Kas nutinka vaikui, kai jis nuolat girdi: „Neimk, neik, negalima, ne“?

Pakalbėkim apie draudimus. Kaip mažiukas vaikas jaučiasi, kai tėvai jam nuolatos kartoja: „Neik, neimk, neliesk, negalima“? Kaip mums, tėvams, susilaikyti nuo begalės draudimų? Konsultuoja psichologė Ramunė Murauskienė.
© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Pakalbėjusi su psichologe bandau pasijusti vaiku. Įkalbu vyrą padėti. Žaidžiame: jis, tėtis, aš, dvejų dukrytė. Ką veikia tokio amžiaus vaikai? Ogi domisi viskuo, kas yra aplink. Paimu krištolo taurę, vartau ir apžiūrinėju, o vyras (įsijautęs į tėčio vaidmenį) šaukia: „Neimk - suduš“, ir neatsiprašęs ištraukia iš rankų. Aš šypsausi: „Na, ir kas, kambaryje yra daugiau daiktų...“

Bandau krapštyti iš lentynos storą knygą. Vėl girdžiu: „Neimk, ant galvos užkris, užsigausi.“ Spaudau nešiojamojo kompiuterio mygtukus: „Palik, mama supyks, dar ką nors ištrinsi...“ („Kaip tai mama supyks?“)

Radau šuns maisto, paragausiu (vaikas juk paragautų!), atidarau stalčių, kuriame laikomi dokumentai, randu žvejybai reikalingus kabliukus, noriu peiliu perpjauti bulvę. Noriu, bet nieko negaliu daryti, nes vyras, įsijautęs į tėčio vaidmenį, sekioja paskui ir neleidžia.

Gailiuosi, kad įtraukiau jį į žaidimą. Aš tiek daug nedrausčiau vaikui, mąstau ir pajuntu, kad dar vienas „negalima“ ir jam įspirsiu arba įkąsiu į koją, juk aš - poros metukų pipiras. Baigę žaisti susimąstome, kad vaikas išties girdi be galo daug draudimų, kartais jie savaime iš lūpų išsprūsta, nes sakyti „ne“ jau tapo įpročiu. Nežinau, ar lengva pakeisti įpročius. Nors imk ir lipnia juosta užsiklijuok lūpas.

Jūs tokius pratimus atliekate su šeimomis, kurias konsultuojate, ar ir kiti tėvai nervinasi ir taip blogai jaučiasi, kai girdi nuolatinius draudimus?

Žaisdami šį žaidimą jie jaučiasi prastai, suvaržyti. Jausdami, kad kitas žmogus jiems ko nors neleidžia, susierzina, ir sako, kad kyla noras kaip nors kvailai pasielgti, ką nors TYČIA padaryti. Jeigu suaugę žmonės iškart praranda savikontrolę ir suirzta, ką jau kalbėti apie vaikus, turinčius labai mažai gyvenimiškos patirties. Kai pažaidžiame tokį žaidimą, tėvai prisimena situacijas, kad vaikas supyko ir neadekvačiai elgėsi kaip tik tada, kai jie jam draudė imti, lipti, nešti, kai neturėjo jam laiko. Vaikas, kurio gyvenime yra labai daug draudimų, gali atsisakyti net tos veiklos, kurią labai mėgsta, nes nuolatos yra suirzęs.

Be draudimų neišsiversime. Vis tiek negalime vaikui leisti daryti visko, ko nori, jau vien dėl to, kad būtų saugus.

Maži vaikai turi susipažinti su aplinka, ją tyrinėti, o mes, tėvai, turime įvertinti, ar ne per daug jiems draudžiame. Kitaip tariant, sakyti „ne“ tada, kai išties tai būtina. O kaip dažnai neleidžiame vaikui užsiimti kokia nors veikla vien dėl to, kad mums nepatogu, kad vaikas gali susipurvinti ar išteplioti namus. Pavyzdžiui, jeigu mama ruošiasi virti makaronus ir ištraukia juos ant stalo, vaikučiui bus įdomu pažaisti su jais. Mamai iškart prieš akis iškyla vaizdas, kaip vaikas tuos makaronus barsto po visą butą, o jai tenka juos rinkti ropojant keturiomis. Pagalvoja, kad neturi laiko „žaisti“, ir neduoda jų vaikui. Mama pasielgs kitaip, jei pagalvos, kad mažiukas vaikas moka ne tik išbarstyti makaronus, bet ir juos surinkti bei sudėti į indą. Tada ji pagalvos, kiek makaronų ir į kokį indą įpilti, bei leis vaikui su jais pažaisti, paskui paprašys, kad juos surinktų. Svarbu sukurti žaidimą, patrauklų vaikui, ir neteks pačiai iš po spintelių rankioti pabirusius makaronus.

Draudimai ypač suerzina atkaklius vaikus - tokius, kuriuos mes vadiname užsispyrėliais.

Bet užsispyrę jie iki tam tikro amžiaus, vėliau, kai suaugs, bus atkaklūs. Tėvams su atkakliais vaikais reikia išmokti tinkamai elgtis, nes jie nepaklūsta grubiam paliepimui, su jais reikia tartis. Tokiems vaikams begaliniai draudimai skatina norą priešintis ir maištauti, bet po ramaus pokalbio tampa sukalbami.

Žodelis „ne“ iš lūpų išsprūsta tarsi savaime. Mes, ko gero, šimtus kartų per dieną jį pasakome ir net nesusimąstome, kaip dažnai vartojame...

Taip, jei įsiklausytume, išgirstume, kad vaikui ir to, ir ano negalima. Kai kurie suaugę žmonės net turi įprotį nejučiomis sakyti „ne“. Mes turėtume ne kartoti nuolatos: „Ne, ne, ne“, o pasirūpinti, kad vaikas augtų saugioje aplinkoje. Jeigu namuose jam nekils jokių pavojų, sumažės ir draudimų. Jei vis dėlto namai sutvarkyti taip, kad mažylis neapsipils karštu vandeniu, nenusivers ant galvos sunkių daiktų, o mes vis tiek neišsiverčiame be draudimų, reikėtų šiek tiek pakeisti savo pačių įpročius. Bent šiek tiek, kad vaikas turėtų mažiau progų susierzinti.

Man atrodo, kad vis dėlto turėtų būti keli griežti draudimai, ko vaikas negali daryti dėl jo paties saugumo. Tarkim, kišti pirštų į elektros lizdą.

Mes neskaitome vaiko minčių ir nežinome, ar jis kiš pirštelius į elektros lizdą. Tėvams reikia būti budriems ir kūrybingiems. Jeigu mažylis tiesia rankutę prie jo, tai nereiškia, kad kiš pirštelius, bandys išlupti iš sienos. Vaikas nori patyrinėti, koks tai daiktas, ir kai mes pasakysime: „Oi, tu tik pirštelių nekišk“, ir atitrauksime rankytę, mažiukas pagalvos: „Tai štai ką galima veikti su elektros lizdu.“ Ir trauks jis tarsi magnetas. Galime pasielgti kitaip ir pasakyti: „Tau įdomus elektros lizdas? Žinok, jis skirtas lempai, televizoriui įjungti ir t. t.“ Taip vaikas gaus atsakymą, kam reikalingas šis daiktas, ir jo smalsumas bus patenkintas. Vaikai yra protingi. Štai viena mama man sako: „Tik nusisuku ir mažius ką nors pridirba, pavyzdžiui, į sofą smaigsto virbalus.“ Negalima už tai kaltinti mažylio, nes jam smalsu, o mama neturėtų palikti virbalų tokioje vietoje, kad jis galėtų pasiekti. Yra dalykų, kurie turi būti laikomi vaikams nepasiekiamose vietose. Na, o jeigu jis nori veiklos, kurios negalime jam leisti, tiesiog neleiskime tuo užsiimti ir pasiūlykime kitokios. Be galo svarbu sudominti kita veikla, nes vien pykčiu nieko nelaimėsime.

Nuolatiniai nepagrįsti draudimai gali pakeisti ne tik vaiko elgesį, bet ir jo asmenybę?

Blogiausia yra tai, kad kai tėvai daug visko draudžia, vaikas nesimoko gyventi be suaugusiųjų. Būdamas šalia tėvų jis žino, kad kai bus uždrausta, nedarys, ir žvalgosi į juos pradėdamas kokią nors veiklą. Pats vienas nemoka priimti sprendimo, galima tai daryti ar ne. Pats vienas nesimoko įvertinti tam tikros padėties: kai uždraudžia - nedaro, o kai nedraudžia, daro visa, kas šauna į galvą.

Jeigu auginame kūrybingą, gyvybingą vaiką ir nuolat jo iniciatyvą slopiname draudimais, ar nepraras mažylis noro būti kūrybingas?

Taip gali atsitikti. Jeigu vaikas turi daug idėjų, kuo galėtų užsiimti, bet mums, tėvams, tai nepatogu, bijome, kad susiteps, pribarstys ko nors ant grindų ir t. t., galime užslopinti iniciatyvą. Daugelis mažų vaikų jau žino, kad negalima karstytis į medžius. Iš tiesų galima, bet reikia vaiką prižiūrėti, nes kartis į medį gali būti saugu. Suaugusiųjų draudimai nuslopina vaiką kaip molas jūros bangas. Bangos plaukia ir atsimušusios į molą lūžta. Vaikas turi idėją, nori išbandyti, o tėvai pastato žodžių „ne“ molą ir jį sustabdo. Tada pamažu mažiukas išmoksta nenorėti, negalvoti, nekurti. Tai liūdna, nes tikroji mūsų, tėvų, pareiga yra pasirūpinti, kad vaikas būtų saugus, ir leisti skleistis jo asmenybei.

Prieš sakydami vaikui „ne“ pagalvokime, ar negalime leisti jam daryti tai, ko nori.

- Girdėdamas daug draudimų vaikas auga irzlus.

- Užuot draudę žaisti su namų apyvokos daiktais ar maisto produktais, pagalvokime, kaip padaryti, kad vaikas vis dėlto saugiai galėtų pažaisti.

- Nesakykime vaikui „negalima“, jei susidomi kokiu nors daiktu, o paaiškinkite, kam jis skirtas. Kartu nenuleiskime nuo vaiko akių dėl jo paties saugumo.

- Net į medį kartis gali būti saugu, jeigu pasirūpinsime, kad būtų saugu. Vaikui tai patirtis, o mūsų pareiga - užtikrinti saugumą.

- Girdėdamas daug „ne“ vaikas nesimoko priimti savarankiškų sprendimų. - Nebūkime tais, kurie užkerta kelią skleistis vaiko kūrybiškumui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.

Gabija Vitkevičiūtė: vaikams skaitome kiekvieną dieną

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais?

Kodėl mes taip dažnai supykstame ant savo vaikų

Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų.