„Kitoks" vaikas darželyje arba mokykloje: slėpti diagnozę ar sakyti

 (28)
Sutrikusios raidos vaikų, kuriems nustatoma vienokia ar kitokia diagnozė, vis daugėja. Tėvai susiduria su problema, ar visada sakyti aplinkiniams, kad jų vaikas šiek tiek kitoks, nei visuomenėje priimta, ypač jei sutrikimas plika akimi nematomas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš mamos laiško:

„Vaiko susilaukiau keturiasdešimties, genetikai nežadėjo nieko bloga, gimė fiziškai sveikas, išnešiotas berniukas, šeimos gydytoja taip pat neturėjo jokių priekaištų. Mažyliui augant, pradėjo „lįsti" bėdos, jis viską darė daug vėliau, nei priklausytų pagal amžių. Sukakus trejiems metams, gydytojai nustatė ir diagnozę, tai buvo tam tikras raidos sutrikimas, ne itin didelis, tačiau pradėjęs lankyti darželį sūnus labai skiriasi nuo savo draugų – jis lėtesnis, sunkiau suvokia, kas sakoma, nelabai noriai bendraujantis, nes jam vis dar sunku taisyklingai tarti kai kuriuos žodžius, be to, turi antsvorio. Apie jo tikrąją diagnozę darželyje niekam neprasitariu, nemanau, kad reikia žinoti visiems, juo labiau kad pavojaus grupės draugams mano sūnus nekelia. Liūdna tai, kad jau darželyje patiria patyčių, vaikai jaučia, kad kažkas ne taip, auklėtoja jo negina, priešingai, vadina „mūsų žiopliukas". Baiminuosi, kas bus, kai ateis metas eiti į mokyklą. O jeigu vaikai sužinos, kad jis turi diagnozę?.."

Vaikų ligoninės VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė: „Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni"

„Maždaug nuo antro nėštumo trimestro mama pradeda įsivaizduoti, kaip atrodys jos būsimas vaikelis, svajoti, kuo jis taps. Reikėtų pasakyti, kad vaizduotėje tobulas vaikas gan stereotipiškas, na, toks, kaip iš senovinių atvirukų – papūstžandis, garbanotas, su rinkelėmis ant rankyčių, angelėlis. Svajonės ir fantazijos nuneša toli, o atsitinka taip, kad gimsta kitoniškas vaikas. Tarkime, neišnešiotas kūdikėlis – pamėlęs, ilgomis rankomis ir kojomis, kokių aštuonių šimtų gramų, nieko panašaus, ką mama buvo susikūrusi svajonėse. Pirminė reakcija būna šokas, vėliau ta mama, kuriai gimsta kitoniškas vaikas, pasąmoningai jo nenori. Tai labai keistas jausmas, sunkiai suvokiamas tam, kuris to nepatyrė. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei."

Kaltės jausmas

„Prireiks labai daug laiko, kol ta mama susitaikys. Jai visada kyla klausimas: „Kodėl taip nutiko?" Kaltės jausmas pradeda graužti nenumaldomai, dažniausiai mamos kaltina save – gal kažką ne taip padarė, gal netinkamai elgėsi ir pan. Gyventi bei manyti, kad tu esi kaltas, ir nieko nedaryti yra nepaprastai sunku.

Dažniausiai mama kaltės jausmą nori vienu ar kitu būdu išpirkti. Ieško geriausių specialistų ne tik tikėdamasi gero rezultato, bet ir vildamasi, kad kaltės jausmas nurims, be to, taip nuolat kažką veiks, o nesėdės sudėjusi rankų. Kaltės jausmas ne visada diktuoja protingus sprendimus, mama, lepindama kitonišką vaiką, gali visiškai paleisti vadžias, neva jis ir taip nelaimingas, aš padarysiu jo gyvenimą stebuklingą, galės elgtis kaip panorėjęs, valgyti visa, ko tik užsigeidęs, gauti milijoną žaislų. Susiduriame su dar viena didžiule bėda – vaiko ateitimi, jo gyvenimo kokybė priklausys nuo to, kiek jis pats galės tvarkytis, kiek gebės savarankiškai priimti sprendimus. Tėvai, auginantys kitonišką vaiką, pamiršta vieną svarbų dalyką – jie neamžini, o tam žmogučiui reikės gyventi ir kai jie iškeliaus iš šito pasaulio. Netgi „kitoks" vaikas privalo suvokti, kad gyvenimas ne rožėmis klotas ir pūkais apkamšytas, kad gali nutikti visko, gali ir skaudėti visomis prasmėmis, ir tekti spręsti problemas."

Įžeidimas: medicininė diagnozė

„Kitas reikalas, jei priskiri kaltę dėl kitoniško vaiko gimimo sau, tai nenori, kad apie tavo naštą sužinotų aplinkiniai. Ir pradedama slėpti, neigti ir išsisukinėti. Krizę, gimus kitoniškam vaikui, išgyvena visi bet kuriame žemės kampelyje, klausimas, kiek aplinkinių pagalbos sulauksi. Mūsų visa ugdymo sistema labai segreguota – specialūs darželiai, mokyklos, kitos ugdymo įstaigos. Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas? Suprantu, tą mamą, kuri bijo, nenori ar dar kažkaip negali pasakyti kitiems, kad jos vaikas „kitoks". Jeigu tu pati dar „neišlipusi" iš krizės, jeigu nesusitaikei, tau vis dar labai skauda, kad tavo vaikelis kitoniškas, dar visi aplinkui nedraugiški. Kartu nepamirškime, kad mama myli bet kokį savo vaiką, net ir tokį, kuris neatitinka mistiškai sukurtų visuomenės normų. Žmonija dėl to ir išgyvena, kad motinos meilė yra besąlyginė. Daugybė tokių mamų, kurios su savo krize nesusitvarkė, kurios neturi aplinkinių paramos, slėps savo vaikelio kitoniškumą, jeigu tik tai įmanoma nuslėpti, jei raidos sutrikimas ne itin didelis."

Pedagogo paieškos

„Dažnai vaiko „sunkumus" lemia ne sutrikęs gebėjimas mokytis, o pedagogo požiūris – „aš nenoriu vargti su „kitokiu" vaiku". Išankstinė nuostata jau garantuota, dėl to tėvai ir slepia diagnozes. Aš vis stebiuosi, negi auklėtojui, mokytojui neįdomu paimti kitonišką vaiką ir iš jo kažką padaryti, jeigu ne iš žmogiškumo, tai bent vedamam profesinio smalsumo. Labai daug priklauso nuo pirmojo pedagogo, tik jis lemia, kaip vaikui seksis kolektyve, kaip jį priims."

Neįvardydamas bėdos su ja nesusidorosi

„Ką jau kalbėti apie ugdymo įstaigas, žinau vieną atvejį, kai septynerių vaiko, turinčio Dauno sindromą, nėra matę seneliai... Įsivaizduokite, kokiems išradingiems reikia būti, kaip sugebėti išsisukinėti, kad seneliams neparodytum anūko. Labai sunku priimti vaiką, kuris atėjo kitoks, negu tu laukei – ir tik iš baimės, kad artimiausi žmonės to vaikelio, turinčio tokią diagnozę, tiesiog nepriims. Koks tų žmonių gyvenimas ir kokios tragedijos, kurių galėtų nebūti, jei aplinkiniai būtų supratingesni. Jei mes sugebėtume suprasti, kad žmogus yra vertybė, kad ir koks jis yra, gyvenimas labai palengvėtų. Mes, stipresni, esame atsakingi už tuos, kurie silpnesni.

