Kodėl negerai vaiką per daug kritikuoti ir per daug girti?

Jeigu išgirdę kritiką sugebame ramiai susidėlioti visus argumentus už ir prieš, tai padeda mums keisti save, auginti savo asmenybę, tobulėti. Tokia nuostata leidžia mums atsistoti į lygiavertę padėtį su kritiką išsakiusiu asmeniu, leidžia jaustis visaverčiais - nežemina mūsų ir mes nežeminame kitų.
© Shutterstock nuotr.

Doc. dr. Sigita BURVYTĖ, Lietuvos edukologijos universitetas, Všį „Vaikų ugdymas" direktorė/lektorė

Gebėjimas priimti kritiką - tai savęs ir kito pažinimas

Dažnai išsakytą kritiką lydi didelis emocijų pliūpsnis: „Tu labai didelis pikčiurna"; „Tu labai įžeidi" ir pan. O atmetus emocijas vertėtų pagalvoti, koks mūsų elgesys kritikuojančiajam galėjo sukelti tokias mintis... Kiekvienoje kritikoje glūdi dalis tiesos, o reaguojame į kritiką taip, kaip išmokome reaguoti nuo vaikystės.

Vaikams reikalinga empatija

Pažiūrėkime: vieni vaikai ramiai reaguoja į kritiką, kiti susigūžia ar apsiverkia, treti agresyviai ginasi. Vaikai mokosi pažinti save ir kitus, atpažinti savo ir kitų jausmus bei emocijas, juos įvardyti ir tinkamai išreikšti. Mes, suaugusieji, pirmiausia turėtume padėti vaikams pažinti savo stiprybes ir silpnybes. Tam reikia ne tik tėvų gebėjimo globoti vaiką (pasirūpinti maistu, drabužiais), bet ir spontaniškai nuotaikingai reaguoti, žaismingai ir emocingai perteikti reakciją žodžiais, tolerantiškai ir supratingai matyti vaiką - t. y. empatiškai jį priimti.

Harmoninga vaiko raida priklauso nuo suaugusiųjų noro pamatyti, pažinti ir suprasti  vaikus, nuo gebėjimo keisti savo požiūrį atsižvelgiant į jų raidos pokyčius. Empatiškas suaugusiųjų atsakas į vaiką padeda sustiprinti visapusiškos vaiko asmenybės ugdymąsi, padeda pamažu išsiugdyti  ir valdyti savigarbą ir saviguodą. Neturint šių gebėjimų, jausmingi potyriai išgirdus kritiką gali būti išgyvenami kaip gąsdinantys, siejami su rizika „sudužti".

Ugdykime vaikų gebėjimą  klausytis

Dažnai girdžiu tėvus sakant, kad vaikai jų neklauso. Taip yra todėl, kad tėvai taip pat neklauso, ką jiems sako vaikai.
Dr.Sigita Burvytė

Dažnai girdžiu tėvus sakant, kad vaikai jų neklauso. Taip yra todėl, kad tėvai taip pat neklauso, ką jiems sako vaikai. Kad galėtume išgirsti kitą, pirmiausiai turime išmokti klausytis. Kai išmokstame klausytis, mokomės išgirsti ir priimti kritiką, o tam būtina turėti kai kuriuos įgūdžius. Reikia turėti stiprybės išklausyti kritiką ir ją priimti.

Jeigu vaikas sako: „Tu labai bloga mama, aš tavęs nemyliu"; „Tu esi bloga, nes nenuperki to ir ano,  aš tave mušiu" ir kt., jis taip mokosi reikšti savo emocijas. Vaiko žodžiai parodo, kad jis jaučiasi prastai. Mes turime tai suprasti ir padėti vaikui atpažinti savo jausmus. Bet nereiškia, kad privalome toleruoti vaikų išsakytus įžeidinėjimus savo atžvilgiu.

Parodykime, kad jį mylime besąlygiškai, suprantame jo jausmus, bet neleiskime netinkamai elgtis su mumis ir stabdykime netinkamą elgesį: „Suprantu tavo liūdesį, nes tu labai norėjai to žaisliuko ir dabar tau liūdna, bet manęs mušti negali, o kamuolį spardyti gali, gal palengvės..." arba „Aš tave suprantu, kad dabar tau pikta, tu gali pykti; atsisėsk, pasėdėk, nusiramink, aš tave myliu, bet įžeidžiamai su manimi kalbėti negali."

Apie adekvatų kritikos priėmimą

Negebėjimas natūraliai priimti kritiką ir perdėtai jautriai reaguoti į kitų nuomonę yra viena dažniausiai pasitaikančių problemų žmonių santykiuose. Neišmokę blaiviai įvertinti kitų išsakytus žodžius ir atsirinkti, į ką reikėtų atsižvelgti, o į ką nekreipti dėmesio, ne tik apsunkiname gyvenimą, bet galime įgyti chroniškų kompleksų. Savo vertės pajautimas (savivertė) turi labai didelį poveikį tam, kaip žmogus bendrauja su aplinkiniu pasauliu. Tiek žemai save vertinantys, tiek pervertinantys save žmonės nesugeba adekvačiai priimti kritikos.

Kaip kalbėti su vaiku, kad jis išmoktų priimti kritiką ir taptų visaverčiu žmogumi?

Kritikuokite poelgį, o ne patį vaiką. Jei vaikui padarius ką nors netinkama, kaskart kritikuosite ne patį poelgį, o vaiką, jis ilgainiui pradės jaustis tikru nevykėliu ir ims baimintis bet kokio neigiamo komentaro. Taip atsitinka tik todėl, kad daugelis suaugusiųjų nesistengia aptarti nesėkmės priežasčių ir išaiškinti, kad klysti - žmogiška. Juk daug lengviau pasiduoti impulsui ir išrėžti tokius epitetus, kaip „nevykėlis", „žioplys", „negeras berniukas" ar „bloga mergaitė".

Kritikuokite poelgį, o ne patį vaiką. Jei vaikui padarius ką nors netinkama, kaskart kritikuosite ne patį poelgį, o vaiką, jis ilgainiui pradės jaustis tikru nevykėliu ir ims baimintis bet kokio neigiamo komentaro.
Dr.Sigita Burvytė

Ne mažiau skaudžios gali būti ir pirmosios bendravimo su bendraamžiais pamokos. Ypač jautriems ir uždaro būdo vaikams. Kiemo draugų mestelėtos frazės: „Mes su tavim nežaisim", „Tu blogai mėtai kamuolį" arba „Tavo plaukai negražios spalvos", „Tavo didelė galva" - gali įstrigti visam laikui, jeigu mes, suaugusieji, jautriai reaguosime, jo gailėsime ir sakysime: „Vargšiukai, tu mūsų", „Tu toks geras, ateik, paguosiu tave" ir kt. Ir visai kitaip vaiko savivertė formuosis, jeigu mes vaikui pasakysime: „Taip, tavo galva didelė kaip visa pieva, tu esi labai protingas." Tuomet vaikas didžiuosis išgirdęs pravardę „didžiagalvis". Stebėtoje situacijoje šis vaikas kartą draugams didžiuodamasis atsakė: „Taip, mano galva didelė - kaip visa pieva, ir aš esu protingas." Vėliau vaikai iš jo daugiau nebesišaipė.

Kitu atveju tėvams gailint  dukros, kai ji jiems pasakydavo, kad draugai juokėsi iš jos plaukų, kaskart išgirdusi vaikų patyčias ji imdavo verkti ar kitaip savęs gailėti. Tokia žemo savęs vertinimo vaikystėje įgyta patirtis išnirs iš atminties prabėgus ne vieneriems metams, įgavusi visiškai kitą prasmę.

Kai aplinkiniai pabrėžia vaikui, koks jis blogas ir pan., jis tai įsidėmi ir susitelkia ties savo menamais trūkumais, taip atsiranda nepilnavertiškumo kompleksas. Jeigu iš aplinkos jis nuolat girdi šių trūkumų akcentavimą - dar labiau pradeda savęs gailėti ir t. t. Todėl reikia padėti tokiam vaikui išeiti iš šio užburto rato, stiprinti jo pasitikėjimą savimi. Tai pravers jam ateityje išmokti priimti kritiką.

Kodėl negerai vaiką per daug kritikuoti ir per daug girti?
Kritikuokite poelgį, o ne patį vaiką. Jei vaikui padarius ką nors netinkama, kaskart kritikuosite ne patį poelgį, o vaiką, jis ilgainiui pradės jaustis tikru nevykėliu.
© Shutterstock nuotr.

Perdėtas pasitikėjimas savimi trukdo priimti kritiką

Jeigu vaikystėje žavimės vaiku be priežasties, nepelnytai, jeigu vaikas neįdeda pastangų, o mes jį vis tiek giriame, susiformuoja perdėtas savęs vertinimas. Toks vaikas nuolat reikalauja iš kitų dėmesio, vien tik teigiamo vertinimo ir visiškai nemoka priimti kritikos.

Jeigu tėvai be priežasties ir nepelnytai didžiuojasi savo vaikų pasiekimais, tai gali būti  perdėto savęs vertinimo priežastis. Pavyzdžiui, vaikas atmestinai nupiešia piešinį ir atneša tėveliams parodyti, o tėvai  susižavėję giria vaiko pasiekimus: „Kaip gražiai nupiešei; koks tu nuostabus; kaip puikiai padarei."

Jeigu vaiko ir kitų aplinkinių akivaizdoje vaikas besąlygiškai giriamas ir to reikalaujama iš kitų, vaikas išmoksta perdėtai ryžtingai reikalauti, kad ir kiti nuolat juo žavėtųsi. Toks vaikas nė kiek nesistengia, bet nori greitai pasiekti rezultatą ir nuolat tikisi, kad aplinkiniai žavėtųsi juo ir jo pasiekimais. Siekiant padėti tokiam vaikui, reikia jį girti už konkrečius padarytus darbus ir skatinti ugdytis valią.

Neretai vaikas entuziastingai griebiasi vis naujos veiklos ar žaidimo, bet niekaip negali užbaigti jau pradėto. Jis gali vienu metu imtis kelių veiklų, kurių visiškai nesiruošia užbaigti. Šiuo atveju būtina padėti jam pajausti užbaigto darbo malonumą, kad tai motyvuotų pabaigti pradėtą veiklą.
Dr.Sigita Burvytė

Taip pat reikia padėti  išmokti priimti kritiką ir ugdytis valią - savo pastangomis keisti rezultatus, koreguoti savo elgesį. Neretai vaikas entuziastingai griebiasi vis naujos veiklos ar žaidimo, bet niekaip negali užbaigti jau pradėto. Jis gali vienu metu imtis kelių veiklų, kurių visiškai nesiruošia užbaigti. Šiuo atveju būtina padėti jam pajausti užbaigto darbo malonumą, kad tai motyvuotų pabaigti pradėtą veiklą. Pernelyg pasitikintis vaikas jaučiasi galįs paveikti aplinkinius zyzimu, verkimu, rėkimu ar kitais netinkamais būdais, kad tik gautų, ko nori, o labiausiai jis trokšta nuolat būti dėmesio centre, visiškai neatsižvelgdamas į kitus. Kuo toliau tuo labiau vaikui bus reikalingas nuolatinis kitų žavėjimasis juo. Tačiau jis pats visiškai neišsiugdys atjautos kitiems, nesugebės suprasti kitų ir kt. 

Būtina įsijausti siekiant pažinti šiuos vaikus ir kantriai mokyti keisti netinkamą elgesį, kad gyvenime jie jaustųsi laimingi net priimdami aplinkinių kritiką. Svarbu, kad vaikai sugebėtų būti laimingi ne tik gaudami dėmesio, bet ir suprasdami ir užjausdami kitus. 

Kaip padėti vaikams išsiugdyti teigiamą savęs vertinimą?

Pirmiausia turime vaikui padėti pažinti save ir jo idealųjį Aš, koks jis norėtų būti. Kiekvienas žmogus turi savo idealųjį Aš - tai yra tokį Aš, kokį norėtų save matyti. Kuo didesnis neatitikimas tarp idealaus Aš ir realaus Aš, tuo labiau žmogus yra nepatenkintas savimi ir savo pasiekimais. Idealusis Aš yra dažnai susijęs su kultūrinėmis normomis, elgesio standartais, taisyklėmis, įprastomis konkrečioje visuomenėje. Veikiant socialiniam pastiprinimui šie kultūriniai idealai laikui bėgant tampa asmeniniais idealais. Šiuo atveju galimas paprastas „receptas" savivertei kelti - mažinti skirtumą tarp idealaus Aš ir realaus Aš, mažinti sau keliamus reikalavimus ir nepagrįstus lūkesčius.

Deja, šį patarimą nėra lengva įgyvendinti, nes dažnai pasitikėjimo savimi ištakos glūdi ankstyvoje vaikystėje. Todėl tėveliai, auginantys ikimokyklinio amžiaus vaikus, padėkite jiems išsiugdyti adekvatų pasitikėjimo savimi jausmą.

Tėvų pareiga - nuo pat vaikystės padėti savo vaikams išsiugdyti teigiamą savęs vertinimą, kuris prasideda nuo savęs pažinimo, klausimų kėlimo: „Kaip tu jautiesi?; Kas tave skaudina?; Atrodai susikrimtęs.." Tai padeda vaikui atpažinti savo jausmus, kartu pažinti save, savo stiprybes ir silpnybes, tiek teigiamus, tiek neigiamus bruožus. Teigiamą savivertę apibūdina du pagrindiniai žmogaus gebėjimai: gebėjimas prašyti to, ko nori pats žmogus, ir pasirengimas gauti tai, ko pats žmogus nori.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kada reikia atsiprašyti savo vaikų ir kaip tą padaryti tinkamai

Ar verta atsiprašyti savo vaiko? Galbūt tėvai visada yra tiesūs, todėl neprivalo prašyti savo vaikų atleidimo už pykčio proveržius?

Brolių ir seserų konfliktai: ar verta dėl jų rūpintis

Idiliškame šeimos paveiksle broliai ir sesės rūpinasi vienas kitu, kartu žaidžia, elgiasi vienas su kitu lyg geriausi draugai. Bet kaip dažnai taip atrodo realybė?

Laimingi žmonės keliauja: į Ameriką su mažais vaikais (10)

Rasa Sagė pasakoja savo įspūdžius apie kelionę su mažais vaikais į Ameriką.

Kaip išmokyti vaikus tinkamai pasirūpinti savo dantimis (1)

„Nenoriu plautis rankų, nenoriu valgyti daržovių, eiti į darželį, klotis lovos ir persirengti grįžęs namo..." – sąrašas galėtų tęstis iki begalybės.

Žaidimai su vaiku: kokios ribos turėtume niekada neperžengti (1)

Visi tėvai trokšta, kad jų vaikas kuo greičiau išmoktų įvairiausių dalykų, parodytų savo sugebėjimus, demonstruotų raidą ir gražiai žaistų. Vieni, suvokdami, kad be jų pagalbos, indėlio ir pastangų – tai beveik neįmanoma, kasdien bent valandą skiria žaidimams. Kiti, paskendę savo darbuose ir rūpesčiuose, tikisi, kad jis pats natūraliai šių dalykų išmoks.

Ar vaikai į mokyklą turi ateiti mokėdami skaityti ir rašyti (13)

Kas yra priešmokyklinis ugdymas: ko šiuos metus mokomi vaikai, ar priešmokyklinio amžiaus vaikai turi išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti?

Kas iš tiesų yra emocinis intelektas ir kaip jį ugdyti nuo mažų dienų (6)

Emocinis intelektas – populiarus terminas, tačiau apie jį kalbama dažnai iš tiesų neįsigilinus į jo esmę.

Išlepinto vaiko požymiai ir patarimai tėvams (11)

Išlepintas mažylis – tikras galvos skausmas tėvams.

Pedagogė: vaikus turime auklėti koreguodami netinkamą jų elgesį, o ne bausdami (1)

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės parengtas komentaras apie bausmes. Kas yra bausmė ir ar ji taikoma vaikams ikimokyklinio ugdymo įstaigose?

Kai vaikas supyksta, turite atsiminti kelis esminius dalykus

Išbandymas ne tik vaikui, bet ir tėvams – taip galima apibūdinti situacijas, kai mažylis primygtinai kažko reikalauja prekybos centre, išlipęs iš lovos „ne ta koja" verkšlena iki pietų, nepasidalinęs žaislais smėlio dėžėje ima viską mėtyti į šalis, apkumščiuoja greta sėdinčius draugus ir visais kitais būdais demonstruoja nepasitenkinimą ar nusivylimą.

3 eksperimentai su vandeniu, kurie patiks vaikams

Ne tik rašydami ar skaitydami vis daugiau galime išmokti apie mus supančią aplinką, bet ir labai svarbu kalbėti, pajusti, matyti. Todėl tam pasiekti pasitelkiami eksperimentai.

Kur dėti sugedusius elektroninius žaislus

Net penktadalis gyventojų, kurių šeimose auga nepilnamečių vaikų, teigė, jog pernai elektroninius žaislus į konteinerius išmetė kartu su buitinėmis atliekomis. Kone kas antras apklaustasis manė, jog žaisluose galėjo būti likusios panaudotos baterijos.

Psichologė: kaip auklėjant neperspausti ir užauginti laimingą vaiką (1)

Psichologė Jūratė Bortkevičienė atsako į klausimus apie ribų nubrėžimą vaikams: kaip tą padaryti nepažeidžiant vaiko laisvės ir suteikiant jam geriausias sąlygas augti.

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės (18)

Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.

Vaikas neklauso: 3 esminiai dalykai, kuriuos turite žinoti (13)

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį? Pats pirmas žingsnis būtų pabandyti suprasti, kodėl vaikas elgiasi netinkamai.