Kaip atskirti, ar vaikas meluoja, ar nekaltai fantazuoja

Vaikų melavimas – normalios raidos dalis ikimokykliniame amžiuje.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Melavimas rodo, kad vaikas jau turi tam tiktų gebėjimų: kad vaikas pameluotų, jis turi atskirti realybę nuo fantazijos, taip pat suprasti, kad skirtingi žmonės tą patį gali vertinti skirtingai.

Priežastys:

- maži vaikai meluoja todėl, kad jie dar neatskiria, kas yra tiesa, o kas – išsigalvojimas, fantazavimas arba melavimas;

- jaunesni kaip 3 metų vaikai ne visada iki galo supranta, ką sako, dažniau tiesiog eksperimentuoja su kalba ir įvairiais faktais, kuriuos supranta apie šį pasaulį;

- dauguma keturmečių jau geba patys ką nors pameluoti;

- tėvai ir patys moko vaikus meluoti (pvz., padėkoti už dovaną, nors ji nepatiko, nes taip elgtis mandagu). Mažesni vaikai ne visada supranta, kas yra tinkamas ir socialiai priimtinas melas, kuris parodo, kad esame mandagūs, todėl gali meluoti ir kitomis aplinkybėmis;

- 7–8 metų vaikai meluoja subtiliau, dažniausiai kai padaro ką nors netinkamo ir bijo, kad bus išbarti ar nubausti, taip pat kai nori, kad kitas žmogus pasijustų geriau (pvz., kad mama nenuliūstų, vaikui gavus prastą įvertinimą mokykloje, jis gali pameluoti, kad įvertinimas buvo geras);

- 7–12 metų vaikai gali meluoti, išbandydami suaugusiųjų nustatytas ribas ir taisykles;

- kartais vaikas ima meluoti todėl, kad jam neaišku, kaip tinkamai paaiškinti suaugusiesiems savo elgesį;

- gali meluoti vaikas, kuriam nėra taikomos nuoseklios, pastovios taisyklės (ribos);

- gali meluoti vaikas, kuris niekada nėra pagiriamas, juo nepasidžiaugiama;

- vaikas gali pradėti meluoti esant pernelyg dideliems tėvų ar kitų suaugusiųjų (mokytojų, būrelių vadovų) lūkesčiams (pvz., jei užduota daugybė namų darbų, vaikas jaučia įtampą ir nespėja su viskuo susitvarkyti, jis gali pradėti meluoti, kad viską išmoko);

- gali meluoti norėdamas pritapti prie savo bendraamžių;

- kai kurie vaikai pradeda meluoti nuolat, tai tampa įpročiu ir vaiko būdu atitikti tėvų, mokytojų ir draugų reikalavimus.

Ką daryti:

- natūralu, kad, supratę, jog vaikas meluoja, galite jaustis labai nesmagiai: susirūpinti, kad vaikas jumis nepasitiki ar jūsų bijo, pradėti svarstyti, kad kažką darote netinkamai, nerimauti, kad jis gali įprasti meluoti. Jūsų jausmai gali privesti iki to, kad stipriai supyksite ir norėsite vaiką nubausti. Tačiau labai svarbu susivaldyti, nes bausmės gali tik pabloginti padėtį;

iš pradžių pagalvokite, kodėl taip įvyko:

- ar vaikas norėjo pasižiūrėti, kaip jūs reaguosite į melą?

- ar jis taip įsitraukęs į savo vaizduotės pasaulį, kad pats tiki tuo, ką sako, ir neatskiria melo (ar fantazijos) nuo tiesos?

- galbūt jūsų lūkesčiai ir reikalavimai vaikui yra pernelyg dideli ir griežti? Gal vaikas bijo būti išbartas ar nubaustas?

- nebauskite ir nebarkite vaiko už melavimą: tokiu atveju jis pradės jaustis blogas ir toliau bijos pasakyti tiesą, ypač kai bus ką netinkamo padaręs, nes baiminsis vėl būti nubaustas. Tai savo ruožtu paskatins netinkamo elgesio dangstymą, melavimą vėl ir vėl;

- jei vaikas fantazuoja ir kuria istorijas – galite paprasčiausiai į jas įsitraukti: „Tavo lėlytė naktį buvo išėjusi į kiemą? Oho, kaip įdomu! Papasakok, ką ji ten veikė?";

- pasikalbėkite su vaiku apie tai, kas yra tiesa, melas, sąžiningumas, pasakykite, jog norėtumėte ir jus pradžiugintų tai, kad jis sakytų jums tiesą. Toks jūsų pasakymas turėtų vaikui parodyti, kad teisybė jums yra svarbiau nei elgimasis pagal jūsų norus ir nurodymus (o jei kažkas neišeina – tada tenka meluoti). Kai vaikas nebijos bausmės už netinkamą elgesį ir žinos, kad jūs vertinate sąžiningumą – tai paskatins jį sakyti tiesą;

- negėdinkite vaiko ir nevadinkite melagiu. Tokie žodžiai ilgainiui gali tapti vaiko savasties (to, kaip vaikas save suvokia) dalimi, o jūs juk nenorite, kad jis manytų ir jaustųsi esąs melagis. Geriau paprasčiausiai konstatuokite: „Tu ketinai nusiplauti rankas, bet jos vis dar sausos. Grįžk į vonią ir nusiplauk". Taip jūs pripažįstate, kad vaikas turėjo gerą intenciją ;– planavo plautis rankas, tačiau kartu ir parodote, jog realybė yra kitokia, taip pat pasiūlote sprendimą (nusiplauti rankas dabar);

- atspindėkite vaiko jausmus: „Gerai, kad pasakei, kaip iš tikrųjų buvo. Tikriausiai tau tai buvo nelengva";

- nesudarykite vaikui sąlygų meluoti. Jeigu matote, kad jis kažko nepadarė, pvz., nesutvarkė kambario – neklauskite: „Ar sutvarkei kambarį?" Geriau sakykite tiesiai: „Matau, kad tavo kambarys dar nesutvarkytas. Prieš einant į lauką/miegoti reikia susitvarkyti";

- būkite vaikui pavyzdys. Vaikas „pagauna" net ir pačius smulkiausius prasižengimus, kai jūs pameluojate, pvz., kad neisite pas giminaičius todėl, kad kas nors serga (nors iš tikrųjų neserga) arba kai elgetai pasakote, kad neturite pinigų, nors po kelių minučių nusiperkate kavos. Tai verčia vaiką daryti išvadą, kad kartais pameluoti galima, tik tas „kartais" gali būti dažniau, nei jums patiktų;

- pasiūlykite sprendimą, kuris vaikui parodytų, jog sakyti tiesą gali būti naudinga: „Jei tu norėjai eiti į kiną vietoj būrelio, galėjai man pasakyti: būtume galėję susitarti, kad nueisi kitą dieną arba būčiau tave nuvežusi, kad spėtum, iškart po būrelio". Galite pasiūlyti ir vaikui sugalvoti jums abiem priimtinų sprendimų;

- suvaldykite savo jausmus. Vaikas meluoja tam, kad apsaugotų suaugusiuosius nuo savo klaidų. Jei jis matys, kad jūs susivaldote, kad ir kokia nemaloni būtų tiesa – vaikui bus drąsiau ją pasakyti;

- palaikykite gerą, artimą, pasitikėjimu paremtą ryšį su vaiku. Kai vaikas jaučia, kad yra svarbus ir mylimas – jis nori išsaugoti šį ryšį ir todėl stengsis pateisinti jūsų pasitikėjimą.

Reikia susirūpinti, kai:

- vaikas ne tik meluoja, bet kartu yra liūdnas, prislėgtos nuotaikos, mažai kuo domisi ir nori užsiimti, neturi draugų ar kiti vaikai nepriima jo žaisti (arba pats vaikas nesiekia bendravimo su bendraamžiais)– tai gali rodyti vaiko žemą savivertę ir būti depresijos požymis;

- vaikas dažnai meluoja, kad iš to gautų naudos, ir dėl to visiškai nesigaili;

- vaikas turi ir kitų elgesio sunkumų, pvz., jis linkęs padeginėti (kelti gaisrus), mušti ar kitaip žiauriai elgtis su gyvūnais, muštis su bendraamžiais ir panašiai.

Šiais atvejais vaiko melavimas gali būti vienas iš rimtesnių sutrikimų požymių, todėl reikėtų kreiptis į vaikų psichikos sveikatos specialistą (vaikų psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą).


Ištrauka iš knygos „Mamos žinynas“, kuri skirta įvairaus amžiaus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinami jų profilaktikos klausimai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (21)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys (2)

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.

Kodėl vidurinieji vaikai daugiau pasiekia už savo brolius ir seseris (3)

Apie tai, kad gimimo eiliškumas šeimoje turi įtakos vaiko charakteriui ir elgesiui, pastebėta jau labai seniai.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Perkate šunį ar katę dėl vaiko? – Įsiklausykite, ką sako specialistė (1)

Turėti šuniuką ar kačiuką yra turbūt kiekvieno vaiko svajonė. Vieni teigia, kad taip yra dėl to, jog vis daugiau vaikų jaučiasi vieniši, kiti – jog šis noras yra užprogramuotas.