„Kitoks" vaikas darželyje arba mokykloje: slėpti diagnozę ar sakyti

 (28)
Sutrikusios raidos vaikų, kuriems nustatoma vienokia ar kitokia diagnozė, vis daugėja. Tėvai susiduria su problema, ar visada sakyti aplinkiniams, kad jų vaikas šiek tiek kitoks, nei visuomenėje priimta, ypač jei sutrikimas plika akimi nematomas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš mamos laiško:

„Vaiko susilaukiau keturiasdešimties, genetikai nežadėjo nieko bloga, gimė fiziškai sveikas, išnešiotas berniukas, šeimos gydytoja taip pat neturėjo jokių priekaištų. Mažyliui augant, pradėjo „lįsti" bėdos, jis viską darė daug vėliau, nei priklausytų pagal amžių. Sukakus trejiems metams, gydytojai nustatė ir diagnozę, tai buvo tam tikras raidos sutrikimas, ne itin didelis, tačiau pradėjęs lankyti darželį sūnus labai skiriasi nuo savo draugų – jis lėtesnis, sunkiau suvokia, kas sakoma, nelabai noriai bendraujantis, nes jam vis dar sunku taisyklingai tarti kai kuriuos žodžius, be to, turi antsvorio. Apie jo tikrąją diagnozę darželyje niekam neprasitariu, nemanau, kad reikia žinoti visiems, juo labiau kad pavojaus grupės draugams mano sūnus nekelia. Liūdna tai, kad jau darželyje patiria patyčių, vaikai jaučia, kad kažkas ne taip, auklėtoja jo negina, priešingai, vadina „mūsų žiopliukas". Baiminuosi, kas bus, kai ateis metas eiti į mokyklą. O jeigu vaikai sužinos, kad jis turi diagnozę?.."

Vaikų ligoninės VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė: „Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni"

„Maždaug nuo antro nėštumo trimestro mama pradeda įsivaizduoti, kaip atrodys jos būsimas vaikelis, svajoti, kuo jis taps. Reikėtų pasakyti, kad vaizduotėje tobulas vaikas gan stereotipiškas, na, toks, kaip iš senovinių atvirukų – papūstžandis, garbanotas, su rinkelėmis ant rankyčių, angelėlis. Svajonės ir fantazijos nuneša toli, o atsitinka taip, kad gimsta kitoniškas vaikas. Tarkime, neišnešiotas kūdikėlis – pamėlęs, ilgomis rankomis ir kojomis, kokių aštuonių šimtų gramų, nieko panašaus, ką mama buvo susikūrusi svajonėse. Pirminė reakcija būna šokas, vėliau ta mama, kuriai gimsta kitoniškas vaikas, pasąmoningai jo nenori. Tai labai keistas jausmas, sunkiai suvokiamas tam, kuris to nepatyrė. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei."

Kaltės jausmas

„Prireiks labai daug laiko, kol ta mama susitaikys. Jai visada kyla klausimas: „Kodėl taip nutiko?" Kaltės jausmas pradeda graužti nenumaldomai, dažniausiai mamos kaltina save – gal kažką ne taip padarė, gal netinkamai elgėsi ir pan. Gyventi bei manyti, kad tu esi kaltas, ir nieko nedaryti yra nepaprastai sunku.

Dažniausiai mama kaltės jausmą nori vienu ar kitu būdu išpirkti. Ieško geriausių specialistų ne tik tikėdamasi gero rezultato, bet ir vildamasi, kad kaltės jausmas nurims, be to, taip nuolat kažką veiks, o nesėdės sudėjusi rankų. Kaltės jausmas ne visada diktuoja protingus sprendimus, mama, lepindama kitonišką vaiką, gali visiškai paleisti vadžias, neva jis ir taip nelaimingas, aš padarysiu jo gyvenimą stebuklingą, galės elgtis kaip panorėjęs, valgyti visa, ko tik užsigeidęs, gauti milijoną žaislų. Susiduriame su dar viena didžiule bėda – vaiko ateitimi, jo gyvenimo kokybė priklausys nuo to, kiek jis pats galės tvarkytis, kiek gebės savarankiškai priimti sprendimus. Tėvai, auginantys kitonišką vaiką, pamiršta vieną svarbų dalyką – jie neamžini, o tam žmogučiui reikės gyventi ir kai jie iškeliaus iš šito pasaulio. Netgi „kitoks" vaikas privalo suvokti, kad gyvenimas ne rožėmis klotas ir pūkais apkamšytas, kad gali nutikti visko, gali ir skaudėti visomis prasmėmis, ir tekti spręsti problemas."

Įžeidimas: medicininė diagnozė

„Kitas reikalas, jei priskiri kaltę dėl kitoniško vaiko gimimo sau, tai nenori, kad apie tavo naštą sužinotų aplinkiniai. Ir pradedama slėpti, neigti ir išsisukinėti. Krizę, gimus kitoniškam vaikui, išgyvena visi bet kuriame žemės kampelyje, klausimas, kiek aplinkinių pagalbos sulauksi. Mūsų visa ugdymo sistema labai segreguota – specialūs darželiai, mokyklos, kitos ugdymo įstaigos. Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas? Suprantu, tą mamą, kuri bijo, nenori ar dar kažkaip negali pasakyti kitiems, kad jos vaikas „kitoks". Jeigu tu pati dar „neišlipusi" iš krizės, jeigu nesusitaikei, tau vis dar labai skauda, kad tavo vaikelis kitoniškas, dar visi aplinkui nedraugiški. Kartu nepamirškime, kad mama myli bet kokį savo vaiką, net ir tokį, kuris neatitinka mistiškai sukurtų visuomenės normų. Žmonija dėl to ir išgyvena, kad motinos meilė yra besąlyginė. Daugybė tokių mamų, kurios su savo krize nesusitvarkė, kurios neturi aplinkinių paramos, slėps savo vaikelio kitoniškumą, jeigu tik tai įmanoma nuslėpti, jei raidos sutrikimas ne itin didelis."

Pedagogo paieškos

„Dažnai vaiko „sunkumus" lemia ne sutrikęs gebėjimas mokytis, o pedagogo požiūris – „aš nenoriu vargti su „kitokiu" vaiku". Išankstinė nuostata jau garantuota, dėl to tėvai ir slepia diagnozes. Aš vis stebiuosi, negi auklėtojui, mokytojui neįdomu paimti kitonišką vaiką ir iš jo kažką padaryti, jeigu ne iš žmogiškumo, tai bent vedamam profesinio smalsumo. Labai daug priklauso nuo pirmojo pedagogo, tik jis lemia, kaip vaikui seksis kolektyve, kaip jį priims."

Neįvardydamas bėdos su ja nesusidorosi

„Ką jau kalbėti apie ugdymo įstaigas, žinau vieną atvejį, kai septynerių vaiko, turinčio Dauno sindromą, nėra matę seneliai... Įsivaizduokite, kokiems išradingiems reikia būti, kaip sugebėti išsisukinėti, kad seneliams neparodytum anūko. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei – ir tik iš baimės, kad artimiausi žmonės to vaikelio, turinčio tokią diagnozę, tiesiog nepriims. Koks tų žmonių gyvenimas ir kokios tragedijos, kurių galėtų nebūti, jei aplinkiniai būtų supratingesni. Jei mes sugebėtume suprasti, kad žmogus yra vertybė, kad ir koks jis yra, gyvenimas labai palengvėtų. Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni.

Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas?
Laima MIKULĖNAITĖ

Žmogaus, kuris augina kitonišką vaiką ir yra įveikęs savo vidinę krizę, kuris turi aplinkinių paramą, jokie skaudūs žodžiai neveiks. Kai tu negali pakeisti padėties, gali pakeisti požiūrį į visa tai. Bet tai didžiulis ir ilgas procesas, neįvykstantis per dieną ar dvi. Jeigu problemos neįvardysi, jos ir neišspręsi. Apie vaiko bėdas turėtų žinoti ne tik tėvai, bet ir ugdantys asmenys – visi, kurie su tuo kitonišku vaiku susidurs. Tai nepaprastai sunku motinai – kalbėti su vaiko tėvu, su savo tėvais, giminėmis, draugais, o svarbiausia, su kitais savo vaikais, nes jiems kitoniškas brolis ar sesė irgi labai didelis skaudulys.

Labai stipri mama gali iškentėti viską, būti savo vaiko advokate, eiti aukštai pakelta galva ir daryti viską, kad jos vaikui būtų geriau, deja, ne visi žmonės šiame pasaulyje yra stiprūs. Pačiai mamai reikia suprasti, kad iš meilės vaikui reikia surasti racionalų sprendimą tam, jog paruoštų savo atžalą gyvenimui. Vaikui reikia atsidurti tokioje vietoje, kurioje galėtų pagal savo galimybes, gebėjimus atrasti save, pasirinkti savo gyvenimo kelią ir, svarbiausia, jaustis laimingas."

Įdomus faktas

Vaikai, kurie augo su neįgaliu broliu ar sese, suaugę renkasi specialybes, susijusias su socialiniu darbu, taip tarsi išperka ir savo kaltę. Jie tampa medikais, socialiniais darbuotojais, pedagogais, ugdančiais vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, ir pan.

Anksčiau ir dabar

Anksčiau, kai medicina, nebuvo taip toli pažengusi, vaikai, turintys sunkių raidos sutrikimų, paprasčiausiai neišgyvendavo, o turintieji lengvesnių negalavimų puikiausiai prisitaikydavo. Kol nebuvo visuotinio mokslo poreikio, visi buvo vienodi, prisitaikydavo prie gyvenimo sąlygų, dirbdavo paprasčiausius darbus, kurdavo šeimas, gimdydavo vaikus ir laimingai gyveno be diagnozių. Atsiradus visuotiniam mokslui, paaiškėjo, kad vieni gali mokytis, o kiti – ne. Dabar visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų iš karto vos ne akademikai ir profesoriai. Nuolatinis spaudimas mokytis, siekti mūsų pačių susigalvotų aukštumų iš vaikų atima patį laimingiausią laiką – vaikystę.

Vaikų lopšelio-darželio „Riešutėlis" Vilniuje direktorė priešmokyklinio mokymo pedagogė auklėtoja ekspertė Rūta Gekienė: „Jei auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius"

„Manau, tėvai būtinai turėtų pasakyti auklėtojoms, kad vaikelis turi vienokį ar kitokį sutrikimą. Antra vertus, jei pedagogas – profesionalas, jis ir pats mato, kad vaikas „kitoks". Įvairių žmonių pasitaiko ir ugdymo įstaigose, yra tokių, kuriems tikrai tas pats – „atvedei vaiką – aš atidirbau savo laiką ir man daugiau niekas nerūpi." Bet jeigu auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius. Būna ir tokių situacijų, kai auklėtoja pirmoji pastebi, kad mažylis turi sutrikimų, tuomet galima su juo kitaip dirbti, paruošti kitus vaikus, kad neerzintų, koks tas „Jonukas žioplas, lėtas ar kvaišutis..." Tik auklėtojas kartu su tėvais gali pasiekti gerų rezultatų ugdant kitonišką vaiką. Sunkiau, jei mama neigia vaiko raidos sutrikimą. Slėpti, neigti, nesuteikti tokiam vaikui pagalbos yra nusikaltimas, apie tai reikėtų pranešti įstaigoms, ginančioms vaikų teises.

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti.
Rūta GEKIENĖ

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti. Per mano praktiką buvo tokių atvejų, kai dirbdami kartu su tėvais auklėtojai lengvesnes sutrikimo formas netgi ištaisė, nes niekas nebuvo slepiama ir laiku suteikta reikiama pagalba. Dabar žmonės nebereaguoja taip išskirtinai į kitoniškus vaikus, bent jau tame darželyje, kuriame aš dirbu. Neteko matyti, kad vaikai tyčiotųsi iš tokio mažylio, nes auklėtoja mato visus ir tikrai yra pajėgi užkirsti tam kelią. Vaikams galima paaiškinti, kad yra įvairių žmonių. Antra vertus, tokiam vaikui galima skirti ir lengvesnių užduočių, kad jis spėtų su kitais ir nesijaustų nuskriaustas ar juo labiau „kitoks". Slėpdama problemą, mama jos nesprendžia, ji niekur nedings, toks, lėtesnis, vaikas nueis ir į mokyklą, o ten jau mokytojai tikrai nebespės visko sužiūrėti, gali būti labai sunku, pasipilti patyčios ir pan.

Maži vaikai iš esmės yra labai geri, jie linkę draugauti su visais, jiems nesvarbu, lėtas jis ar greitas, storas ar plonas, toks ar anoks... Tik reikėtų atsiminti, kad vaikai yra savo tėvų maži atspindžiukai, negana vaiką mokyti priimti kitokius žmones darželyje, apie tai reikia kalbėti ir namuose. Per tą didžiulį gyvenimo tempą tėvai iš viso pamiršta kalbėtis su vaikais apie bet ką..."

***

Naujame, rugpjūčio mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo numeryje skaitykite:

Nauja mada: medituoja vaikas

Jurgio Brūzgos vaikystės pamokos

Ar baubas padės?

Kas svarbiau: puoselėti išvaizdą ar savivertę

Ko nori vyras

9 mūsų vaikystės žaidimai

Kodėl vaikai mėgsta kolekcionuoti

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.