Kas iš tiesų atsitinka, kai pakeliame balsą ar užrėkiame ant savo vaikų

 (3)
Vaikas suvokia jį supantį pasaulį ir rūpinimąsi juo visiškai kitaip nei mes, suaugusieji. Jų požiūris kartais yra visiškai priešingas mūsiškiui.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mes pasirengę atiduoti jiems viską - pasaulį, savo gyvenimą, savo laisvalaikį, intelektą, o jiems reikia visiškai nedaug – mūsų meilės ir... mūsų ramaus balso. Paprasčiau kalbant – kad mes ant jų nerėktume.

Mes nematome savęs iš šalies, kai pakeliame balsą ant savo bet kokio amžiaus vaiko. Mes nematome savo degančių beprotiška liepsna akių, iškreipto veido, pykčio, kuris liejasi iš mūsų didžiausiais srautais, negirdime baisių žodžių ir išsireiškimų, kurie liejasi iš mylimos mamos burnos...

Bet mus mato vaikas. Ir mato būtent tokiomis: įniršusiomis, rėkiančiomis, nepasitikinčiomis savimi, baisiomis ir keliančiomis siaubą. Tomis minutėmis patiriamos baimės krūvis užsifiksuoja visam gyvenimui, paskui nuo šių teršalų reikės ilgai „švarintis" – patiems ar vizitais pas psichologus.

Ką matome mes?

Susigūžusi į kamuoliuką būtybė, svajojanti tik apie viena: greičiau visa tai pasibaigtų! Baimės ir ašarų kupinos akytės...

Suprantama, visa tai mes matome. Tačiau nieko nekeičiame. Kodėl?

Pirmiausia dėl to, kad vaiko baimė... sukelia pasitenkinimą. Labai gaila, bet būtent taip. Nes kitu atveju mes šito nedarytume. Savo vaikystėje mes gavome nuoskaudų ir baimių porcijas. Paskui, bręsdami ir jausdami katastrofišką meilės deficitą, mes vėl ir vėl nusvildavome, bijojome, kritome, klydome, kaupėme nuoskaudas ir baimes. Atsiradęs vaikas tapo objektu negatyvui išlieti, pajusti savo valdžią bejėgei būtybei. Deja...

Savaime aišku, mes nedarome to specialiai ir sąmoningai. Savaime aišku, mes baisiai pasipiktinsime, išgirdę apie patiriamą malonumą. Tačiau gyvenimas yra toks, kad kaip teigia išmintis ir psichologija: „Pasikartojančios gyvenimiškos situacijos teikia mums malonumą, kitaip jos nesikartotų".

Antras dalykas: keisti – sunku. Kad pakeistume situaciją, reikia pažvelgti į save iš šalies, pasibaisėti, atleisti pačiam sau, susitaikyti su savimi, pamilti save. Manau, tai padaryti mes galime.

Keisti save nelengva, tačiau įmanoma

Pirmas žingsnis. Reikia pamatyti save rėkimo metu. Taip, taip, būtent tą pasibjaurėtiną padarą, kuris nekelia jokių kitų jausmų, tik baimę. Pamatėte? Nereikia nieko pridėti prie šio vaizdinio, jis ir taip pakankamai nemalonus. O dabar – stop.

Antras žingsnis. Priimkite save tokia, kokia esate. Jokiu būdu savęs nekaltinkite ir neieškokite sau pasiteisinimų. Neieškokite kaltų savo aplinkoje. Jūs esate tokia, kadangi šiuo konkrečiu momentu nutarėte būti būtent tokia. Manykime, kad iki šio momento jūs paprasčiausiai nežinojote, kaip galima elgtis kitaip.

Trečias žingsnis. Dabar jūs žiūrite į save nesigailėdama ir nekaltindama. Kai sąmoningai nustūmėte į šalį emocijas ir blaiviai pažvelgėte į situaciją, pats laikas užduoti klausimą: „O kodėl aš, tiesą sakant, rėkiu? Nejaugi mano rėkimo priežastimi tapo brangiausios pasaulyje man būtybės elgesys? Kas, kieno mintys, poelgiai, baimės tapo rėkimo priežastimi?“ Pagalvojote? Atsakėte į klausimus? Dabar kitas klausimas: „O kam, kokiu tikslu aš rėkiu?“ Arba, kitais žodžiais, ko būtent aš siekiu savo rėkimu? Ar aš tik rėkimu sugebu pakeisti situaciją? Ar aš laikau šį būdą pačiu efektyviausiu?

Ketvirtas žingsnis. Tikiuosi, jau nustojote rėkti ant vaiko, atsiprašėte mažylio ar paauglio (amžius nesvarbu), atsakėte į klausimus ir pasidarėte išvadas. Labai svarbu - neduokite sau jokių priesaikų, pažadų, neprisiimkite įsipareigojimų, nemėginkite staiga tapti idealia mama. Jeigu visa tai užversite sau ant pečių, vadinasi, jūs sau taip ir neatleidote. Deja... Visiškai pakanka matyti save iš šalies rėkimo momentu. Mokykitės save sustabdyti. Kiekvieną kartą tai daryti bus vis lengviau ir paprasčiau. Rėkimas paprasčiausiai prarado savo prasmę.

Vaiko nuomonė

Vaikas nejaučia jūsų pakeltame balse jokios prasmės, jis paprasčiausiai nesupranta, kodėl jūs staiga iš mylimos, švelnios, geros mamytės pavirtote žiežula. Daugeliu atvejų vaikui neaiški šio jūsų pasikeitimo prasmė. Jis nepajėgus (iki tam tikro amžiaus) pažvelgti į pasaulį jūsų akimis, per jūsų baimių ir kompleksų prizmę. „Štai aš čia žaidžiu, o štai čia tu pradėjai rėkti", – galvoja mažylis, mintimis kreipdamasis į mamą. Kitaip sakant, rėkiate jūs būtent sau. Ir tai dar viena svari priežastis nustoti taip elgtis.

Ir dar. Paklauskite vaiko apie savo trūkumus, kas jumyse jam nepatinka, ir ką galima būtų padaryti. Išgirsite labai įdomių dalykų. Štai, tarkime, mano jaunesnio sūnaus frazė: „Mama, nereikia atsiprašinėti ir sakyti, kad mane myli. Tu geriau nerėk". Po tokių žodžių mano iliuzinis įsitikinimas, kad galima parėkti, o paskui tiesiog atsiprašyti, smarkiai susvyravo.

Vietoj pabaigos

Sakysite, kad pas jus ne taip? Tada aš tik pasidžiaugsiu, kad jūsų vaikas auga ramioje atmosferoje, kad triukšmas iš jūsų buto sklinda ne šiaip retai, o itin retai, kad vaikas turi balso teisę ir jūs įsiklausote, kai jis kažkuo nepatenkintas. Tačiau, deja, didžioji daugume atvejų – ne tokie.

Beje, balso nuleidimo rezultatai tiesiog įspūdingi. Jūs pradedate girdėti savo vaiką, įsiklausote į jį, o jis – į jus. Taika, ramybė ir meilė apsigyvena jūsų namuose. Argi tai nėra laimė?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kuris geriau vaikui – valstybinis ar privatus darželis: mamų diskusija

Kaip rinktis vaikų darželį? Kokius privalumus, palyginti su valstybiniais darželiais, turi privatūs?

Ką turi mokėti 5-6 metų vaikai: psichologės komentaras

Penkerių metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pažintinių gebėjimų ir klausia specialisto patarimo.

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui (2)

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.