jaučiasi kaltos dėl to, kad turi lytinių santykių, nors dar nėra ištekėjusios. Šis kaltės jausmas slypi pasąmonėje ir griaužia tarsi kirminas, neleidžia atsipalaiduoti ir mėgautis gražiu seksu su mylimu žmogumi. Dalis moterų jaučiasi kaltos, jeigu su jomis nenori mylėtis vyras.

2. Galima sakyti, kad šis amžius yra moterų karjeros amžius. Yra moterų, kurioms karjera yra gyvenimo tikslas, o kartu ir malonumas. Jos dažnai išsikelia tikslą daug uždirbti, būti stipriąja šeimos puse. Dalis jų nenori vaikų, apie juos negalvoja arba motinystės planus atideda vėlesniam laikui. Bet kaltės jausmas nesnaudžia, jis priverčia susimąstyti: „Kodėl kitos jau turi vaikų, o aš vis dar jų neturiu?" Jeigu moteris ištekėjusi, jaustis kalta verčia aplinkiniai įkyriai klausinėdami: „Kada planuojate vaikelį?" Jeigu vaikelio nesinori, kaltės jausmas gali tapti sunkiai pakeliamas.

Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan.
Viktoras Šapurovas

Pasak analitiko V.Šapurovo, nenorėdama kūdikio arba tiksliai nežinodama, ar jo nori ir pastojusi tik dėl to, kad patyrė artimųjų spaudimą (arba bandė būti kaip visos), moteris dažniau blogai jaučiasi per visą nėštumą. Maža to, ją dažniau vargina nėštumo toksikozės, smarkiau pykina, vimdo. Visa tai vyksta, mat moteris jaučia stiprų vidinį konfliktą - nenori, nežino, ar nori kūdikio, bet privalo jį gimdyti, nes taip juk reikia.

3. Praktiškai visos moterys jaučiasi kaltos, jeigu joms gimsta genetine liga sergantis kūdikis, nors iš tiesų niekuo nenusikalto. Jeigu jau ieškotume kaltų, pusė kaltės tektų mamai, pusė tėčiui. Vis dėlto kaltų ieškoti nereikia, jų ir nėra (su sąlyga, kad moteris per nėštumą nerūkė, negėrė, nevartojo kvaišalų). O seniai užkoduotas kaltės jausmas verčia galvoti: „Ką padariau ne taip?" Ir nepelnytai prisiimti visą atsakomybę.

4. Labai dažnai moteris jaučiasi bloga mama. Tiesiog. Be jokios rimtos priežasties: nes vaikui nepaskaitė pasakos prieš miegą, nenuvedė į žaidimų aikštelę, nenuvežė prie jūros, leido paverkti ir pan. Psichologai jau 30 m. kalba apie tai, kad mes nesame deivės žemėje ir negalime būti tobulos, kad užtenka būti pakankamai gera mama. Vis dėlto kaltės jausmas kur buvęs, kur nebuvęs vis parodo savo ragus. Pasak psichologo V.Šapurovo, kiekviena mama turėtų paisyti ne tik kūdikio, vaiko, vyro, bet ir savęs. Tai labai svarbu, nes ta mama, kuri paiso savęs ir save myli, puikiai rūpinasi kūdikiu, vėliau vaiku, yra gera žmona. Tai ne egoizmas ir nėra reikalo leistis apimamai kaltės dėl to, kad motinystė nėra visas moters gyvenimas.

5. Visuomenės spaudimas gimdyti, nešioti kūdikį su šypsena, gimdyti natūraliai, žindyti ir pan. dar sustiprina ir taip jau išsikerojusį mamos kaltės jausmą. Jeigu mama jaučiasi ne taip, kaip, pasak daugumos, jaustis turėtų, ji nuolatos save kaltina ir ta būklė jai tampa sunkiai pakeliama. Mūsų visuomenėje būti šiek tiek kitokiai nėra paprasta.

Kur „padėti" kaltę?

Psichoanalitikas V.Šapurovas: „Kol kas per didelis kaltės jausmas dar egzistuoja ir, matyt, egzistuos, nes valstybės lygmeniu nėra nieko daroma, kad jis išnyktų. Iš tiesų jis žalingas šeiminiam gyvenimui, nes dažnai sutuoktiniai kaltina vienas kitą be jokios priežasties („mėto" jį vienas kitam tarsi karštą bulvę), stabdo visą mūsų ekonomikos kilimą, nes neleidžia fantazuoti, svajoti, galvoti apie savo verslą, didesnes pajamas, geresnį darbą ir pan. Kaltės jausmas slegia ir spaudžia prie žemės.

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų.
Viktoras Šapurovas

Per didelis kaltės jausmas būdingas praktiškai visiems žmonėms (daugiau arba mažiau), vieni jį jaučia tiesiogiai (galvoja: „Ir vėl aš kaltas"), kiti nustumia į pasąmonę, bet jis vis tiek neigiamai veikia žmogų. Dažnai labiau neigiamai nei tą, kuris galvoja apie savo kaltę, nes nustumtas pasąmonėn gali prasiveržti brutaliu elgesiu su artimaisiais, vaikais, darbuotojais ir pan. Yra tik vienas būdas išsivaduoti iš pernelyg didelio kaltės jausmo - tuomet, kai jis labai slegia ir trukdo gyventi, reikėtų kreiptis į psichoanalitiką, kuris padės atskirti tikrą kaltės jausmą (kai padarome ką nors bloga), nuo netikro (kai kaltiname save nepagrįstai) ir suras šiam vietą mūsų smegenų „lentynėlėse", kuriose saugiai gulės nekeldamas nepatogumų.

Tuomet, kai žmogui tampa aišku, kada jis neturėtų jaustis kaltas, gyvenimas palengvėja. Be specialisto to padaryti neišeis. Daug šimtmečių skiepyto kaltės jausmo padariniai gali būti ir tokie: žmogus neskiria, kada iš tiesų yra kaltas, o kada jo kaltė tariama. Kadangi kaltės jausmas yra labai nemalonus ir nori jo atsikratyti, kratosi atsakomybės net ir tada, kai iš tiesų pasielgia blogai. Iš tiesų kiekvienas mūsų turėtų mokėti prisiimti atsakomybę už netinkamus veiksmus ir jaustis kaltas tada, kai to reikia. Tai pajausti yra siekiamybė."

Kaip atpažinti, kad kaltės yra per daug?

Jeigu kaltės jausmas yra toks stiprus, kad apkartina gyvenimą, gadina tarpusavio santykius, slegia, būtina kreiptis pagalbos į psichologą. Per didelį kaltės jausmą išduoda šie požymiai:

* persekioja jausmas, kad dėl visko, kas vyksta šeimoje, artimoje aplinkoje, darbe, esu kalta tik aš

*kiekvienas vyro, darbdavio, draugės, mamos kritikos žodis skamba kaip kaltinimas, nors iš tiesų niekas nenori apkaltinti

* kalta jaučiamės dėl smulkmenų: kai vaikas verkia, kai vyras nepasideda į vietą kojinių, kai negalime nuvykti pietų pas anytą, kai dėl spūsčių neatvežame laiku vaiko į darželį

Vaikai jaus tą patį?

„Kad vaikai augtų be per didelio kaltės jausmo, jo turėtų nejausti ir tėvai. Kitaip tariant, turėtų atskirti, kada kaltė yra pagrįsta, o kada ji neturėtų kamuoti. Tai vienintelė galimybė užauginti kartą, kuri nejaus to griaužiančio jausmo, - sako analitikas V.Šapurovas. - Nepakanka dirbtinai stengtis nesakyti vaikui: „Esi kaltas", nes tai nėra būdas mažylį užauginti sveikesnį už mus pačius. Vaikai visko mokosi stebėdami savo tėvus - jausti per didelę kaltę taip pat. Dažnai net nereikia tėvams sakyti vaikui: „Ir vėl tu kaltas", pakanka į jį piktai pasižiūrėti ir mažylis jau jausis blogai.

Vaikai mato, kaip tėvai kaltina vienas kitą, kaip „mėto" jausmą vienas kitam ir vieną dieną tas jausmas atsiduria mažylio rankose. Taip užsukamas ratas - mažylis savo kaltę bando permesti kitam vaikui (broliui, sesei, darželio draugui). Jeigu tėvai stengsis dirbtinai elgtis ir niekada nesakyti vaikui, kad jis kaltas, tačiau patys nemokės išsivaduoti iš per didelio kaltės jausmo, jie gali mažajam padaryti meškos paslaugą: labai norėdami išauklėti kitaip, nei patys buvo auklėjami, nenustatys ribų. Nepaaiškins, kas galima, o ko ne, neįskiepys atsakomybės už savo veiksmus. Tokio vaiko ateitis nebus geresnė už to, kuriam tėvai įskiepija per didelį kaltės jausmą, nes toks vaikas neskirs gero nuo blogo".

Kovo mėn. žurnale TAVO VAIKAS Nr.3 skaitykite:

* Ant bangos
Auklėjimas be bausmių
* Viešnagė Merūno Vitulskio šeimoje
* Tyrimas
Du vaikai - norma?
* Pirmieji metai
Čiulptuko ABC
* Tėvų darželis
Skundų maišelis. Ar tikrai?

Išsamus naujo žurnalo anonsas – ČIA.
Užsiprenumeruoti palankiausiomis sąlygomis galima ČIA.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Penkiametis taisyklingai netaria garsų – laukti, kol išaugs, ar jau metas padėti? (4)

Tėvams viena didžiausių intrigų pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – kokį pirmąjį žodį mažasis ištars? O štai ketveri–penkeri metai laikomi ta riba, kai mažylis jau turi gebėti taisyklingai tarti bemaž visus kalbos garsus.

Pedagogė: nesistenkite sukurti vaikui šiltnamio sąlygų (2)

Kiekvienų tėvų svajonė, kad jų mažųjų pasaulio tyrinėtojų atradimai ir kopimas į „Olimpo" kalną būtų sėkmingas.

9 idėjos, kaip su vaikais atšvęsti Vasario 16-ąją

Kaip sudominti vaikus valstybinėmis šventėmis?

A. Kurienė. Skyrybos ir vaikai

Skyrybų statistika negailestinga: 2015 m. duomenimis, skyrybų procentas Lietuvoje siekė 42,6 proc.

Su vaikais gaminame lesyklą: 3 skirtingi būdai

Besitęsiant šalčiams, nepamirškime ir mūsų plunksnuotųjų draugų, kurie liko žiemoti Lietuvoje.

4 tėvų sakomos frazės, kurių vaikui reikia kaip oro (4)

Vaikų auklėjimo ekspertė iš JAV Jim Taylor savo knygoje „Your Childrean are Listening“ kalba apie tai, kaip svarbu efektyviai ir pozityviai kalbėtis su vaikais. Šiuos 4 sakinius specialistė išskiria kaip ypač reikalingus vaikams.

Psichologės įžvalgos apie vaikų mitybą, kurias rekomenduojame perskaityti visiems tėvams (7)

Psichologės Ramunės Narkevičiūtės parengtas straipsnis yra aktualus visiems tėvams. Su vienomis ar kitomis vaiko valgymo problemomis susiduria daugelis šeimų.

J. Tertelis: kaip užauginti kūrybingą vaiką (1)

„Dėl kūrybiškumo nuslopinimo galite padėkoti tiems, kurie kažkada jums pasakė „užteks žaisti, eik mokytis", – sako aktorius, režisierius, dramaturgas Justas Tertelis.

Psichologė: koks vaikų darželis yra geras (12)

Keletas pastebėjimų, rekomendacijų tiems, kurie ieško savo vaikams darželio.

Skriaudžia vaiką: ką daryti pirmiausia (23)

Ką darote, darėte ar darytumėte pamačiusi, kad nepažįstamasis skriaudžia jums nepažįstamą vaiką? Praeitumėte pro šalį, nes svetimas vaikas – ne jūsų reikalas, bandytumėte įrodyti, kad reikalas – vis dėlto ir jūsų, o gal kviestumėte pagalbą? Kokią?

P. Skruibis. Kaip vaikas išgyvena netektį, priklauso nuo suaugusiųjų

Nors ir kaip tėvai norėtų apsaugoti savo vaikus nuo tokio didžiulio skausmo kaip artimojo netektis, to užtikrinti, deja, nė vienas negali.

Kodėl svarbu lavinti įvairias vaiko raidos sritis

Tėvai, auginantys negalią turinčius vaikučius, susiduria su daugybe įvairaus pobūdžio gydymo ir ugdymo problemų. Priklausomai nuo to, koks vaiko negalios pobūdis, tėvai atitinkamai renkasi vienos srities specialisto pagalbą.

4 Montessori metodo ypatumai, kuriuos verta žinoti kiekvienai mamai ir tėčiui (5)

Kuo Montessori metodas skiriasi nuo kitų ir kaip šios pedagogikos elementus galima taikyti namuose, šeimoje? Jūsų dėmesiui – 4 esminiai Montessori pedagogikos dalykai, kurie padeda atskleisti vaiko potencialą.

11 vaiko auklėjimo taisyklių, kurias pravartu įsidėmėti visiems laikams (6)

Jei būsite nelaimingi, nesukursite su vaiku tokių santykių, kad jis būtų laimingas.

6 svarbios klaidos, kurias tėvai daro netyčia (6)

Tėvai – pirmieji ir svarbiausi mokytojai vaiko gyvenime.