Kaip susitarti su vaiku ant jo nešaukiant ir nebarant

 (43)
Su sūnumi nesusikalbanti mama klausia psichologės patarimo – kaip susitarti su šešiamečiu nešaukiant ant jo. Psichologės Vilmos Petrikienės įžvalgos bus naudingos visiems tėvams.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Jurgita klausia:

„Kaip išvaryti ožius ir užsispyrimą 6 metų vaikui? Sunku susikalbėti su juo, nes gyvenam be tėčio. Kai pabūna sūnus pas tėtį, grįžęs jis man suįžūlėja, pasidaro sunku susikalbėti. Labai sunku. Gal galite patarti, kaip nešaukus susitarti su vaiku?“.

Atsako Individualiosios psichologijos instituto konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.

Laba diena, Jurgita,

ačiū už klausimą, į kurį atsakymo teko kantriai laukti. Kartais galime tik tiek. Taip pat apgailestauju, kad jums šiuo metu taip sunku. Daug šeimų susiduria su panašiais sunkumais, net jei tėčiai „teoriškai" gyvena tuose pačiuose namuose. T. y., būna, kad jie daug dirba ir šeimos juos mato vos pusdienį per savaitę. Ačiū, kad turite drąsos ir noro ieškoti palankiausių sprendimų savo šiandienos situacijai.

Rašydama atsakymą noriu pakalbėti apie du dalykus. Viena vertus, jūsų šešiametis savo sudėtingu elgesiu prašyte prašosi, kad jį priimtumėte ir tokį: stipriai išgyvenantį dėl tėvų skyrybų; galbūt jaučiantį kaltę, jog jis kažką darė ne taip; besiilgintį darnių šeimos santykių; liūdintį, kad jo tėvai vis dėlto išsiskyrė; tikintį stebuklais, kad gal vieną dieną... Jūsų berniukui labai reikia mylinčio, kantraus, atjaučiančio suaugusio žmogaus šalia,

  • kad jis galėtų atlaikyti vidinį chaosą,

  • kad išmoktų priimti tai, kas vyksta,

  • kad gautų patikinimą, jog viskas su juo gerai, mama ir tėtis tiesiog nebegalėjo gyventi drauge.

Kita vertus, jūs, kaip savo vaiko mama, galite tikrai daug, kad jam, o ir sau padėtumėte!

Visų pirma, kad galėtumėte atlaikyti netinkamą savo vaiko elgesį, jums reikia pasirūpinti savimi. Gyvenime, kaip ir lėktuve, deguonies kaukę pirmiausia dedamės sau! Kaip suprantu, būna dienų, kai sūnus laiką leidžia su tėčiu. Jei tai labai tiksliai nustatytos dienos ir datos, būtų tikslinga dalį to laiko skirti savipagalbai: pailsėti, išsimiegoti; susitikti su žmogumi, kuris gali/moka/nori išklausyti, paguosti; esant galimybei - asmeninė terapija:

  • kur jūs galėtumėt drąsiai kalbėtis apie jums kylančius jausmus, baimes, nerimą,

  • kur gautumėte jums reikalingo palaikymo ir padrąsinimo,

  • kur savu tempu galėtumėte žengti savęs pažinimo keliu.

Taip pat veiklos, kurios jums padeda pajusti gyvenimo džiaugsmą (pavyzdžiui, sportas, rankdarbiai, kelionės, knygos, kultūriniai renginiai), yra puiki terapinanti aplinka.

Vaikai stebi mus, pasaulį ir mokosi kopijuodami. Tad labai svarbus elementas bendraujant su vaiku tampa mūsų, tėvų, suaugusiųjų, emocinė savireguliacija (tai sunkiausia tėvystės dalis!). Kaip mes elgiamės, kai mums reikia pagalbos, kai mums liūdna, kai mus įskaudina pikti žodžiai ar netinkamas elgesys? Gebėjimas įvardinti, kaip jaučiamės, leidžia kitam suprasti, kaip matome vieną ar kitą situaciją. Pavyzdžiui, norėdami turėti namuose taisyklę, kad mes pagarbiai vienas su kitu kalbame, jos taikymas prasideda būtent nuo mamos/tėčio pagarbaus bendravimo su savo vaiku. Kodėl? Todėl, kad mes, suaugusieji, esame emociškai brandžios asmenybės. Mes jau mokame žodžiais, o ne veiksmais save išreikšti (na, matome įvairių vaikų auklėjimo pavyzdžių, tačiau vis daugiau kalbama apie tai, kaip vaikų mušimas ir rėkimas ant jų yra žalojanti, traumuojanti vaikus patirtis).

Tuo tarpu šešiametis dar tik eina emocinio brandumo keliu (emocinė baranda pasiekiama 21-25 gyvenimo metais) ir jam reikalingas mūsų empatiškas buvimas šalia, net kai jis mus keikia, spardosi ar pan. SVARBU:

  • Reikėtų pabandyti arba mokytis nepriimti to asmeniškai.

  • Draudžiama leisti save mušti, spjaudyti; toks elgesys turi būti griežtai ribojamas. Pavyzdžiui, Tau turėtų būti labai bloga, kad net norisi mamai spirti (jeigu šitaip kalbi su manimi) (vaikai myli savo tėvus ir jie mažiausiai nori juos skriausti!). Eikš, aš tave palaikysiu. Tu saugus! Myliu tave. Apgailestauju, kad kartais būna taip sunku. Pirmais kartais gali tekti gan ilgai sėdėti su stipriai besirangančiu vaiku (sėdint audros įkarštyje ir penkios minutės prailgsta), laikyti jo rankas, kad tiek jūs, tiek jis pats būtų saugus. Žiūrėkite, kad ir kojos liktų saugios: trankydamas į grindis jis gali jas labai užsigauti, saugokite ir save. Kartokite jam: Tu saugus. Aš tave laikau, kad mes visi liktume saugūs. Aš padėsiu tau atlaikyti didelius jaumus. Myliu tave. Esu čia ir tau padėsiu. Šešiamečiui gali būti labai keistas jūsų toks elgesys, bet jeigu tai darysite vis ir vis, kantriai ir su meile, jis patikės jūsų noru jam padėti. Vaikai mus myli ir tiki mumis besąlygiškai. Jis pasidrąskęs, visas sušilęs galiausiai atsipalaiduos ir verks lyg kūdikis jūsų mylinčiame glėbyje.

  • Vėliau audrų laikas trumpėja ir vaikas išmoksta, kad dideli jausmai nėra pasaulio pabaiga (Mama manęs tokio baisaus nebijo, tad turbūt tai tik jausmai, kuriuos aš galiu atlaikyti), įgauna drąsos pats su jais susidoroti. Tai ir vadinama savireguliacija. Dar daugiau: vaikai išmoksta empatiškai paguosti kitą žmogų. Gal nustebsite, bet vieną dieną jūsų vaikas prieis prie jūsų, kai verksite ar šiaip jums bus labai liūdna, ir pasakys: Mama, laikykis. Kartais būna tiesiog sunku.

  • Geras dalykas yra planuotos jausmų audros. Sakydama „planuotos", turiu minty, kad jūs leidžiate savo vaikui sukelti „audrą stiklinėje" dėl ne to puodelio ar nedavusi jo taip prašomo sausainio. Lygiai taip pat aiškiai brėžkite ribą, kad Mane skaudina toks įžūlus kalbėjimas. Suprantu, kad tu prašaisi pagalbos. Eikš, aš tave apkabinsiu. Labai tave myliu, net kai tau būna sunku. Tai vaikui padeda pasijusti saugiu, nes mama supranta, ko jis savo tokiu elgesiu siekia (pagalbos!). Vaikas saugioje namų erdvėje tuo laiku, kai mama yra šalia ir tikrai galės jam padėti, patiria savo jausmus visu stiprumu. Priešingai, parduotuvėje, parke ar ryte darželyje mes savo vaikams mažiau galime padėti, nes ir patys patiriame įtampą, gėdą ar bejėgystę.

Jei teisingai supratau, jūsų vaikas grįžęs iš tėčio namo ima elgtis įžūliai. Tai ir yra jo pagalbos šauksmas. Vaikai labai efektyviai naudoja savo energijos resursus, instinktyviai renkasi blogą elgesį, mat suaugusieji greičiausiai į tai sureaguoja.

  1. Jautriai su meile priimkite savo berniuką. Žinoma, būtų gerai, kad tiek fiziškai, tiek emociškai būtumėte tam nusiteikusi ir pasiruošusi

  2. Atkurkite su juo ryšį. Turėkite savo ypatingus pasisveikinimo/atsisveikinimo ritualus (Labas, labai tavęs pasiilgau. Noriu tave apkabinti. Jeigu vaikas vengia kontakto: Duok penkis!). Rinkitės jam labiausiai patinkančius aktyvius žaidimus, kad jis per trumpą laiką „persijungtų": buvau TEN (pas tėtį/darželyje ar pan.), o dabar esu ČIA (pas mamą, kur man saugu, kur mane myli). Tai gali trukti vos kelias minutes. Aktyvūs žaidimai (gaudynės, grumtynės) yra puikus būdas vaikui patirti meilę per prisilietimus.

  3. Vaikai tiki viskuo, ką mes apie juos kalbam. Rinkitės pozityvų kalbėjimą apie savo vaiką jam girdint (jeigu jums kyla ir neigiamų jausmų apie savo vaiką, o jų kyla visiems tėvams(!), kalbėkite apie juos prie „keturių akių" su kitu suaugusiu; tėvystė išties yra gan varginantis darbas, reikia labai daug palaikymo, ypač jei vaiką auginate viena; gal galite susirasti kitą šeimą/šeimas, su kuriomis dalintumėtės vaikų priežiūrą: vieną kartą vaikai pas jus, kitą kartą jūsų berniukas pas juos?). Taigi apie kalbėjimą: Ačiū, kad šiandien ryte greit susiruošėm ir iš namų išėjome keliom minutėm anksčiau. Galėjome dar pabėgioti prie darželio. Man buvo labai smagu! Arba: Auklėtoja sakė, kad tu šiandien jai padėjai surinkti kaladėles/žirkles/kamuolius. Ir aš labai vertinu tavo pagalbą. Ačiū tau! Vaikas nuolat girdintis gerus žodžius apie save, nori dar geriau elgtis, tiki savimi, kad jis yra geras toks, koks yra.

  4. Vaiko skundai yra jo sveikumo ženklas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, kad ir kaip sunku kartais būna tuos skundus atlaikyti, verta pasidžiaugti, kad jis skundžiasi. Pradėjęs tokiu tekstu: Kodėl aš viską turiu daryti? Tu man niekad nepadedi. ir pan., vaikas, kurį suaugęs žmogus priima, girdi, išklauso, galiausiai pasako tai, kas jam ištikrųjų skaudina širdį: O kodėl aš visada turiu žaisti tik Martyno siūlomus žaidimus? Aš irgi noriu ką nors sugalvoti! Bet jeigu aš jam apie tai pasakau, jis man grąsina, kad niekada su manimi nebedraugaus (na, tekstas vargu ar bus būtent toks, tačiau mano mintis yra apie tai, kad vaikai patiria daug neteisybės, jie dar tik mokosi socialinių santykių ir konfliktų sprendimo; per dieną jie patiria daug situacijų, kurios vienaip ar kitaip įskaudina).

Ilgainiui pamatysite tokio bendravimo naudą: vaikas žinos, kad kur jau kur, o namie, pas mamą, jis yra saugus toks, koks yra, su visais jausmais, tiek laimingas ir linksmas, tiek piktas, pavargęs ar net įžūlus.

Jei vaikas vis dėlto išveda iš pusiausvyros, pabandykite šiuos nusiraminimo būdus:

  1. Jei norisi šaukti ant vaiko, pasistenkite sustabdyti save. Nes viskas, ką sakome įsiučio metu, vėliau kelia mums kaltės ir graužaties jausmus. Kita vertus, graužatis mums duota kaip priminimas, kad galime keisti tai, dėl ko graužiamės. Tai, kad jūs kreipėtės su šiuo klausimu, rodo jūsų norą ieškoti efektyvių būdų bendraujant su vaiku.

  2. Kartokite sau: Ar tai kritinė situacija? Kai įsiučio metu spėjame užduoti sau šį klausimą, mūsų organizmas turi akimirką sustabdyti bėk-arba-kovok hormonų srautą. Ir iš tiesų, ar tai, dėl ko jau norėjote rėkti, buvo kritinė situacija? Pabandykite jau aukščiau minėtą atsiribojimą nuo vaiko įžūlių žodžių ir su visa meile ir kantrybe apkabinkite savo vaikiškai besielgiantį vaiką: Tau turėtų būti labai bloga, kad net norisi mamai spirti (jeigu šitaip kalbi su manimi). Eikš, aš tave palaikysiu. Tu saugus! Myliu tave. Apgailestauju, kad kartais būna taip sunku. Tyrimais nustatyta, kad jeigu mes, suaugę, išliekame ramūs, kai mūsų vaikai siaučia, padedame jiems nurimti ir taip mokome savireguliacijos. Ir priešingai, jeigu mes irgi įsiaudriname, mūsų vaikai jaučiasi dar labiau pasimetę ir išsigandę.

  3. Jeigu nutinka taip, kad toje situacijoje, kuri nutiko, sunkiai galite pagelbėti savo šešiamečiui nurimti, taip jam ir pasakykite, sąmoningai kalbėkite kaip įmanoma ramesniu balsu: Sūneli, dabar negaliu kalbėti, man reikia nusiraminti, aš tuoj sugrįšiu. Galite nueiti į vonios kambarį, apsišlakstyti veidą vėsiu vandeniu; žiūrint į veidrodį išsikeikti ar pasakyti tai, ką prieš minutę norėjote išrėkti savo vaikui; žiūrėti į veidrodį tol, kol jums nebepatiks jūsų pykčio apimtas veidas (įsivaizduokite, prieš kelias minutes jūs buvote dar piktesnė, jūsų vaikui turėjo būti labai baisu jus tokią matyti, tiesa?). Jeigu nėra kur išeiti, nes esate drauge parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje, paimkite vaiką už rankos, prisėskite ir pakvėpuokite: Sūneli, man reikia nusiraminti. Kvėpuokite lėtai ir giliai, tai labai greitai nuramina. Dar padeda gan stiprus rankų papurtymas lyg bandytumėt jas nudžiovinti (įtampą nupurtysite kaip vandenį) Arba pradėkite niūniuoti dainelę (Mama, dainuoja, kad ant manęs nerėktų.). Jūsų vaikas turi progą mokytis, kaip sau padėti.

  4. Kai jau abu esate ramūs, aptarkite, kas įvyko. Smegenys yra pajėgios priimti mokymosi informaciją tik tuomet, kai yra aktyvūs racionalūs smegenų centrai. Emocijos ir racionalus protas supasi tarsi ant supynių. Kai emocijos aukštai, protas lyg išjungtas, visos mūsų jėgos skirtos savigynai. Jei emocijos atvėsta, nusileidžia supuoklėmis žemyn, įsijungia protas ir gebame apmąstyti, kas, kaip ir kodėl.

  5. Užsiimkite prevencija. Pyktis dažnai kyla, kai esame alkani, pavargę, mums vieniša. Ilsėkitės, valgykite reguliariai ir pilnavertį maistą. Bendraukite su jums mielais žmonėmis. Priimkite visą įmanomą pagalbą iš senelių, vaiko krikšto tėvų, draugų ir pan. Kaip jau minėjau aukščiau, gal įmanoma derinti vaiko priežiūrą su kitomis šeimomis.

Ir, pabaigai, tokios baigiamosios mintys:

  • Galvodami, kad vaikas elgiasi blogai, pradedame galvoti apie bausmę.

  • Galvodami, kad vaikui sudėtinga kažką įveikti, pradedame galvoti, kaip jam padėti.

Meilės ir kantrybės jums.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.

Pasakykite, kokia jūsų vaiko mėgstamiausia spalva, ir mes kai ką apie jį atskleisime

Spalvų poveikį žmogui nagrinėjantys specialistai pastebi, kad egzistuoja ryšys tarp vaiko charakterio ir mėgstamiausios spalvos.