Kaip atskirti, ar vaikas meluoja, ar nekaltai fantazuoja

Vaikų melavimas – normalios raidos dalis ikimokykliniame amžiuje.

Melavimas rodo, kad vaikas jau turi tam tikrų gebėjimų: kad vaikas pameluotų, jis turi atskirti realybę nuo fantazijos, taip pat suprasti, kad skirtingi žmonės tą patį gali vertinti skirtingai.


Priežastys:


- maži vaikai meluoja todėl, kad jie dar neatskiria, kas yra tiesa, o kas – išsigalvojimas, fantazavimas arba melavimas;


- jaunesni kaip 3 metų vaikai ne visada iki galo supranta, ką sako, dažniau tiesiog eksperimentuoja su kalba ir įvairiais faktais, kuriuos supranta apie šį pasaulį;


- dauguma keturmečių jau geba patys ką nors pameluoti;


- tėvai ir patys moko vaikus meluoti (pvz., padėkoti už dovaną, nors ji nepatiko, nes taip elgtis mandagu). Mažesni vaikai ne visada supranta, kas yra tinkamas ir socialiai priimtinas melas, kuris parodo, kad esame mandagūs, todėl gali meluoti ir kitomis aplinkybėmis;


- 7–8 metų vaikai meluoja subtiliau, dažniausiai kai padaro ką nors netinkamo ir bijo, kad bus išbarti ar nubausti, taip pat kai nori, kad kitas žmogus pasijustų geriau (pvz., kad mama nenuliūstų, vaikui gavus prastą įvertinimą mokykloje, jis gali pameluoti, kad įvertinimas buvo geras);


- 7–12 metų vaikai gali meluoti, išbandydami suaugusiųjų nustatytas ribas ir taisykles;


- kartais vaikas ima meluoti todėl, kad jam neaišku, kaip tinkamai paaiškinti suaugusiesiems savo elgesį;


- gali meluoti vaikas, kuriam nėra taikomos nuoseklios, pastovios taisyklės (ribos);


- gali meluoti vaikas, kuris niekada nėra pagiriamas, juo nepasidžiaugiama;


- vaikas gali pradėti meluoti esant pernelyg dideliems tėvų ar kitų suaugusiųjų (mokytojų, būrelių vadovų) lūkesčiams (pvz., jei užduota daugybė namų darbų, vaikas jaučia įtampą ir nespėja su viskuo susitvarkyti, jis gali pradėti meluoti, kad viską išmoko);


- gali meluoti norėdamas pritapti prie savo bendraamžių;


- kai kurie vaikai pradeda meluoti nuolat, tai tampa įpročiu ir vaiko būdu atitikti tėvų, mokytojų ir draugų reikalavimus.


Ką daryti:


- natūralu, kad, supratę, jog vaikas meluoja, galite jaustis labai nesmagiai: susirūpinti, kad vaikas jumis nepasitiki ar jūsų bijo, pradėti svarstyti, kad kažką darote netinkamai, nerimauti, kad jis gali įprasti meluoti. Jūsų jausmai gali privesti iki to, kad stipriai supyksite ir norėsite vaiką nubausti. Tačiau labai svarbu susivaldyti, nes bausmės gali tik pabloginti padėtį;


iš pradžių pagalvokite, kodėl taip įvyko:


- ar vaikas norėjo pasižiūrėti, kaip jūs reaguosite į melą?


- ar jis taip įsitraukęs į savo vaizduotės pasaulį, kad pats tiki tuo, ką sako, ir neatskiria melo (ar fantazijos) nuo tiesos?


- galbūt jūsų lūkesčiai ir reikalavimai vaikui yra pernelyg dideli ir griežti? Gal vaikas bijo būti išbartas ar nubaustas?


- nebauskite ir nebarkite vaiko už melavimą: tokiu atveju jis pradės jaustis blogas ir toliau bijos pasakyti tiesą, ypač kai bus ką netinkamo padaręs, nes baiminsis vėl būti nubaustas. Tai savo ruožtu paskatins netinkamo elgesio dangstymą, melavimą vėl ir vėl;


- jei vaikas fantazuoja ir kuria istorijas – galite paprasčiausiai į jas įsitraukti: „Tavo lėlytė naktį buvo išėjusi į kiemą? Oho, kaip įdomu! Papasakok, ką ji ten veikė?";


- pasikalbėkite su vaiku apie tai, kas yra tiesa, melas, sąžiningumas, pasakykite, jog norėtumėte ir jus pradžiugintų tai, kad jis sakytų jums tiesą. Toks jūsų pasakymas turėtų vaikui parodyti, kad teisybė jums yra svarbiau nei elgimasis pagal jūsų norus ir nurodymus (o jei kažkas neišeina – tada tenka meluoti). Kai vaikas nebijos bausmės už netinkamą elgesį ir žinos, kad jūs vertinate sąžiningumą – tai paskatins jį sakyti tiesą;


- negėdinkite vaiko ir nevadinkite melagiu. Tokie žodžiai ilgainiui gali tapti vaiko savasties (to, kaip vaikas save suvokia) dalimi, o jūs juk nenorite, kad jis manytų ir jaustųsi esąs melagis. Geriau paprasčiausiai konstatuokite: „Tu ketinai nusiplauti rankas, bet jos vis dar sausos. Grįžk į vonią ir nusiplauk". Taip jūs pripažįstate, kad vaikas turėjo gerą intenciją ;– planavo plautis rankas, tačiau kartu ir parodote, jog realybė yra kitokia, taip pat pasiūlote sprendimą (nusiplauti rankas dabar);


- atspindėkite vaiko jausmus: „Gerai, kad pasakei, kaip iš tikrųjų buvo. Tikriausiai tau tai buvo nelengva";


- nesudarykite vaikui sąlygų meluoti. Jeigu matote, kad jis kažko nepadarė, pvz., nesutvarkė kambario – neklauskite: „Ar sutvarkei kambarį?" Geriau sakykite tiesiai: „Matau, kad tavo kambarys dar nesutvarkytas. Prieš einant į lauką/miegoti reikia susitvarkyti";


- būkite vaikui pavyzdys. Vaikas „pagauna" net ir pačius smulkiausius prasižengimus, kai jūs pameluojate, pvz., kad neisite pas giminaičius todėl, kad kas nors serga (nors iš tikrųjų neserga) arba kai elgetai pasakote, kad neturite pinigų, nors po kelių minučių nusiperkate kavos. Tai verčia vaiką daryti išvadą, kad kartais pameluoti galima, tik tas „kartais" gali būti dažniau, nei jums patiktų;


- pasiūlykite sprendimą, kuris vaikui parodytų, jog sakyti tiesą gali būti naudinga: „Jei tu norėjai eiti į kiną vietoj būrelio, galėjai man pasakyti: būtume galėję susitarti, kad nueisi kitą dieną arba būčiau tave nuvežusi, kad spėtum, iškart po būrelio". Galite pasiūlyti ir vaikui sugalvoti jums abiem priimtinų sprendimų;


- suvaldykite savo jausmus. Vaikas meluoja tam, kad apsaugotų suaugusiuosius nuo savo klaidų. Jei jis matys, kad jūs susivaldote, kad ir kokia nemaloni būtų tiesa – vaikui bus drąsiau ją pasakyti;


- palaikykite gerą, artimą, pasitikėjimu paremtą ryšį su vaiku. Kai vaikas jaučia, kad yra svarbus ir mylimas – jis nori išsaugoti šį ryšį ir todėl stengsis pateisinti jūsų pasitikėjimą.


Reikia susirūpinti, kai:


- vaikas ne tik meluoja, bet kartu yra liūdnas, prislėgtos nuotaikos, mažai kuo domisi ir nori užsiimti, neturi draugų ar kiti vaikai nepriima jo žaisti (arba pats vaikas nesiekia bendravimo su bendraamžiais)– tai gali rodyti vaiko žemą savivertę ir būti depresijos požymis;


- vaikas dažnai meluoja, kad iš to gautų naudos, ir dėl to visiškai nesigaili;


- vaikas turi ir kitų elgesio sunkumų, pvz., jis linkęs padeginėti (kelti gaisrus), mušti ar kitaip žiauriai elgtis su gyvūnais, muštis su bendraamžiais ir panašiai.


Šiais atvejais vaiko melavimas gali būti vienas iš rimtesnių sutrikimų požymių, todėl reikėtų kreiptis į vaikų psichikos sveikatos specialistą (vaikų psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą).



Ištrauka iš knygos „Mamos žinynas“, kuri skirta įvairaus amžiaus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinami jų profilaktikos klausimai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis