Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams

 (7)
Penkerių metų sūnų auginančiai mamai atrodo, kad jos sūnus auga pernelyg nedrąsus. Tačiau jos išbandyti būdai, kaip padrąsinti vaiką, neveikia.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kristina klausia:

„Norėčiau paklausti, kaip pakelti penkiamečio pasitikėjimą savimi? Šiaip labai guvus ir garsiakalbis vaikas, bet jei ko paklausiu, pvz., 2+2, atsakymą sumurma tyliai, tyliai vos sau po nosim. Ilgai užtrukau, kol išsiaiškinau, kad priežastis būtent čia. Bandau, pvz., sakyti „atsistok prie veidrodžio ir pasakyk sau "aš drąsus" ar panašiai, bet jis kategoriškai atsisako tai daryti.. Manau, turėčiau jam padėti ne tokiais tiesioginiais būdais. Deja, nesugalvoju kaip“.

Atsako Milda Čeikienė, individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė, www.ipi.lt.

Neseniai žiūrėjau filmą „ Ponas kūdikis". Ten pagrindinis herojus yra kūdikis, kuris elgiasi kaip suaugęs žmogus. Kartais man atrodo, kad mes savo vaikus stengiamės užauginti per vieną naktį. Kad tik kuo greičiau išmoktų skaičiuoti, skaityti, kad tik kuo greičiau taptų savarankiški. Kad tik spėtų su ta konkurencinga visuomene, kad tik prasimuštų į „grietinėlę"... Deja, viskam savo laikas.

Penkiamečiai paprastai yra susitelkę į savo pusiausvyros ir judėjimo, stambiosios motorikos vystymą. O štai septynmetis jau pradeda domėtis skaičiais, mokosi apibendrinti. Prisimenu su šypsena, kai mano vaikas grįžo iš mokyklos visas pasipiktinęs su tuo pačiu klausimu: „Na, kodėl 2+2 yra 4? Du ančiukai plius du šuniukai, tai bus keturi kas? Arba dvi karvės plius dvi gatvės?"

Suma, atimtis, dalyba, daugyba - tai jau pirmas žingsnis į abstrakcijas, į apibendrinimus. Ir ne kiekvienam jis būna sklandus, nes... vaikas dar užsiėmęs savo kitų savybių ugdymu. Kiekvienam procesui reikia daugiau ar mažiau laiko. Pvz., kaip ir dantų užauginimui, suvokimui, kas yra 2+2 ar savarankiškam išėjimui į sceną. Jei pradėsime skubinti vieną procesą, kitą pamiršdami, tai gausis kaip kad su išstypusiu, peraugusiu į viršų augalėliu, kuris priaugino daug lapų, žiedų, bet neturi jėgų atlaikyti vėjo. Taip ir su vaiko raida – reikia siekti darnaus augimo, kad visos „dalys", tokios kaip fizinė, intelektuali, emocinė ir kt. raida galėtų vystytis kartu. Bėda, kad fizinės raidos etapus lengva pamatyti ir įvertinti, o štai emocinę, socialinę - daug sunkiau. Juk pagal ūgį išsirikiuoti daug paprasčiau nei pagal sąžiningumą, arba gerumą... Todėl čia daug kas priklauso nuo pačių tėvų pasitikėjimo savimi, pasauliu, likimu ir pagaliau vaiku.

Pasitikėjimas savimi – kas tai?

Pirmaisiais metais kūdikis auga apsuptas besąlygiškos meilės ir globos. Jis net nesupranta, ar pasitiki savimi, ar ne. ir dažniausiai mes, tėvai, net neturime lūkesčio, kad jis pasitikėtų - priimame jį su visais netobulumais, negebėjimais. Kažkaip žinome, tikime, kad anksčiau ar vėliau jis pradės verstis, ropoti, vaikščioti, kalbėti, skaičiuoti.

Kai vaikas pradeda nebeatitikti tėvų lūkesčių (kurie būna suformuoti savo asmeninės patirties, gydytojų, močiučių, kaimynų, interneto, šio straipsnio ir pan.), tai jis pamato pirmiausia savo tėvų akyse. „Oi, mano vaikas visai nevalgo nesusmulkinto maisto" , „Oi, mano vaikas dar neskaito...", "Oi, mano visai neropoja". Natūralu yra žmogui, kuris praleidžia daugiausia laiko su vaiku, stebėti vaiko raidą, domėtis ir išmanyti ją, tačiau reikia būti objektyviems ir kilus įtarimams neskubėti „nurašyti" vaiko, o pasitarti su kitais suaugusiais. Kas bus, jei mes nuolat prašysime trimečio parodyti, ar gerai jis vaikšto, bėga? Stebėsime tai susirūpinusiu žvilgsniu, caksėsime liežuviu ir linguosime galvą. Kas, jei ne mes, tėvai, tokiu elgesiu pasėsime vaikui abejonę - kažkas su manimi turbūt labai negerai... Juk vaikai suvokimą, kas jie yra ar kas nėra, kokie jie yra ar kokie nėra, visada yra pirmiausia perima iš mūsų, tėvų, mokytojų nuostatų.

Internete vis dar sklando labai gražus filmukas apie mamos padrąsinimą Edisonui, kai jį mokytojai atsisakė mokyti mokykloje.
Deja, mes dažniausiai tokioje situacijoje pasiduodame baimei, kad vaikas iš tiesų yra "atsilikęs" ir pradedame egzaminuoti jį, tai kiek bus "du plius du?" Abejojančio, nepasitikinčio vaiko nepadrąsinsime toliau jam rodydami, ko jis nemoka. Tuo labiau jam liepdami kartoti „ Aš esu drąsus". Kam gi guviam, garsiakalbiui berniukui reikia tai sakyti? Juk jis žino, kad yra drąsus. Tada, kai reikia bėgioti, lakstyti ir jo niekas neklausia, kiek bus du plius du. O štai skaičiuoti, panašu, jam dar sunkiau sekasi. To jam dar reikės išmokti. Tik tiek. Jei esu labai ištroškęs ir sakysiu sau: "Tik negalvok apie tai, kad esi ištroškęs, galvok, kad esi vandenyje", kiek ilgai galėsiu save apgaudinėti? Anksčiau ar vėliau reikės susidurti su troškuliu ir jį patenkinti. Taip ir su posakiu „esu drąsus". Apie dabar ypač populiarios pozityviosios psichologijos trūkumus galime paskaityti knygoje „Psichologai irgi klysta".

Tai kaip ugdyti pasitikėjimą vaiku?

Pirmiausia reiktų auginti pasitikėjimą savimi ir pasauliu, kitais žmonėmis. Tai – nuolatinis sąmoningumo siekimo procesas.

Vienas iš būdų - savo dienos refleksija. Kasdien siekti pažinti save tam tikrose situacijose, pažvelgti tarsi atsitraukus, iš šono. Skirti vakare laiko įvardinti, ką šiandien veikiau, perbėgti per dienos įvykius ir suprasti, kokias emocijas jos sukėlė. Kokios mano savybės šiandien toje situacijoje padėjo siekti užsibrėžto tikslo, kokios trukdė. Ko aš galiu išmokti iš savo klaidos? Ką aš norėčiau pakeisti? Ką aš galiu pakeisti? Švelnesnis variantas šeimai - prie vakarienės stalo pasakyti po vieną dalyką, ką jums šiandien pavyko įgyvendinti, kuo galite pasidžiaugti? Juokai juokais, bet tai būna taip sunku... Iš pradžių.

Dar labai svarbu yra suprasti, kad yra daugiau nei vienas problemos sprendimo būdų, kad yra daugiau galimybių, nei veikti įprastai. Pvz., kai mane įskaudina, aš... užsidarau, atsitraukiu. O gal visada kimbu į atlapus, kovoju? Kodėl tai svarbu? Suprasdami, kad yra kitokių būdų, sugebėsime pamatyti, kad vieni veiksmai labiau padeda pasiekti tikslo, kiti mažiau. Pvz., užsidarymas, vengimas nepadės susirasti draugų. Antra vertus, tai padės suprasti, kad skirtingi žmonės siekia tų pačių tikslų skirtingomis priemonėmis. Pvz., jums svarbu jaustis reikšminga ir tai jūs darote garsiai išsakydama savo nuomonę, demonstruodama savo intelektualias žinias. O štai penkiametis vaikas, galbūt to paties tikslo siekia demonstruodamas savo gebėjimus užlipti į aukštą medį.

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams
Pirmiausia reiktų auginti pasitikėjimą savimi ir pasauliu, kitais žmonėmis. Tai – nuolatinis sąmoningumo siekimo procesas.
© Adobe Stock

Ir vėl pagyrimai su padrąsinimais

Kitas sąmoningumo žingsnis - atskirti pagyrimus nuo padrąsinimų. Ir pradėti sakyti padrąsinimų daugiau nei pagyrimų. Tiek sau, tiek kitiems. Apie tai jau rašyta daug kur, kad ir mano straipsnyje Ko vaikui reikia labiau, kad jis augtų laimingas: pagyrimo ar padrąsinimo. O dabar dar kartą trumpai apie juos - pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų. Iki šiol nešiojuosi ir su visais dalinuosi vieno berniuko klausimą: „O kodėl aš šaunuolis?" Štai čia, atsakius į klausimą prasideda padrąsinimas - įvardinimas, kokios vaiko savybės, veiksmai padėjo jam pasiekti tikslą. „Oho, reikėjo daug kantrybės, kad užbaigtum šį piešinį. Panašu, kad įdėjai daug darbo. Matau, esi patenkintas savo rezultatu." Svarbiausia čia yra vaikas ir jo pastangos, o ne jūsų įvertinimas. Tas pats sąmoningumas, kurio jau išmokote pirmame etape. Norite pasitikrinti? Testas jums: įvardinkite 5 dalykus, kodėl esate pakankamai gera mama?

Tad mano patarimas į jūsų klausimą, ką daryti, būtų toks – neklauskite penkiamečio tokių tiesioginių klausimų, kurie jam yra, matyt, dar per sunkūs. Vaikai, ypač ikimokyklinukai ir pradinukai mokosi per žaidimą, per ritmą, per pasakas. Pvz., Valdorfo darželyje suma ir atimtis kuo puikiausiai išmokstama skaičiuojant, kiek vaikų yra darželyje, ko nėra, kiek berniukų, kiek mergaičių. Arba skaičiuojant laiptus.

Prisiminiau istoriją iš, berods, "Kodėlčiaus" knygos, kai matematiką Danukas greitai išmoko skaičiuodamas ricinos lašus. Ką noriu tuo pasakyti? Kad vaikas tikrai išmoks skaičiuoti, o ir dabar panašu, kad moka. O jei vaikas bijo mamos klausimo, tai gal toji mama kelia labai didelius reikalavimus, gal abejoja vaiko gebėjimais?

Auginkite pasitikėjimą savimi, savo vaiku, gerai įsižiūrėti į savo sūnų ir surašykite bent 10 dalykų, ką jis geba, kas jam sekasi. Kodėl jis yra guvus ir garsiakalbis? Prisimenate klausimą „Kodėl aš šaunuolis"? Pagrįskite tai pavyzdžiais iš jo kasdienybės, veiksmų. O tada pasikalbėkite ir nuspręskite, kodėl jis yra drąsus. O kokiose situacijose jis nėra drąsus. Bet tai jau nebus problema, taip?

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams
Pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų.
© Adobe Stock
Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.

Pasakykite, kokia jūsų vaiko mėgstamiausia spalva, ir mes kai ką apie jį atskleisime

Spalvų poveikį žmogui nagrinėjantys specialistai pastebi, kad egzistuoja ryšys tarp vaiko charakterio ir mėgstamiausios spalvos.