Kaip užauginti savimi pasitikintį, pagarbų kitiems, mokantį atjausti ir mylėti vaiką

 (5)
Dažnai savo vaikams kalbame, aiškiname, mokome, pamokslaujame, bet galų gale vis tiek surėkiame: „Kodėl tu manęs neklausai? Kodėl nesiklausai, ką sakau?!" O gal ne taip kalbame, kad mūsų negirdi?
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Apie tai ir šnekamės su filologe VDU doktorante Sigita Jakimoviene, šešiamečio Manto mama

Pati auginate šešiametį ir sakote, jog sąmoningai keitėte savo kalbą pagal tam tikras taisykles, kad pakeistumėte savo mažylio reakciją į prašymus: kad jis išgirstų tai, kas sakoma, ir atliktų ko prašomas. Kodėl to reikėjo ir ar pavyko?

Kai maži vaikai tarsi negirdi mūsų, nedaro to, kas, mums atrodo, jiems būtų gerai, o daro tai, kas, mūsų akimis, jiems yra pavojinga ir pan., pasijuntame bejėgiai, galime tapti pikti. Nusistatytos taisyklės, kaip pateikti prašymą, davė daug gera. Pasiekiau rezultatus, kuriais esu patenkinta: ne tik bendraujame šiltai ir artimai, nekeldami balso, bet pastebėjau, kad vaikas turi savo nuomonę ir ją išsako, nebijo būti kitoks, moka derėtis, siekia savo tikslų, ramiai reaguoja į neigiamą atsakymą, nekelia scenų, jei negauna ko nori, ir pan.

Žinoma, ši sėkmė gali būti laikina, nes vaiko raida kaip ir visas gyvenimas – kintantis procesas. Mano pasirinktą bendravimo su vaiku pagrindą sudaro Johno Gray (filosofijos daktaro devynių bestselerių autoriaus, pasaulyje pripažintas bendravimo, tarpusavio santykių bei dvasinio augimo specialisto) knygos „Vaikai kilę iš dangaus" idėjos.

Šios taisyklės gali padėti tiems tėvams, kurie junta, kad nori ir turi suvaldyti vaikus, bet nenori smurto – nei fizinio, nei kalbinio, nei psichologinio. Pasak J.Gray, jas galima pradėti taikyti bet kurio amžiaus vaikams.

Kaip kalbėti su vaiku?" Ar tėvai, uždavę sau tokį klausimą ir gavę atsakymą, galėtų suvaldyti savo vaikus?

Galėtų ir dar daugiau – užauginti savimi pasitikintį, nestokojantį savigarbos, pagarbų kitiems, žinantį, ko nori, mokantį atjausti ir mylėti žmogų. Antra vertus, kalba yra tik vienas mūsų buvimo drauge su kitais būdų. Auginant vaikus svarbi išankstinė nuostata juos mylėti ir prielaida, kad vaikai jau yra geri ir mes nesame tie, kurie turime padaryti juos geresnius. Kitas labai svarbus dalykas – mūsų pavyzdys. Net kalba vaikams perduodama tėvų, tačiau ne genetiškai, bet kultūriškai – taip pat per pavyzdį. Žmonės juk sako: „Kaip šauksi, taip atsilieps."

Dar labai svarbu suprasti, kad tokio dalyko kaip tobulumas nėra. Todėl labai svarbu mokėti atleisti sau ir savo vaikams netobulumus, suprasti, kad tobulai kalbėtis irgi ne visada esame pajėgūs. Vis dėlto siekiant sklandžiau bendrauti ir darnos namuose, valdyti savo kalbą su vaikais svarbu. Dažniausiai tai rodo, kad reikės keisti savo kalbėjimo įpročius. O siekiant tokių pokyčių reikia įdėti pastangų ir daryti tai sąmoningai.

Vadinasi, pirmiausia mums reikia rasti kitokią kalbą, kuri nebūtų grėsminga, bet būtų efektyvi.

Mes turime būti suaugusieji – tie, kurie vadovauja. Čia tinka vienos mamos marškinėlių frazė: „Bus taip, nes mama esu aš." Nė vienas nenorime tapti vaiko užgaidų įkaitais. Antra vertus, nenorime ir būti autoritariški tėvai, grasinantys ar rėksniai, norime artimų ir gražių ryšių su vaiku. Kalba yra veiksmas, kuris keičia tikrovę. Tėvams siekiant savo tikslų reikia tobulinti savo kalbą taip, kad jų pasakymas sulauktų norimo efekto. Tam reikia taisyklių, labai svarbu nusistatyti ribas. Pirmiausia laikausi keleto bendrų taisyklių:

1. Leisti vaikui parodyti neigiamas emocijas (jos paprastai reiškiamos nekalbiniais veiksmais, pvz., ašaromis, bet dažnai ir kalba).

Mes turime būti suaugusieji – tie, kurie vadovauja. Čia tinka vienos mamos marškinėlių frazė: „Bus taip, nes mama esu aš."
Sigita JAKIMOVIENĖ

2. Leisti daug norėti (t. y. leisti išsakyti tai, kas vaikui atrodo svarbu). Prisipažinsiu, man sunkiausia laikytis šios taisyklės. Dažnai suprantu, kad imu riboti, aiškinti, kaip neprotinga norėti kasdien pirkti naujų žaislų. Antra vertus, juk leisti išsakyti norą, svajonę ką nors nusipirkti dar nerodo, kad reikia imti ir nupirkti.

3. Leisti prieštarauti, bet nepamiršti, kad mama ir tėtis yra šeimininkai. Kai jie „išsiprieštarauja", o mes patvirtiname, kad suprantame jų norus, bet vis tiek turi būti padaryta, kaip paprašėme, vaikams nebelieka dėl ko prieštarauti.

O kokios tos kalbinės taisyklės, kurios padeda suvaldyti vaiką, jam vadovauti?

Štai ir jos, keletas svarbiausių:

1 taisyklė. Prašyti, bet ne įsakinėti ir nereikalauti.

Mes tikrai turime daugiau galios (mes daugiau žinome, vaikas nuo mūsų priklausomas, galų gale esame fiziškai stipresni), bet vis dėlto turime vaiko prašyti, o ne jam įsakinėti, nes juk mus sieja meilės santykis, be to, prašydami rodome pavyzdį. Vaikas taip pat išmoksta prašyti.

Paprašyti reikia mokėti. Savo norą vaikui pasakykime aiškiai, be jokių užuominų, ir vartokime žodelį „prašau" (sako, jis ypač veikia berniukus).

Norint kalbėti be užuolankų, be poteksčių, reikia vengti prašymų, prasidedančių žodžiais „ar galėtum", „ar gali". Vaikams toks mandagesnis prašymas yra ne toks aiškus. Nustatyta, kad iki 2 m. (o dažnai ir gerokai vėliau) vaikui sunku suvokti klausimo ir klausimo formos prašymo skirtumą, todėl dažnai sulaukiama atsakymo į klausimą, o ne vykdomo prašymo, pvz., iš pokalbio telefonu: Ar gali pakviesti mamą prie telefono?Galiu (vaikas atsako, tačiau lyg niekur nieko toliau pasakoja, kas jam šiandien nutiko).

Net jei su „ar gali..." suformuluotas prašymas būna suprastas kaip prašymas, tokia formuluotė neskatina veikti. Pvz., Ar galėtum išjungti televizorių ir netrupinti sausainių ant lovos? (siekiant palyginti, Prašau išjungti televizorių ir ateiti valgyti sausainius prie stalo.). Pirmoji formuluotė tarsi duoda galimybę pasirinkti, pačiam nuspręsti, ar jis nori ir gali išjungti televizorių. O išvis ką daryti su tais sausainiais?

Maža to, dažnai – „Ar galėtum" skamba ir kaip iššūkis – ar sugebi, ar moki.

Maži vaikai dar nėra suaugusieji, dar nėra įgudę vartoti kalbos ir numanyti, ką mes norime pasakyti savo užuominomis. Užuot užsiminę: Vėl nesusitvarkei žaislų, pasakykime tiesiai, ko norime: Prašau susitvarkyti žaislus. Užuot sakę: Tavo marškiniai purvini, sakykime: Prašau persivilkti kitus marškinius, šitie purvini. Vėl nepasikabinai drabužių keiskime – Prašau pasikabinti drabužėlius ir t. t., ir pan.

2 taisyklė. Kalbant nepabrėžti negatyvumo (neiginiais, neigiamą vertinimą turinčiais žodžiais), kad vaikas nesutelktų dėmesio į neigiamą dalyką ir kad lengviau suprastų, ko tiksliai iš jo tikimasi.

Todėl, užuot sakę: Nerėkauk, sakykime: Kalbėk tyliau, prašau. Užuot sakę: Nelaistyk vandens ant grindųPilk vandenuką tik į kriauklę. Nekalbėk taip su seneliuPrašau su seneliu kalbėti gražiai. Nenusiplovei rankųPrašau eiti plautis rankų ir t. t.

Antra vertus, vaikas, išgirdęs, pvz., Nelipk aukštyn, sutrinka – o ką tada jam daryti, sustingti? Pasakius Lipk žemyn vaikui tampa daug aiškiau.

Psichologai tvirtina, kad priešdėlis ne- prieš veiksmažodžius (nelipk, nestovėk, nesisėsk, nekišk, nemušk ir kt.) vaikus veikia kaip koks burtažodis – tarsi verčia daryti tai, ko norima neleisti. Išgirdęs neliesk vaikas tarsi jau mato save liečiantį ir imasi tai daryti.

Įprotis be neiginio formuluoti paliepimus gali praversti tada, kai vaikas netikėtai patenka į pavojingą padėtį, pavyzdžiui, kiša į burnytę kokį aštrų daiktą. Jeigu suriksite: „Ką darai? Nekišk!", tikėtina, pabandys įsikišti. Ir, priešingai, jeigu kaip galėdama ramiau, bet užtikrintai pasakysite: „Ištrauk iš burnytės" ar „Paduok man", tikėtina, tą daiktą išsitrauks ar jums išties paduodamas.

Kitas dalykas – labai svarbu vengti negatyvių poteksčių (kai kalbame su vyresniais vaikais): Kodėl šiame kambaryje vis dar nėra tvarkos? (galima potekstė: esi blogas, tinginys, neklausai manęs, niekada nesusitvarkai). Kaip galėjai pamiršti? (galima potekstė: arba esi užuomarša, arba blogas ir nejautrus, tavimi negalima pasitikėti). Dažnai girdėdamas negatyvų vertinimą, draudimus, vaikas gali pasijusti blogas (jeigu jausis „blogas", nesielgs kaip „geras").

Neigimo galia

Neigimo galia lengvai įtikina lingvisto, tyrinėjančios kalbos ir mąstymo ryšį, Georgo Lakoffo klasikinis pavyzdys: Sakau, dabar negalvokite apie dramblį. Ir po keleto sekundžių visi junta, kad pamažu mintyse iškyla kažkas drambliško: jei ne visas gyvūnas, tai bent spalvos ar kokio kontūro šešėlis, nors tikrai niekam tuo metu nebūtų šovę į galvą galvoti kaip tik apie dramblį.

Psichologai tvirtina, kad priešdėlis ne- prieš veiksmažodžius (nelipk, nestovėk, nesisėsk, nekišk, nemušk ir kt.) vaikus veikia kaip koks burtažodis – tarsi verčia daryti tai, ko norima neleisti. Išgirdęs neliesk vaikas tarsi jau mato save liečiantį ir imasi tai daryti.
Sigita JAKIMOVIENĖ

S.Jakimovienė: „Tas dramblio pavyzdys, tiesą sakant, man padėjo ne tik suprasti neigimo efektą, bet ir pravertė visai kitu klausimu. Neseniai vaikas pabudo susapnavęs košmarą (susapnavo žuvį su labai didelėmis akimis), man nepavyksta nukreipti jo dėmesio pozityviai raginant (panašiai į: Galvok apie atostogas): jis vis kalba apie sapną ir bijo užmigti. Prisiminiau tą dramblio pavyzdį ir sakau: Na gerai, jei nepavyksta galvoti apie ką nors gero ar gražaus, tada negalvok apie dramblį. Jis man: Gerai, negalvosiu. Klausiu: Ar pavyksta? ­– Man atrodo, kad pavyksta. Tai, sakau, ir toliau negalvok apie dramblį. Netrukus jis man: Mama, lyg tyčia pradėjau galvoti apie dramblį (ir užmiršo tą žuvį)."

3 taisyklė. Prašant (nurodant) neaiškinti ir nepamokslauti. Ši taisyklė labiau nurodo ne kaip kalbėti, o kaip nekalbėti arba kad kartais geriau išvis patylėti. Kadangi vaikai paprastai priešinasi aiškinimams, pamokslams, paprasčiausiai pasakykime, ko tikimės, ko norime, kad būtų padaryta. Paaiškinti, kodėl taip reikia, galime vėliau, kai vaikas įvykdo mūsų prašymą. Ir nepersistenkime su tais savo norais. Ar ne per dažnai norime kontroliuoti, ar tikrai tai būtina?

Kai vienu metu pasijutau labai prastai, nes manęs mažylis visai neklausė, tarsi net negirdėtų, ką sakau, pradėjau stebėti, kaip dažnai aš noriu, kad jis elgtųsi kitaip, nei elgiasi. Ir įsitikinau, kad jei kas nors taip dažnai norėtų keisti mano elgesį, jei nenorėčiau prarasti savigarbos ar pradėti atvirai konfliktuoti, turėčiau elgtis panašiai kaip tad mano vaikas. Todėl sąmoningai bandžiau stabdyti save, kai norėdavau pasakyti visus tuos nebūtinus: sustok... padėk... palik... atiduok... ir t. t., netgi dažnai pasirinkdavau patylėti. Ir pastebėjau, jei prašau tik tada, kai būtina (pvz., eime plautis rankų), vaikas klauso ir nelieka to nuviliančio bejėgiškumo pojūčio.

4 taisyklė. Dažniau vartoti bendradarbiauti kviečiančius veiksmažodžius.

Užuot sakę: Eik valgyti, sakykime: Eime valgyti. Susitvarkyk žaislusSurinkime tavo žaisliukus ir sudėkime į dėžes; Eik praustisRuoškimės miegoti, prašau eiti valytis dantukų ir kt. Žinoma, ši taisyklė svarbi, kol vaikas mažas, kokių 2-3 m. Vėliau vaiką geriau skatinti veikti patį (ypač pasijusti savarankiški mėgsta berniukai).

Ar šios taisyklės nėra per daug formalus ir nenatūralus dalykas bendraujant su vaiku?

Plačiau žvelgiant, mes mokomės bendrauti. Taisyklės, kaip bendrauti, juk nėra kažkas nenatūralaus. Mes visi jas taikome, dažniausiai nesąmoningai, mokomės jų nuo mažens, pavyzdžiui: nepertraukti pašnekovo; klausiamam atsakyti į klausimą; atsakyti į tą klausimą, kuris užduotas, o ne į savo sugalvotą klausimą; ir daug kitų – vien kokia daugybė kalbinio etiketo taisyklių!

Kiekviena visuomenė ir šeima turi savo taisykles ir visada jas turėjo. Jos fiksuotos ir mūsų patarlėse, priežodžiuose: Tėvo žodis šventas; nekišk liežuvio kur nereikia ir pan.

Yra net toks kalbinis mokslas – lingvistinė pragmatika, kuri iš esmės tiria taisykles ir principus, kurie reguliuoja žmonių bendravimą, kokių taisyklių ir principų žmonės laikosi kalbėdami. Pravartu nusistatyti tokių taisyklių ir šeimoje (nebūtinai jas skelbti, paprasčiausiai keletą kartų pakartoti veiksmai taps taisyklėmis) ir taip keisti bendravimą, keisti savo gyvenimą (tikrovę). Ir tik į gera. To labai visiems tėvams linkiu.

Taip įdomu, arba aukštyn kojom

S.Jakimovienė: „Pasak J.Gray, vaikai iki 9 m. turi būti tėvų kontroliuojami. Vaikai tą kontrolę priima paprastai, ji jiems suteikia taip reikalingą saugumo jausmą. Nuo 9 m. jau reikia vaikams duoti daugiau laisvės, taigi, ir keisti bendravimo taisykles, savo kalbą. Pas mus, man atrodo, dažniausiai daroma priešingai: mažyliams leidžiama daug, net būti labai nemandagiems, o paauglius imama labai kontroliuoti."

***

Naujame, rugpjūčio mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo numeryje skaitykite:

Nauja mada: medituoja vaikas

Jurgio Brūzgos vaikystės pamokos

Ar baubas padės?

Kas svarbiau: puoselėti išvaizdą ar savivertę

Ko nori vyras

9 mūsų vaikystės žaidimai

Kodėl vaikai mėgsta kolekcionuoti

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Nepagražinta tiesa apie tai, kaip iš tiesų jaučiasi vaikai, kai skiriasi jų tėvai

Kai kurie psichologai vaiko patyrimą per tėvų skyrybas prilygina mirčiai ar nelaimingam atsitikimui.

Šiuolaikinių tėvų klaida, dėl kurios užaugę vaikai nemoka kurti savo šeimų (33)

Neseniai eilinį kartą teko kalbėtis apie tai, kodėl mano puspenktų metų sūnus nelanko darželio, ir ką jis veikia namuose, vargšas berniukas? Liūdi? Neturi ką veikti?

Esminė klaida, kurią daro tėvai, pasiryžę nuo šiol būti geresni ir dažniau girti savo vaikus

Prisiskaitę protingų patarimų, kad Lietuvoje vaikus per dažnai peikiame ir per retai giriame, daugelis iš mūsų puola „šaunuolis“ ar „gudruolis“ dalinti į kairę ir į dešinę.

7 vaikų mama Sabina Daukantaitė: mūsų šeimoje madas diktuoja šešiametė Uršulė (2)

Septynių vaikų mama, „7 taškai“ tinklaraščio autorė, 2016 metų veikliausia moteris Sabina Daukantaitė pastebi, kad mergaitės, kitaip nei berniukai, nuo 2–3 metų amžiaus jau reiškia savo nuomonę dėl aprangos. Ypač ilgos diskusijos prasideda, kai mergaitės ruošiasi keliauti į darželį.

Kad pirmosios vaiko dienos darželyje būtų lengvos – patarimai tėvams (1)

Mažus vaikus auginantys tėvai susiduria su naujais iššūkiais, kai ateina metas vaikui lankyti darželį.

10 klausimų, kurie padės suprasti, ar tinkamai auklėjate vaikus

Kai kurie vaikus auginantys tėvai negali nuspręsti, ar jiems reikia keisti auklėjimo būdą. Tad pasitikrinkite.

Kodėl reikia nebijoti drausminti vaikų (3)

Egzistuoja įvairių auklėjimo būdų ir metodų, tad kaip išsirinkti veiksmingiausią?

Koks vaikų auklėjimo būdas yra geriausias

Visus mus augino kokie nors ypač gerbiami žmonės – tėvai, įtėviai, globėjai, internato darbuotojai ar seneliai – taigi visi galėjome savo kailiu patirti bent vieną auklėjimo būdą.

Ką daryti supykus ant vaiko: psichologės patarimai

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.

Praktiškas sprendimas vaiko erdvei – ir ramiems žaidimams, ir naujiems startams

Vaikui labai svarbu turėti asmeninę erdvę, kurioje jis galėtų pažinti save, mokytis, žaisti ir kurti.

Ko turime išmokyti savo dukteris (1)

Maža mergaitė ima pavyzdį iš mamos. Ji žvelgia į mamą savo įžvalgiomis akutėmis ir mokosi.

9 senoviniai (mūsų vaikystės) žaidimai, kuriuos smagu prisiminti

Šeimos laisvalaikio specialistė ir seimosgidas.lt įkūrėja Goda Leo prisimena savo vaikystės žaidimus, kuriuos siūlo tėvams išbandyti su savo mažais vaikais.

Kaip išvengti vaiko isterijų parduotuvėje

Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau jam pavyksta suvaldyti staiga kylančius troškimus ir užplūstančias stiprias emocijas.