Pažiūrėkite, kokia mūsų visuomenė, kaip mes drąsiai švaistomės medicininėmis diagnozėmis, kai norime parodyti neigiamą požiūrį į kitą žmogų. „Debilas" (lengvas protinis atsilikimas), „idiotas" (sunkiausias protinis atsilikimas) – mūsų kasdienės kalbos žodžiai. Kaip mamai jaustis, kuri augina kitonišką vaiką, jei medicininė diagnozė yra įžeidimas?
Laima MIKULĖNAITĖ

Žmogaus, kuris augina kitonišką vaiką ir yra įveikęs savo vidinę krizę, kuris turi aplinkinių paramą, jokie skaudūs žodžiai neveiks. Kai tu negali pakeisti padėties, gali pakeisti požiūrį į visa tai. Bet tai didžiulis ir ilgas procesas, neįvykstantis per dieną ar dvi. Jeigu problemos neįvardysi, jos ir neišspręsi. Apie vaiko bėdas turėtų žinoti ne tik tėvai, bet ir ugdantys asmenys – visi, kurie su tuo kitonišku vaiku susidurs. Tai nepaprastai sunku motinai – kalbėti su vaiko tėvu, su savo tėvais, giminėmis, draugais, o svarbiausia, su kitais savo vaikais, nes jiems kitoniškas brolis ar sesė irgi labai didelis skaudulys.

Labai stipri mama gali iškentėti viską, būti savo vaiko advokate, eiti aukštai pakelta galva ir daryti viską, kad jos vaikui būtų geriau, deja, ne visi žmonės šiame pasaulyje yra stiprūs. Pačiai mamai reikia suprasti, kad iš meilės vaikui reikia surasti racionalų sprendimą tam, jog paruoštų savo atžalą gyvenimui. Vaikui reikia atsidurti tokioje vietoje, kurioje galėtų pagal savo galimybes, gebėjimus atrasti save, pasirinkti savo gyvenimo kelią ir, svarbiausia, jaustis laimingas."

Įdomus faktas

Vaikai, kurie augo su neįgaliu broliu ar sese, suaugę renkasi specialybes, susijusias su socialiniu darbu, taip tarsi išperka ir savo kaltę. Jie tampa medikais, socialiniais darbuotojais, pedagogais, ugdančiais vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, ir pan.

Anksčiau ir dabar

Anksčiau, kai medicina, nebuvo taip toli pažengusi, vaikai, turintys sunkių raidos sutrikimų, paprasčiausiai neišgyvendavo, o turintieji lengvesnių negalavimų puikiausiai prisitaikydavo. Kol nebuvo visuotinio mokslo poreikio, visi buvo vienodi, prisitaikydavo prie gyvenimo sąlygų, dirbdavo paprasčiausius darbus, kurdavo šeimas, gimdydavo vaikus ir laimingai gyveno be diagnozių. Atsiradus visuotiniam mokslui, paaiškėjo, kad vieni gali mokytis, o kiti – ne. Dabar visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų iš karto vos ne akademikai ir profesoriai. Nuolatinis spaudimas mokytis, siekti mūsų pačių susigalvotų aukštumų iš vaikų atima patį laimingiausią laiką – vaikystę.

Vaikų lopšelio-darželio „Riešutėlis" Vilniuje direktorė priešmokyklinio mokymo pedagogė auklėtoja ekspertė Rūta Gekienė: „Jei auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius"

„Manau, tėvai būtinai turėtų pasakyti auklėtojoms, kad vaikelis turi vienokį ar kitokį sutrikimą. Antra vertus, jei pedagogas – profesionalas, jis ir pats mato, kad vaikas „kitoks". Įvairių žmonių pasitaiko ir ugdymo įstaigose, yra tokių, kuriems tikrai tas pats – „atvedei vaiką – aš atidirbau savo laiką ir man daugiau niekas nerūpi." Bet jeigu auklėtoja stengiasi dėl vaikų, dėl jų išgyvena, nori padėti, tėvai būtinai turi pasakyti apie vaiko specialiuosius poreikius. Būna ir tokių situacijų, kai auklėtoja pirmoji pastebi, kad mažylis turi sutrikimų, tuomet galima su juo kitaip dirbti, paruošti kitus vaikus, kad neerzintų, koks tas „Jonukas žioplas, lėtas ar kvaišutis..." Tik auklėtojas kartu su tėvais gali pasiekti gerų rezultatų ugdant kitonišką vaiką. Sunkiau, jei mama neigia vaiko raidos sutrikimą. Slėpti, neigti, nesuteikti tokiam vaikui pagalbos yra nusikaltimas, apie tai reikėtų pranešti įstaigoms, ginančioms vaikų teises.

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti.
Rūta GEKIENĖ

Slėpti ir bijoti nereikėtų, nes auklėtoja, tik žinodama vaiko sutrikimą, gali suprasti, kaip su juo reikia elgtis, kaip ugdyti, kaip padėti. Per mano praktiką buvo tokių atvejų, kai dirbdami kartu su tėvais auklėtojai lengvesnes sutrikimo formas netgi ištaisė, nes niekas nebuvo slepiama ir laiku suteikta reikiama pagalba. Dabar žmonės nebereaguoja taip išskirtinai į kitoniškus vaikus, bent jau tame darželyje, kuriame aš dirbu. Neteko matyti, kad vaikai tyčiotųsi iš tokio mažylio, nes auklėtoja mato visus ir tikrai yra pajėgi užkirsti tam kelią. Vaikams galima paaiškinti, kad yra įvairių žmonių. Antra vertus, tokiam vaikui galima skirti ir lengvesnių užduočių, kad jis spėtų su kitais ir nesijaustų nuskriaustas ar juo labiau „kitoks". Slėpdama problemą, mama jos nesprendžia, ji niekur nedings, toks, lėtesnis, vaikas nueis ir į mokyklą, o ten jau mokytojai tikrai nebespės visko sužiūrėti, gali būti labai sunku, pasipilti patyčios ir pan.

Maži vaikai iš esmės yra labai geri, jie linkę draugauti su visais, jiems nesvarbu, lėtas jis ar greitas, storas ar plonas, toks ar anoks... Tik reikėtų atsiminti, kad vaikai yra savo tėvų maži atspindžiukai, negana vaiką mokyti priimti kitokius žmones darželyje, apie tai reikia kalbėti ir namuose. Per tą didžiulį gyvenimo tempą tėvai iš viso pamiršta kalbėtis su vaikais apie bet ką..."

***

Naujame, rugpjūčio mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo numeryje skaitykite:

Nauja mada: medituoja vaikas

Jurgio Brūzgos vaikystės pamokos

Ar baubas padės?

Kas svarbiau: puoselėti išvaizdą ar savivertę

Ko nori vyras

9 mūsų vaikystės žaidimai

Kodėl vaikai mėgsta kolekcionuoti

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kiek vaikui reikia žaislų: naujojo tyrimo rezultatai pribloškia

Tėvai seniai tai įtarė – per daug žaislų turintys vaikai sunkiau susikaupia, jie mažiau džiaugiasi žaisdami. Tai patvirtino ir tyrimai.

Psichologė: kaip spręsti vaikų tarpusavio konfliktus

Du sūnus auginanti mama jaučiasi patekusi į aklavietę: jos berniukai tarpusavyje tiesiog „pjaunasi“, o bandymai pakeisti elgesį ir santykius iki šiol buvo be rezultatų.

7 klaidos, kurias daro supykę tėvai ir viena auksinė taisyklė, kaip jų vengti

Konflikto su vaiku metu neretai suaugusieji dažnai elgiasi ne tik neracionaliai, bet ir žeidžiančiai. Kokios dažniausios klaidos?

TOP 10 žaislų po eglute 2017

Kalėdinės dovanos vaikams – tai kažkas, apie ką jau tikrai galvoja ne tik tėvai, seneliai, bet taip pat krikštatėviai, dėdės ir tetos. Nors šiandien žaislų pasiūla išties yra didžiulė, labai dažnai pritrūkstame idėjų ir minčių, ką padovanoti mažiesiems ir kaip juos nustebinti.

Vaikas klauso tėvų tik pakėlus balsą: kodėl nesiseka susitarti gražiuoju

Pastebėjusi, kad vaikas reaguoja tik į pakeltą toną, mama klausia – ką daryti, kad būtų galima to išvengti ir susitarti su keturmete pavyktų ramiai?

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti (7)

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (11)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.