„Kitoks" vaikas darželyje arba mokykloje: slėpti diagnozę ar sakyti

 (28)
Sutrikusios raidos vaikų, kuriems nustatoma vienokia ar kitokia diagnozė, vis daugėja. Tėvai susiduria su problema, ar visada sakyti aplinkiniams, kad jų vaikas šiek tiek kitoks, nei visuomenėje priimta, ypač jei sutrikimas plika akimi nematomas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš mamos laiško:

„Vaiko susilaukiau keturiasdešimties, genetikai nežadėjo nieko bloga, gimė fiziškai sveikas, išnešiotas berniukas, šeimos gydytoja taip pat neturėjo jokių priekaištų. Mažyliui augant, pradėjo „lįsti" bėdos, jis viską darė daug vėliau, nei priklausytų pagal amžių. Sukakus trejiems metams, gydytojai nustatė ir diagnozę, tai buvo tam tikras raidos sutrikimas, ne itin didelis, tačiau pradėjęs lankyti darželį sūnus labai skiriasi nuo savo draugų – jis lėtesnis, sunkiau suvokia, kas sakoma, nelabai noriai bendraujantis, nes jam vis dar sunku taisyklingai tarti kai kuriuos žodžius, be to, turi antsvorio. Apie jo tikrąją diagnozę darželyje niekam neprasitariu, nemanau, kad reikia žinoti visiems, juo labiau kad pavojaus grupės draugams mano sūnus nekelia. Liūdna tai, kad jau darželyje patiria patyčių, vaikai jaučia, kad kažkas ne taip, auklėtoja jo negina, priešingai, vadina „mūsų žiopliukas". Baiminuosi, kas bus, kai ateis metas eiti į mokyklą. O jeigu vaikai sužinos, kad jis turi diagnozę?.."

Vaikų ligoninės VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė: „Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni"

„Maždaug nuo antro nėštumo trimestro mama pradeda įsivaizduoti, kaip atrodys jos būsimas vaikelis, svajoti, kuo jis taps. Reikėtų pasakyti, kad vaizduotėje tobulas vaikas gan stereotipiškas, na, toks, kaip iš senovinių atvirukų – papūstžandis, garbanotas, su rinkelėmis ant rankyčių, angelėlis. Svajonės ir fantazijos nuneša toli, o atsitinka taip, kad gimsta kitoniškas vaikas. Tarkime, neišnešiotas kūdikėlis – pamėlęs, ilgomis rankomis ir kojomis, kokių aštuonių šimtų gramų, nieko panašaus, ką mama buvo susikūrusi svajonėse. Pirminė reakcija būna šokas, vėliau ta mama, kuriai gimsta kitoniškas vaikas, pasąmoningai jo nenori. Tai labai keistas jausmas, sunkiai suvokiamas tam, kuris to nepatyrė. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei."

Kaltės jausmas

„Prireiks labai daug laiko, kol ta mama susitaikys. Jai visada kyla klausimas: „Kodėl taip nutiko?" Kaltės jausmas pradeda graužti nenumaldomai, dažniausiai mamos kaltina save – gal kažką ne taip padarė, gal netinkamai elgėsi ir pan. Gyventi bei manyti, kad tu esi kaltas, ir nieko nedaryti yra nepaprastai sunku.

Dažniausiai mama kaltės jausmą nori vienu ar kitu būdu išpirkti. Ieško geriausių specialistų ne tik tikėdamasi gero rezultato, bet ir vildamasi, kad kaltės jausmas nurims, be to, taip nuolat kažką veiks, o nesėdės sudėjusi rankų. Kaltės jausmas ne visada diktuoja protingus sprendimus, mama, lepindama kitonišką vaiką, gali visiškai paleisti vadžias, neva jis ir taip nelaimingas, aš padarysiu jo gyvenimą stebuklingą, galės elgtis kaip panorėjęs, valgyti visa, ko tik užsigeidęs, gauti milijoną žaislų. Susiduriame su dar viena didžiule bėda – vaiko ateitimi, jo gyvenimo kokybė priklausys nuo to, kiek jis pats galės tvarkytis, kiek gebės savarankiškai priimti sprendimus. Tėvai, auginantys kitonišką vaiką, pamiršta vieną svarbų dalyką – jie neamžini, o tam žmogučiui reikės gyventi ir kai jie iškeliaus iš šito pasaulio. Netgi „kitoks" vaikas privalo suvokti, kad gyvenimas ne rožėmis klotas ir pūkais apkamšytas, kad gali nutikti visko, gali ir skaudėti visomis prasmėmis, ir tekti spręsti problemas."

Įžeidimas: medicininė diagnozė

„Kitas reikalas, jei priskiri kaltę dėl kitoniško vaiko gimimo sau, tai nenori, kad apie tavo naštą sužinotų aplinkiniai. Ir pradedama slėpti, neigti ir išsisukinėti. Krizę, gimus kitoniškam vaikui, išgyvena visi bet kuriame žemės kampelyje, klausimas, kiek aplinkinių pagalbos sulauksi. Mūsų visa ugdymo sistema labai segreguota – specialūs darželiai, mokyklos, kitos ugdymo įstaigos. Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas? Suprantu, tą mamą, kuri bijo, nenori ar dar kažkaip negali pasakyti kitiems, kad jos vaikas „kitoks". Jeigu tu pati dar „neišlipusi" iš krizės, jeigu nesusitaikei, tau vis dar labai skauda, kad tavo vaikelis kitoniškas, dar visi aplinkui nedraugiški. Kartu nepamirškime, kad mama myli bet kokį savo vaiką, net ir tokį, kuris neatitinka mistiškai sukurtų visuomenės normų. Žmonija dėl to ir išgyvena, kad motinos meilė yra besąlyginė. Daugybė tokių mamų, kurios su savo krize nesusitvarkė, kurios neturi aplinkinių paramos, slėps savo vaikelio kitoniškumą, jeigu tik tai įmanoma nuslėpti, jei raidos sutrikimas ne itin didelis."

Pedagogo paieškos

„Dažnai vaiko „sunkumus" lemia ne sutrikęs gebėjimas mokytis, o pedagogo požiūris – „aš nenoriu vargti su „kitokiu" vaiku". Išankstinė nuostata jau garantuota, dėl to tėvai ir slepia diagnozes. Aš vis stebiuosi, negi auklėtojui, mokytojui neįdomu paimti kitonišką vaiką ir iš jo kažką padaryti, jeigu ne iš žmogiškumo, tai bent vedamam profesinio smalsumo. Labai daug priklauso nuo pirmojo pedagogo, tik jis lemia, kaip vaikui seksis kolektyve, kaip jį priims."

Neįvardydamas bėdos su ja nesusidorosi

„Ką jau kalbėti apie ugdymo įstaigas, žinau vieną atvejį, kai septynerių vaiko, turinčio Dauno sindromą, nėra matę seneliai... Įsivaizduokite, kokiems išradingiems reikia būti, kaip sugebėti išsisukinėti, kad seneliams neparodytum anūko. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei – ir tik iš baimės, kad artimiausi žmonės to vaikelio, turinčio tokią diagnozę, tiesiog nepriims. Koks tų žmonių gyvenimas ir kokios tragedijos, kurių galėtų nebūti, jei aplinkiniai būtų supratingesni. Jei mes sugebėtume suprasti, kad žmogus yra vertybė, kad ir koks jis yra, gyvenimas labai palengvėtų. Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni.

Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas?
Laima MIKULĖNAITĖ

Žmogaus, kuris augina kitonišką vaiką ir yra įveikęs savo vidinę krizę, kuris turi aplinkinių paramą, jokie skaudūs žodžiai neveiks. Kai tu negali pakeisti padėties, gali pakeisti požiūrį į visa tai. Bet tai didžiulis ir ilgas procesas, neįvykstantis per dieną ar dvi. Jeigu problemos neįvardysi, jos ir neišspręsi. Apie vaiko bėdas turėtų žinoti ne tik tėvai, bet ir ugdantys asmenys – visi, kurie su tuo kitonišku vaiku susidurs. Tai nepaprastai sunku motinai – kalbėti su vaiko tėvu, su savo tėvais, giminėmis, draugais, o svarbiausia, su kitais savo vaikais, nes jiems kitoniškas brolis ar sesė irgi labai didelis skaudulys.

Labai stipri mama gali iškentėti viską, būti savo vaiko advokate, eiti aukštai pakelta galva ir daryti viską, kad jos vaikui būtų geriau, deja, ne visi žmonės šiame pasaulyje yra stiprūs. Pačiai mamai reikia suprasti, kad iš meilės vaikui reikia surasti racionalų sprendimą tam, jog paruoštų savo atžalą gyvenimui. Vaikui reikia atsidurti tokioje vietoje, kurioje galėtų pagal savo galimybes, gebėjimus atrasti save, pasirinkti savo gyvenimo kelią ir, svarbiausia, jaustis laimingas."

Įdomus faktas

Vaikai, kurie augo su neįgaliu broliu ar sese, suaugę renkasi specialybes, susijusias su socialiniu darbu, taip tarsi išperka ir savo kaltę. Jie tampa medikais, socialiniais darbuotojais, pedagogais, ugdančiais vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, ir pan.

Anksčiau ir dabar

Anksčiau, kai medicina, nebuvo taip toli pažengusi, vaikai, turintys sunkių raidos sutrikimų, paprasčiausiai neišgyvendavo, o turintieji lengvesnių negalavimų puikiausiai prisitaikydavo. Kol nebuvo visuotinio mokslo poreikio, visi buvo vienodi, prisitaikydavo prie gyvenimo sąlygų, dirbdavo paprasčiausius darbus, kurdavo šeimas, gimdydavo vaikus ir laimingai gyveno be diagnozių. Atsiradus visuotiniam mokslui, paaiškėjo, kad vieni gali mokytis, o kiti – ne. Dabar visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų iš karto vos ne akademikai ir profesoriai. Nuolatinis spaudimas mokytis, siekti mūsų pačių susigalvotų aukštumų iš vaikų atima patį laimingiausią laiką – vaikystę.

Vaikų lopšelio-darželio „Riešutėlis" Vilniuje direktorė priešmokyklinio mokymo pedagogė auklėtoja ekspertė Rūta Gekienė: „Jei auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius"

„Manau, tėvai būtinai turėtų pasakyti auklėtojoms, kad vaikelis turi vienokį ar kitokį sutrikimą. Antra vertus, jei pedagogas – profesionalas, jis ir pats mato, kad vaikas „kitoks". Įvairių žmonių pasitaiko ir ugdymo įstaigose, yra tokių, kuriems tikrai tas pats – „atvedei vaiką – aš atidirbau savo laiką ir man daugiau niekas nerūpi." Bet jeigu auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius. Būna ir tokių situacijų, kai auklėtoja pirmoji pastebi, kad mažylis turi sutrikimų, tuomet galima su juo kitaip dirbti, paruošti kitus vaikus, kad neerzintų, koks tas „Jonukas žioplas, lėtas ar kvaišutis..." Tik auklėtojas kartu su tėvais gali pasiekti gerų rezultatų ugdant kitonišką vaiką. Sunkiau, jei mama neigia vaiko raidos sutrikimą. Slėpti, neigti, nesuteikti tokiam vaikui pagalbos yra nusikaltimas, apie tai reikėtų pranešti įstaigoms, ginančioms vaikų teises.

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti.
Rūta GEKIENĖ

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti. Per mano praktiką buvo tokių atvejų, kai dirbdami kartu su tėvais auklėtojai lengvesnes sutrikimo formas netgi ištaisė, nes niekas nebuvo slepiama ir laiku suteikta reikiama pagalba. Dabar žmonės nebereaguoja taip išskirtinai į kitoniškus vaikus, bent jau tame darželyje, kuriame aš dirbu. Neteko matyti, kad vaikai tyčiotųsi iš tokio mažylio, nes auklėtoja mato visus ir tikrai yra pajėgi užkirsti tam kelią. Vaikams galima paaiškinti, kad yra įvairių žmonių. Antra vertus, tokiam vaikui galima skirti ir lengvesnių užduočių, kad jis spėtų su kitais ir nesijaustų nuskriaustas ar juo labiau „kitoks". Slėpdama problemą, mama jos nesprendžia, ji niekur nedings, toks, lėtesnis, vaikas nueis ir į mokyklą, o ten jau mokytojai tikrai nebespės visko sužiūrėti, gali būti labai sunku, pasipilti patyčios ir pan.

Maži vaikai iš esmės yra labai geri, jie linkę draugauti su visais, jiems nesvarbu, lėtas jis ar greitas, storas ar plonas, toks ar anoks... Tik reikėtų atsiminti, kad vaikai yra savo tėvų maži atspindžiukai, negana vaiką mokyti priimti kitokius žmones darželyje, apie tai reikia kalbėti ir namuose. Per tą didžiulį gyvenimo tempą tėvai iš viso pamiršta kalbėtis su vaikais apie bet ką..."

***

Naujame, rugpjūčio mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo numeryje skaitykite:

Nauja mada: medituoja vaikas

Jurgio Brūzgos vaikystės pamokos

Ar baubas padės?

Kas svarbiau: puoselėti išvaizdą ar savivertę

Ko nori vyras

9 mūsų vaikystės žaidimai

Kodėl vaikai mėgsta kolekcionuoti

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Tomas Lagūnavičius: kaip išmokyti vaiką elgtis garbingai (8)

Ar mokote savo vaiką elgtis garbingai? Ar kalbėjote apie sukčiavimo pasekmes? Pranešime spaudai Tomas Lagūnavičius pataria tėvams, kaip išmokyti vaiką garbingo elgesio.

Stilingas vaiko kambarys – natūralumo pojūtį sustiprina ekologiški tapetai

Geriausiai savo kambaryje vaikas jaučiasi tada, kai jį supantis pasaulis atitinka jo interesus.

Vaikų joga lauke – kūno ir emocijų mankšta, kuri vyksta net ir per lietų

Vaikų joga baloje. Ekstremaliausia ne jiems, o suaugusiems. Taip juokais galima pavadinti užsiėmimus, vykusius Lauko darželio Kauno Ąžuolyno parko pievoje.

Vedamas į darželį vaikas klykia ir priešinasi kaip tik gali: psichologės patarimai (25)

Klausimą parašiusi mama išgyvena labai sunkų laikotarpį: pradėjęs eiti į darželį sūnus sunkiai jame pripranta, o kasdienės ašaros ir riksmai verčia mamą abejoti - vesti jį į darželį bet kokia kaina ar dar palūkėti metus?

Psichologė pataria, kaip susivaldyti, kai norisi aprėkti vaiką ar net jam suduoti (3)

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro savo straipsnyje apžvelgia, kodėl mums, tėvams, neretai būna sunku susitvardyti vaikų akivaizdoje. Ir ką daryti, kad kantrybės užtektų ilgam.

9 dalykai, kurių tėvai neturėtų daryti savo vaikams

Suaugusiems tokie dalykai atrodo visiškas menkniekis, tačiau pipirą jie dali rimtai įžeisti. Ko nereiktų daryti, jeigu nenorite sugadinti santykių su savo vaiku.

Mano vaikas muša ir skriaudžia kitus: ką man daryti?

4 metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo elgesio: pastabų, kad berniukas netinkamai elgiasi ir skriaudžia kitus, ji girdi kone kasdien. Ką mamai patars specialistas?

Kyla klausimų apie vaikų auginimą? Užduok juos jau dabar ir gauk profesionalų atsakymą

Portalas TAVOVAIKAS.lt drauge su VšĮ Psichologinės sveikatos centru suteikia savo skaitytojams unikalią progą nemokamai pasikonsultuoti su vaikų auklėjimo specialistu. Klausimą galite pateikti anonimiškai, o atsakymą į jį publikuosime portale TAVOVAIKAS.lt.

30 frazių, kurios žemina ir gniuždo vaikus (11)

Kartais tai sakome, nes esame pernelyg pavargę. Kartais - nuliūdę ar įskaudinti. Tačiau nuo šių trisdešimt frazių reiktų susilaikyti ir jų niekada nesakyti saviškiams. Jei norime, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

Tėvų klaidos, apie kurias garsiai nekalbame, bet jas dar galima ištaisyti (3)

Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano manymu.

Kas jums svarbiau: kad vaikas mokėtų skaičiuoti ar kad turėtų draugų? (1)

Įprastai neužduodame sau tokių klausimų. Bet psichologė Giedrė Sujetaitė – Volungevičienė būtent tokį uždavė. Ji svarstė, kokius užsiėmimus svarbiau lankyti ikimokyklinukui: lavinančius skaičiavimo, robotikos ar logikos įgūdžius – ar tuos, kurie ugdo emocinį intelektą.

5 frazės, kurias vaikams sako Montessori pedagogai: išbandykite jas savo namuose (1)

Keliais žodžiais apibendrinti, kas yra Montessori ugdymo sistema, gana sudėtinga. Tai gilaus poveikio švietimo ir vaiko ugdymo filosofija. Tai požiūris į pasaulį.

Nebyli vaikystės tragedija, apie kurią niekas nekalba (6)

Tiesiog dabar, mūsų namuose, vyksta nebyli tragedija su pačiais brangiausias mūsų žmonėmis – vaikais. Štai kokia yra paskutinių 15 metų vaikų emocinės sveikatos statistika.

Ugnė: gimus sesei, į blogą pusę pasikeitė vyresnėlės elgesys (2)

Skaitytojos klausimas apie vyresniosios mergaitės elgesio pasikeitimus gimus sesei aktualus visiems, kas neseniai susilaukė ar dar tik laukiasi vaikučio.

10 požymių, kad vaikas patiria stresą

Išgyvenimus ir didelius krūvius patiria ne tik tėvai, bet ir vaikai. Net suaugusieji ne visada teisingai atpažįsta organizmo signalus ir nesupranta, kas su jais vyksta. Tai ką jau kalbėti apie vaiką, kuris net žodžio „stresas" gerai nesupranta.