Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams

 (7)
Penkerių metų sūnų auginančiai mamai atrodo, kad jos sūnus auga pernelyg nedrąsus. Tačiau jos išbandyti būdai, kaip padrąsinti vaiką, neveikia.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kristina klausia:

„Norėčiau paklausti, kaip pakelti penkiamečio pasitikėjimą savimi? Šiaip labai guvus ir garsiakalbis vaikas, bet jei ko paklausiu, pvz., 2+2, atsakymą sumurma tyliai, tyliai vos sau po nosim. Ilgai užtrukau, kol išsiaiškinau, kad priežastis būtent čia. Bandau, pvz., sakyti „atsistok prie veidrodžio ir pasakyk sau "aš drąsus" ar panašiai, bet jis kategoriškai atsisako tai daryti.. Manau, turėčiau jam padėti ne tokiais tiesioginiais būdais. Deja, nesugalvoju kaip“.

Atsako Milda Čeikienė, individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė, www.ipi.lt.

Neseniai žiūrėjau filmą „ Ponas kūdikis". Ten pagrindinis herojus yra kūdikis, kuris elgiasi kaip suaugęs žmogus. Kartais man atrodo, kad mes savo vaikus stengiamės užauginti per vieną naktį. Kad tik kuo greičiau išmoktų skaičiuoti, skaityti, kad tik kuo greičiau taptų savarankiški. Kad tik spėtų su ta konkurencinga visuomene, kad tik prasimuštų į „grietinėlę"... Deja, viskam savo laikas.

Penkiamečiai paprastai yra susitelkę į savo pusiausvyros ir judėjimo, stambiosios motorikos vystymą. O štai septynmetis jau pradeda domėtis skaičiais, mokosi apibendrinti. Prisimenu su šypsena, kai mano vaikas grįžo iš mokyklos visas pasipiktinęs su tuo pačiu klausimu: „Na, kodėl 2+2 yra 4? Du ančiukai plius du šuniukai, tai bus keturi kas? Arba dvi karvės plius dvi gatvės?"

Suma, atimtis, dalyba, daugyba - tai jau pirmas žingsnis į abstrakcijas, į apibendrinimus. Ir ne kiekvienam jis būna sklandus, nes... vaikas dar užsiėmęs savo kitų savybių ugdymu. Kiekvienam procesui reikia daugiau ar mažiau laiko. Pvz., kaip ir dantų užauginimui, suvokimui, kas yra 2+2 ar savarankiškam išėjimui į sceną. Jei pradėsime skubinti vieną procesą, kitą pamiršdami, tai gausis kaip kad su išstypusiu, peraugusiu į viršų augalėliu, kuris priaugino daug lapų, žiedų, bet neturi jėgų atlaikyti vėjo. Taip ir su vaiko raida – reikia siekti darnaus augimo, kad visos „dalys", tokios kaip fizinė, intelektuali, emocinė ir kt. raida galėtų vystytis kartu. Bėda, kad fizinės raidos etapus lengva pamatyti ir įvertinti, o štai emocinę, socialinę - daug sunkiau. Juk pagal ūgį išsirikiuoti daug paprasčiau nei pagal sąžiningumą, arba gerumą... Todėl čia daug kas priklauso nuo pačių tėvų pasitikėjimo savimi, pasauliu, likimu ir pagaliau vaiku.

Pasitikėjimas savimi – kas tai?

Pirmaisiais metais kūdikis auga apsuptas besąlygiškos meilės ir globos. Jis net nesupranta, ar pasitiki savimi, ar ne. ir dažniausiai mes, tėvai, net neturime lūkesčio, kad jis pasitikėtų - priimame jį su visais netobulumais, negebėjimais. Kažkaip žinome, tikime, kad anksčiau ar vėliau jis pradės verstis, ropoti, vaikščioti, kalbėti, skaičiuoti.

Kai vaikas pradeda nebeatitikti tėvų lūkesčių (kurie būna suformuoti savo asmeninės patirties, gydytojų, močiučių, kaimynų, interneto, šio straipsnio ir pan.), tai jis pamato pirmiausia savo tėvų akyse. „Oi, mano vaikas visai nevalgo nesusmulkinto maisto" , „Oi, mano vaikas dar neskaito...", "Oi, mano visai neropoja". Natūralu yra žmogui, kuris praleidžia daugiausia laiko su vaiku, stebėti vaiko raidą, domėtis ir išmanyti ją, tačiau reikia būti objektyviems ir kilus įtarimams neskubėti „nurašyti" vaiko, o pasitarti su kitais suaugusiais. Kas bus, jei mes nuolat prašysime trimečio parodyti, ar gerai jis vaikšto, bėga? Stebėsime tai susirūpinusiu žvilgsniu, caksėsime liežuviu ir linguosime galvą. Kas, jei ne mes, tėvai, tokiu elgesiu pasėsime vaikui abejonę - kažkas su manimi turbūt labai negerai... Juk vaikai suvokimą, kas jie yra ar kas nėra, kokie jie yra ar kokie nėra, visada yra pirmiausia perima iš mūsų, tėvų, mokytojų nuostatų.

Internete vis dar sklando labai gražus filmukas apie mamos padrąsinimą Edisonui, kai jį mokytojai atsisakė mokyti mokykloje.
Deja, mes dažniausiai tokioje situacijoje pasiduodame baimei, kad vaikas iš tiesų yra "atsilikęs" ir pradedame egzaminuoti jį, tai kiek bus "du plius du?" Abejojančio, nepasitikinčio vaiko nepadrąsinsime toliau jam rodydami, ko jis nemoka. Tuo labiau jam liepdami kartoti „ Aš esu drąsus". Kam gi guviam, garsiakalbiui berniukui reikia tai sakyti? Juk jis žino, kad yra drąsus. Tada, kai reikia bėgioti, lakstyti ir jo niekas neklausia, kiek bus du plius du. O štai skaičiuoti, panašu, jam dar sunkiau sekasi. To jam dar reikės išmokti. Tik tiek. Jei esu labai ištroškęs ir sakysiu sau: "Tik negalvok apie tai, kad esi ištroškęs, galvok, kad esi vandenyje", kiek ilgai galėsiu save apgaudinėti? Anksčiau ar vėliau reikės susidurti su troškuliu ir jį patenkinti. Taip ir su posakiu „esu drąsus". Apie dabar ypač populiarios pozityviosios psichologijos trūkumus galime paskaityti knygoje „Psichologai irgi klysta".

Tai kaip ugdyti pasitikėjimą vaiku?

Pirmiausia reiktų auginti pasitikėjimą savimi ir pasauliu, kitais žmonėmis. Tai – nuolatinis sąmoningumo siekimo procesas.

Vienas iš būdų - savo dienos refleksija. Kasdien siekti pažinti save tam tikrose situacijose, pažvelgti tarsi atsitraukus, iš šono. Skirti vakare laiko įvardinti, ką šiandien veikiau, perbėgti per dienos įvykius ir suprasti, kokias emocijas jos sukėlė. Kokios mano savybės šiandien toje situacijoje padėjo siekti užsibrėžto tikslo, kokios trukdė. Ko aš galiu išmokti iš savo klaidos? Ką aš norėčiau pakeisti? Ką aš galiu pakeisti? Švelnesnis variantas šeimai - prie vakarienės stalo pasakyti po vieną dalyką, ką jums šiandien pavyko įgyvendinti, kuo galite pasidžiaugti? Juokai juokais, bet tai būna taip sunku... Iš pradžių.

Dar labai svarbu yra suprasti, kad yra daugiau nei vienas problemos sprendimo būdų, kad yra daugiau galimybių, nei veikti įprastai. Pvz., kai mane įskaudina, aš... užsidarau, atsitraukiu. O gal visada kimbu į atlapus, kovoju? Kodėl tai svarbu? Suprasdami, kad yra kitokių būdų, sugebėsime pamatyti, kad vieni veiksmai labiau padeda pasiekti tikslo, kiti mažiau. Pvz., užsidarymas, vengimas nepadės susirasti draugų. Antra vertus, tai padės suprasti, kad skirtingi žmonės siekia tų pačių tikslų skirtingomis priemonėmis. Pvz., jums svarbu jaustis reikšminga ir tai jūs darote garsiai išsakydama savo nuomonę, demonstruodama savo intelektualias žinias. O štai penkiametis vaikas, galbūt to paties tikslo siekia demonstruodamas savo gebėjimus užlipti į aukštą medį.

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams
Pirmiausia reiktų auginti pasitikėjimą savimi ir pasauliu, kitais žmonėmis. Tai – nuolatinis sąmoningumo siekimo procesas.
© Adobe Stock

Ir vėl pagyrimai su padrąsinimais

Kitas sąmoningumo žingsnis - atskirti pagyrimus nuo padrąsinimų. Ir pradėti sakyti padrąsinimų daugiau nei pagyrimų. Tiek sau, tiek kitiems. Apie tai jau rašyta daug kur, kad ir mano straipsnyje Ko vaikui reikia labiau, kad jis augtų laimingas: pagyrimo ar padrąsinimo. O dabar dar kartą trumpai apie juos - pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų. Iki šiol nešiojuosi ir su visais dalinuosi vieno berniuko klausimą: „O kodėl aš šaunuolis?" Štai čia, atsakius į klausimą prasideda padrąsinimas - įvardinimas, kokios vaiko savybės, veiksmai padėjo jam pasiekti tikslą. „Oho, reikėjo daug kantrybės, kad užbaigtum šį piešinį. Panašu, kad įdėjai daug darbo. Matau, esi patenkintas savo rezultatu." Svarbiausia čia yra vaikas ir jo pastangos, o ne jūsų įvertinimas. Tas pats sąmoningumas, kurio jau išmokote pirmame etape. Norite pasitikrinti? Testas jums: įvardinkite 5 dalykus, kodėl esate pakankamai gera mama?

Tad mano patarimas į jūsų klausimą, ką daryti, būtų toks – neklauskite penkiamečio tokių tiesioginių klausimų, kurie jam yra, matyt, dar per sunkūs. Vaikai, ypač ikimokyklinukai ir pradinukai mokosi per žaidimą, per ritmą, per pasakas. Pvz., Valdorfo darželyje suma ir atimtis kuo puikiausiai išmokstama skaičiuojant, kiek vaikų yra darželyje, ko nėra, kiek berniukų, kiek mergaičių. Arba skaičiuojant laiptus.

Prisiminiau istoriją iš, berods, "Kodėlčiaus" knygos, kai matematiką Danukas greitai išmoko skaičiuodamas ricinos lašus. Ką noriu tuo pasakyti? Kad vaikas tikrai išmoks skaičiuoti, o ir dabar panašu, kad moka. O jei vaikas bijo mamos klausimo, tai gal toji mama kelia labai didelius reikalavimus, gal abejoja vaiko gebėjimais?

Auginkite pasitikėjimą savimi, savo vaiku, gerai įsižiūrėti į savo sūnų ir surašykite bent 10 dalykų, ką jis geba, kas jam sekasi. Kodėl jis yra guvus ir garsiakalbis? Prisimenate klausimą „Kodėl aš šaunuolis"? Pagrįskite tai pavyzdžiais iš jo kasdienybės, veiksmų. O tada pasikalbėkite ir nuspręskite, kodėl jis yra drąsus. O kokiose situacijose jis nėra drąsus. Bet tai jau nebus problema, taip?

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams
Pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų.
© Adobe Stock
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (2)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.