Kaip vaikui augant keičiasi jo supratimas apie mirtį

Kaip vaikai, priklausomai nuo jų amžiaus, reaguoja į mirtį? Kaip suvokia ją ir kaip elgiasi? Šeimos santykių instituto psichologų parengti patarimai.

„Rygos tragedija" - pastaruoju metu šiuos žodžius žiniasklaidoje galima sutikti itin dažnai. Ką jie reiškia?

Matyt, kiekvienas žmogus turi savo atsakymą. Tokie įvykiai yra traumuojantys ir paliekantys gilias žaizdas žmonių viduje. Nors ši tragedija įvyko ne mūsų šalyje, bet emocijų ir prisiminimų sukėlė nemažai, dažnas prisiminė savo skaudžias netektis ir patirtis. Per gyvenimą žmogus patiria daug įvairių netekčių: skyrybos, artimų žmonių mirtys, mokyklos baigimas, darbo netekimas. Viena iš skaudžiausių netekčių yra mirtis. Kuo žmogus turėjo artimesnį ir glaudesnį ryšį su mirusiuoju, tuo intensyviau ir sunkiau išgyvenamas išsiskyrimas.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Klaidos, kurias daro jautraus vaiko tėvai
Originali idėja, kaip padovanoti vaikui pinigų

Suaugęs žmogus savo reagavimo į mirtį būdą atsineša iš vaikystės

Augdamas asmuo formuojasi, vystosi ir visa ta įgyta patirtis atsispindi jo tolimesniame gyvenime. Vystymosi laikotarpiu tampa labai svarbu, ką vaikas patiria, kaip į tai reaguoja, kaip tėvai padeda jam visa tai išgyventi.

Pirmoji mirtis su kuria dažniausiai susiduriama - tai gyvūno

Ji įprastai išgyvenama jau ankstyvoje vaikystėje. Kiekvieno vaiko reakcija į netektis gali skirtis. Vieni reaguoja stipriau, kiti silpniau, vieni labiau būna užsisklendę, kiti atviriau kalba apie tai. Vaiko reakcija ir gedėjimo proceso išreikštumas priklauso ne tik nuo paties vaiko, jo amžiaus, bet ir nuo vaiko tėvų, kaip jie padeda vaikui išgyventi netektį. Todėl ypač svarbu tinkamai reaguoti į vaiką ištikus netekčiai.

Vaikui augant, galima pastebėti, kad jo supratimas apie mirtį kinta

Kuo jis tampa vyresnis, tuo jo reakcijos ir suvokimas tampa artimesnis suaugusiojo reakcijoms.

Iki 5 metų amžiaus vaikai nesuvokia, kad mirtis yra baigtinė, kad mirusi močiutė jau negrįš. Taip pat jiems būdingas egocentrizmas, jie jaučiasi tarsi būtų įvykių centre ir todėl gali neretai galvoti, jog tam tikros jų mintys galėjo įtakoti mirtį. Be to, tuo laikotarpiu jų mąstymas yra labai konkretus ir tam tikras frazes jie gali suprasti pažodžiui, pvz.: senelis užmigo.

Nuo 5 iki 9 metų vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra baigtinė, tačiau dar gali įsivaizduoti, kad patys nemirs. Neretai jie galvoja, kad mirtis yra sąlygojama išorinių jėgų. Jau apie devintuosius metus šis mąstymas kinta ir atsiranda suvokimas, kad mirtis yra veikiama vidinių jėgų, kaip senatvė, ligos ir pan. Taip pat nyksta jausmas, kad jie yra pasaulio centras, pradeda labiau tapatintis su kitais ir tuo pačiu geba įsijausti į kitų jausmus.

Kaip atrodo vaikų gedėjimo procesas?

Vaikų gedėjimo procesas panašus į suaugusiųjų, jo metu kyla stiprūs jausmai, kurie gali būti išreiškiami skirtingais būdais. Pačioje netekties pradžioje galima stebėti vaiko neigimą, tai yra natūrali reakcija, tačiau neturinti tęstis ilgą laiko tarpą, nes užsitęsęs mirties fakto neigimas ir vengimas liūdėti gali sukelti tam tikrų problemų.

Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis ima liūdėti ir gedėti. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu, kad vaikas žinotų, jog jausmus jis gali rodyti. Gedėjimo procese galima pastebėti vaiko pyktį, kuris gali pasireikšti per žaidimus, piešinius ar net būti nukreiptas į kitus žmonės. Visa tai yra natūrali reakcija į svarbaus asmens netektį. Jaunesnių vaikų tarpe galima matyti, kad jie jaučia kaltę dėl kito asmens mirties (pvz.: kažkada buvo panorėjęs, kad tas žmogus mirtų ir dabar jis mirė), taip nutinka dėl jiems būdingo egocentrizmo tuo amžiaus laikotarpiu.

Svarbu susirūpinti vaiku ir kreiptis pagalbos į specialistus, kai pastebima, kad depresijos periodas yra ilgas, jo metu susiaurėja vaiko interesai ir veikla, prastėja mokymosi rezultatai, šalinamasi draugų, atsiranda valgymo, miego sutrikimai, vaikas ima elgtis ne pagal savo amžių, t.y. stebimi jaunesnio nei jo amžiaus vaikui būdingi veiksmai. Taip pat vieni iš pavojaus ženklų yra mirusio asmens mėgdžiojimas ir intensyvaus noro vėl būti su juo reiškimas.

Užbaigiant norėtųsi pabrėžti, kad suaugusieji turėtų reaguoti į vaiko išgyvenamą netektį, neignoruoti jo jausmų, klausimų, o atsiradus pavojaus signalams ieškoti profesionalios pagalbos, kuri padėtų suformuoti adekvatų reagavimo į netektį būdą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis