Kokie žodžiai ir frazės labiausiai žeidžia vaikus

 (12)
Įdomu, ar kas nors jau yra lyginęs tėvelius su veiksmo filmų herojais. Turbūt yra, bet ir aš dar kartą pasitelksiu šį vaizdingą palyginimą tėvystės iššūkiams iliustruoti.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Įsivaizduokime veiksmo filmų didvyrį finalinėje lemiamoje filmo scenoje, kai veiksmas rutuliojasi žaibišku greičiu, herojus akimirksniu priima sudėtingus ir būtinai teisingus sprendimus, nustebina išradingiausiais poelgiais.

Neteisingai pasirinktas sprendimas kainuotų labai brangiai, dažniausiai pasekmės būtų itin skaudžios ir paliestų ne vieną žmogų – herojaus artimuosius, o ir visą pasaulį, kurį ištiktų didesnė ar mažesnė katastrofa, čia jau priklauso nuo filmo režisieriaus sumanymo.

Tai kuo gi šiuolaikiniai tėvai yra panašūs į veiksmo filmų herojus? Labai paprastai: bendravimas su vaiku – tai žaibiškai besirutuliojantis veiksmas, kai nuolat reikia priimti sudėtingus ir būtinai teisingus sprendimus, stebinti išradingiausiais poelgiais, o neadekvati reakcija vienoje ar kitoje situacijoje gali turėti ilgalaikes neigiamas pasekmes, turėti įtakos jo emocinei būsenai, elgesiui ir vertybėms, tokiu būdu paveikdama ir kitus žmones sutiktus jo kelyje. Tai milžiniška atsakomybė, ne ką mažesnė nei to veiksmo filmų herojaus, gelbėjančio savo kaimą, miestą ar planetą.

Skirtumas tik, kad tas herojus intensyviai pabėgiojęs, pašaudęs, pasiderėjęs su blogiukais kokias 15 min., gali lengvai atsikvėpti ir mėgautis užtarnauta šlove bei poilsiu. Mes, tėveliai, esame nuolatinėje kovinėje parengtyje, o tai dar milijoną kartų sudėtingiau, be to, galime naudotis išimtinai tik pacifistiniais metodais. Vos tik vaikui pradėjus sąmoningai mąstyti, turime nuolat kontroliuoti savo elgesį, apmąstyti kiekvieną ištartą žodį, pasakytą frazę, nes nuo to priklauso, kaip mūsų vaikas elgsis ir jausis ateityje.

Čia apžvelgsime keletą dažniausiai pasitaikančių situacijų, kai neatsargiai pasakyta frazė gali neigiamai paveikti vaiko elgesį ir/ar savijautą ateityje.

Gąsdinimui – griežtas ne!

Aš labai tikiuosi, kad tie laikai, kuomet gąsdinimas buvo viena iš pagrindinių vaikų auklėjimo priemonių, liko giliai praeityje. Visgi, ir dabar kartas nuo karto tenka išgirsti tokias frazes: „jeigu neklausysi, atiduosiu dėdei“, „jeigu neisi namo, paliksiu tave lauke vieną“ ir panašiai.

Šie pasakymai turi net keletą blogybių. Visų pirma, sunku įsivaizduoti, kokį nesaugumo jausmą gali sukelti jautresniam vaikui toks grasinimas. Gali užtekti vieno karto, kad mažą širdutę ilgam užvaldytų nerimas, o laki vaikiška vaizduotė pradėtų paišyti košmarišką scenarijų apie tai, kas nutiktų mamai įgyvendinus tai, ką žadėjo.

Tolydžio kurstomos tokios baimės gali įsitvirtinti giliai pasąmonėje ir priminti apie save įvairiose situacijose, suformuoti tokias reakcijas, kaip svetimų žmonių baimė arba baimė likti vienam, o tai gali bumerangu itin skaudžiai smogti patiems tėveliams, kai reikės vaiką palikti kitų žmonių priežiūrai arba jau paaugusį vieną namuose. Jau nekalbu apie tai, kad ir suaugus tai gali turėti neigiamų pasekmių - žmogaus gebėjimui pasitikėti, prisirišti, mylėti.

Kita blogybė – pasitikėjimo artimiausiu žmogumi naikinimas. Vargu ar taip nuolat drausminamas vaikas ateityje galės pasitikėti tėvais ypač situacijoje „aš pasielgiau blogai". Kažin, ar galima tikėtis, kad nutikus nelaimei jau paaugęs vaikas ar paauglys, o gal net ir suaugęs žmogus, pagalbos kreipsis į tėvus, ypač jei dėl situacijos jausis kaltas pats. Pasąmonėje kirbės mintis „aš blogas, tėvai mane atstums", o juk visi siekiame, ar bent jau turėtume siekti, būti tokiais tėvais, į kuriuos vaikas pirmiausiai kreiptųsi ištikus bėdai. Tai ypač aktualu sudėtinguoju paauglystės laikotarpiu.

Kokie žodžiai ir frazės labiausiai žeidžia vaikus
© Vida Press

Dar viena blogybė – tokie grasinimai yra neįgyvendintini, taigi, didelė tikimybė, kad vaikas greit supras, jog tėvai tik manipuliuoja jo baimėmis ir atitinkamai į tai reaguos nepriimdamas už gryną pinigą šių ir kitų tėvų pažadų.

Na, ir dar atskiras pastebėjimas frazei „Jei neklausysi, ateis policininkas ir tave išsives". Be kitų jau aptartų grėsmių, ši frazė dar ir skatina vaiką nepasitikėti žmonėmis, kurie atitinkamose situacijose jam galėtų pagelbėti, vaizduoja teisėsaugos atstovą kaip neigiamą personažą.

Visi vaikai skirtingi, tad skirtingai reaguos ir į tokį drausminimą. Vienas išgyvens siaubą ir baimę, kitas padarys išvadą „tėvais negalima pasitikėti", dar kitas padarys išvadą „kai atsitinka kažkas bloga, tėvai mane gali atstumti", na, o dar kitas, po vieno kito karto tiesiog padarys išvadą, kad tėvai tik kalba, bet nesielgia taip, kaip sakė, tad nėra ko jų klausyti – čia jau puiki dirva vešėti visokių krizių daigeliams.

„Grasinkime" atsakingai

Neatsitiktinai žodį „grasinkite" parašiau kabutėse. Tokias frazes kaip „jeigu neklausysi, eisim namo", „jeigu nevalgysi košės, negausi deserto", „jeigu nenustosi dūkęs, rytoj eisi į darželį" grasinimais pavadinti turbūt būtų pernelyg skambu. Tai šabloninės drausminančios frazės, kurioms tikimės pakoreguoti vaiko elgesį sau palankia linkme. Tad kokie gi pavojai gali tykoti ištarus tokias ar panašias auklėjime, rodos, visiškai sankcionuotas frazes?

Pirmojoje straipsnelio dalyje jau kalbėjome apie tai, kad gąsdindami ir neįvykdydami to, ką žadėjome padaryti, jei vaikas nepaklus, rizikuojame visiškai prarasti vaiko pasitikėjimą. Panašiai įvyksta ir tuo atveju, jei, rodos, nekaltai pagrasiname, bet nepadarome taip, kaip žadėjome.

Dar viena blogybė – tokie grasinimai yra neįgyvendintini, taigi, didelė tikimybė, kad vaikas greit supras, jog tėvai tik manipuliuoja jo baimėmis ir atitinkamai į tai reaguos nepriimdamas už gryną pinigą šių ir kitų tėvų pažadų.

Štai keletas pavyzdžių: „sėdėk ramiai, arba tuoj pat išeisime iš kino filmo", „baik išdykauti, arba tuoj pat išeiname iš gimtadienio", „viską suvalgyk, arba nežiūrėsi filmukų". Prieš ištardami tokią frazę, gerai pagalvokime, ar tikrai esame pasiryžę palikti kino teatrą, gimtadienį. Greičiausiai taip elgtis tikrai nenorime ir neketiname, bet pasakę tokią frazę būsime priversti taip pasielgti, jei vaikas ir toliau elgsis netinkamai. Su filmukais gal paprasčiau, tai gana veiksminga drausminimo priemonė, bet tik tuo atveju, jei tikrai neleidžiam jų žiūrėti, bet, oi kaip dažnai taip nubaudžiame ne tik vaikus, bet ir save, juk tas pusvalandis, kol mažieji iškeliavę į animacijos pasaulį, yra aukso vertės laikas tėveliams kokiam susikaupimo reikalaujančiam darbui atlikti ar tiesiog ramiai atsigerti kavos (čia kalbu tik apie saikingą TV ar PC naudojimą), blogai yra tai, kad šiuo atveju kyla labai didelė pagunda savo grasinimo neįvykdyti.

Taigi, būkime labai atsargūs ir nuoseklūs: prieš drausmindami panašiomis frazėmis pagalvokime, ar tikrai esame pasiruošę savo grasinimus įgyvendinti, o jei jau pagrasinome, teks taip ir pasielgti, nebent norime netekti visų kozirių išsiderėti reikiamą vaiko elgesį ateityje. Jei vaikas žinos, kad mama ar tėtis visada padaro taip, kaip pasakė, tikrai nerizikuos būti eliminuotas iš jam malonios veiklos. Tiesa, dabar psichologai apskritai siūlo keisti tokių drausminančių frazių formuluotę ir pateikti jas kitu kampu: „viską suvalgyk ir tuomet žiūrėsime filmukus", „susitvarkyk kambarį ir eisime pasivaikščioti", „nestumdyk kitų vaikų ir tuomet toliau smagiai leisime laiką gimtadienyje" (pasakymai „gražiai elkis" arba „neišdykauk" nelabai tinka, nes vaikui yra per daug abstraktūs).

Pastebėjote, tokiose frazėse nebelieka žodelio „jeigu"? Tokiu būdu lyg ir nepaliekame vaikui pasirinkimo galimybės. Žinoma, naivu tikėtis, kad tokia frazė užtikrins besąlygišką vaiko paklusnumą, bet bent jau koduos jį teigiamai elgtis, o tai tikrai labai svarbu.

Yra dar kita grasinimų rūšis. Vakar, kai sūnelis, kuriam dar ryte buvo sukilusi aukšta temperatūra, jai nukritus, siautėjo taip, kad net stogas kilnojosi, vos susilaikiau neleptelėjusi „Baik dūkti, arba rytoj keliausi į darželį", gerai, kad laiku prikandau liežuvį. Visų pirma, aišku, kad sergančio vaiko tikrai į darželį neleisiu, apie tokius neįgyvendintinus grasinimus jau kalbėjome. Kitas dalykas, kaip tokiu atveju pavaizduojamas darželis? Ogi kaip kažkas blogo, kuo vaikas yra baudžiamas už mums nepatinkantį elgesį. O to, kas bloga, juk reikia visomis išgalėmis vengti, ar ne?

Maniškis į darželį keliauja su mielu noru, bet visgi, jei jam leistume rinktis, mieliau liktų namie, todėl ta nelemtoji frazė ir užlipo man ant liežuvio. Ją pasakiusi, tikrai būčiau rizikavusi sugriauti teigiamą darželio įvaizdį sūnaus akyse, o jeigu vaikas apskritai nėra didelis darželio „fanas", tokia frazė tik dar labiau pagilintų negatyvius jo jausmus. Taigi, tikrai turėtume vengti tokių frazių kaip „nustok zirzti arba eisi miegoti", „baik verkti arba tuoj pat eisim namo". Žodžiu nevaizduokime kaip bausmės kažko, ką dažniausiai kaip tik norime, kad vaikas darytų, jei ne su malonumu, tai bent jau be pasipriešinimo.

Kokie žodžiai ir frazės labiausiai žeidžia vaikus
© Vida Press

Nesuabsoliutinkime blogo elgesio

Šios taisyklės man pačiai, ko gero, sunkiausia paisyti. Kažkuriam vaikui padarius besikartojantį prasižengimą, taip ir norisi leptelėti „Ne, nu tu kaip visada", „Nustebčiau, jeigu būtų kitaip", nes gi atrodo ar taip jau sunku neapsidrabstyti valgant, išmesti saldainio popieriukus į šiukšliadėžę, laiku pasakyti, kad reikia mokyklai nupirkti vieną ar kitą dalyką (o ne 21 val. gailiai pralementi „mamyte, rytoj būtinai reikia atsinešti skriestuvą").

Iš tikrųjų, kai tai kartojasi nuolat, imi netekti kantrybės, bet kai geriau pagalvoji, juk ir mes suaugusieji turime savų periodinių nuodėmių: kas nuolat vėluoja, kas išeidamas iš kambario neišjungia šviesos ir taip toliau, ir panašiai. O į vaiko nusižengimą reaguodami tokiomis frazėmis „tu kaip visada", „nesistebiu", „tu niekada" ir pan., tarsi patvirtiname jo elgesį, nesuteikiame jokios motyvacijos elgtis kitaip.

Vaikai į nuolat girdimą pasakymą „tu blogas" gali reaguoti įvairiai. Vienas tiesiog labai nusimins, pradės jaustis nepilnavertis, kitas pasąmoningai pradės elgtis pagal tą stereotipą, kurį jam primeta tėvai (jei jau esu blogas, tai ir elgiuosi blogai).

Juk „visada" ir „niekada" apima ne tik praeitį, dabartį, bet ir ateitį, vadinasi nejučiomis programuojame vaiką netinkamai elgtis ir ateityje. O pasakymas „nustebčiau, jei būtų kitaip" signalizuoja visišką nepasitikėjimą vaiku, nesuteikia jam jokios paskatos elgtis kitaip. Todėl tokių frazių reikėtų kaip įmanoma vengti, nors ir kaip pikta būtų tūkstantąjį kartą renkant išmėtytus drabužėlius, klausant darželio auklėtojos pasakojimo apie ir vėl išpiltas sultis, radus už lovos saldainių popierėlių lobyną ir taip toliau, ir panašiai.

Dar vienas niuansas, susijęs su periodinių nusižengimų prevencija – profilaktiniai perspėjimai. Tarkime, jei vaikas visada vėluoja, juk nesusilaikome dar prieš tikėtiną vėlavimo momentą nepasakę „tik jau nevėluok", jei nuolat išsitepa drabužėlius, perspėjame „neišsitepk" ir panašiai. Anot psichologų, tokie negatyviai suformuluoti perspėjimai (su priešdėliu „ne") savotiškai primena vaikui apie galimybę padaryti kažką netinkamai, todėl jų reikėtų vengti. Patariama tokius pasakymus keisti teigiamomis formuluotėmis „ateik laiku", „pasistenk, kad drabužėliai liktų švarūs", tokiu būdu nurodome vaikui pageidaujamą elgesį, siekiamą rezultatą. Bent jau man tai labai pasiteisina.

Tiesa, vos nepamiršau vieno labai svarbaus dalyko, kurio tiesiog nevalia nepaminėti nagrinėjant šią temą. Dar blogesnis dalykas nei elgesio absoliutinimas yra blogo elgesio vertinimo perkėlimas pačiam vaikui. „Ir vėl sulaužei žaisliuką, koks tu blogas berniukas", „kam nuskriaudei brolį, kokia tu bloga sesė". Pagalvokite, kaip mes pačios jaustumėmės iš kitų žmonių išgirdę frazę „tavo vaikas blogas". Jausmas tikrai negeras, gniuždantis, o svarbiausia pasakymas toks abstraktus, kad net nežinai ką daryti. Vaikai į nuolat girdimą pasakymą „tu blogas" gali reaguoti įvairiai. Vienas tiesiog labai nusimins, pradės jaustis nepilnavertis, kitas pasąmoningai pradės elgtis pagal tą stereotipą, kurį jam primeta tėvai (jei jau esu blogas, tai ir elgiuosi blogai). Tad tokį suabsoliutintą pasakymą „tu blogas" turėtume pamiršti visiems laikams, o barant vaiką už blogą elgesį, kalbėkime konkrečiai: „labai negražiai pasielgei, kad nuplėšei gėlės lapelį". Beje, barant netgi galima dar ir pamotyvuoti vaiką: „labai blogai, kad suplėšei knygutę, bet juk tu gera ir protinga mergaitė, žinai, kad smagiau skaityti knygutę, kai ji graži, nesuplyšusi, todėl daugiau visada atsargiai skaitysi knygutes, jas saugosi".

Neprovokuokime vaikų elgtis blogai

„Na, ir verk", „spardykis, spardykis, vis tiek nepirksiu lėlės", „šauk, šauk, aš irgi moku šaukti". Tiesą pasakius, tokia ar panaši frazės gali išsprūsti net ir patiems kantriausiems tėvams. Taip paprastai nutinka, kai atmosfera jau įkaitusi iki raudonumo, vaikas ožiuojasi ir niekaip nepavyksta susitarti. Matyt kažkur pasąmonėje (o kartais gal ir sąmonėje) sukirba mintis: „jei jis elgiasi priešingai nei prašau, gal ir dabar pasielgs priešingai, jei sakau spardytis, spardytis nustos".

Kas įdomiausia, kad yra tikimybė, jog tokia taktika suveiks, supykęs vaikas pasielgs priešingai nei sako tėvai. Visgi primygtinai siūlyčiau tokios taktikos nenaudoti. Pagalvokime, ko siekiame ir pasiekiame tokiais pasakymais. Kaip jau minėjau, viena iš paskatų, išnaudoti vaiko polinkį elgtis priešingai nei sakome savo naudai, bet juk gerai pagalvojus tokiu būdu, be jokios abejonės, mokome vaiką tik vieno dalyko – nepaklusti.

Vietoje „na, ir verk", galima sakyti – „aš suprantu, kad tau liūdna, todėl tu verki" – tokiu būdu parodysime vaikui savo supratimą, įvardinsime emociją, kurią jis patiria.

Be to, dažniausiai prieš tai prašome elgtis kitaip, o kartais prašome ir po to. Ką tik sakėme spardytis, o po to jau vėl prašome nesispardyti, žodžiu, visą chaotišką ožiavimosi procesą paverčiame dar didesniu chaosu. Tiesa, tokie tėvelių pasakymai gali turėti ir kitą paskatą – tokiu būdu demonstruojame, kad mūsų negąsdina negatyvus vaiko elgesys. Ši paskata nėra bloga, tačiau, savo nuostatą nebijoti vaiko kaprizų galime išreikšti kitaip, tuo pačiu padėdami vaikui – atspindėdami jo jausmus. Tarkim, vietoje „na, ir verk", galima sakyti – „aš suprantu, kad tau liūdna, todėl tu verki" – tokiu būdu parodysime vaikui savo supratimą, įvardinsime emociją, kurią jis patiria. Taip pat galima ir reikia įvardinti pyktį, nusivylimą, norą į save atkreipti dėmesį ir t.t. Toks jausmų atspindėjimas yra gana paveikus krizinėse situacijose, nes taip parodome, kad vaikas kaip ir pasiekė savo tikslą – mama suprato jo siunčiamą žinutę, pagavo jo išgyvenamą emociją, tad kam toliau verkti, spardytis, šauktis.

Tai štai tiek šiam kartui. Grįždama prie straipsnio pradžios, kur lyginau tėvelius su veiksmo filmų herojais, norėjau pasakyti, kad visgi nesame mes jokie superherojai. Mes esame paprasti žmonės, su negeležine kantrybe, su paprasta žmogiška reakcija, su savo problemomis, sunkumais ir nuovargiu, tad kartais net ir apsišarvavę daugybe teorinės informacijos apie vaikų auklėjimą, galime pasakyti tai, ko neturėtume.

Neišsigąskime, pavienė frazė tikrai nepadarys žalos, ypač jei patys į tai sureaguosime atsiprašydami, paaiškindami, kodėl taip pasakėme, nebijosime prisipažinti, kad klydome.

Patikėkite, vaikui nėra nieko blogiau nei augti šalia žmogaus, kuris pristato save kaip neklystantį, bet čia jau tema kitam straipsniui.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas čiulpia pirštą: psichologės komentaras

Šešerių metų dukterį auginanti mama išbandė įvairius būdus, kad jos mergaitė nebečiulptų piršto, tačiau iki šiol nei vienas nepadėjo. Ką susirūpinusiai mamai patars psichologė?

Ką padovanoti vaikui, kuriam diagnozuotas autizmas

Šįkart TavoVaikas.lt redakcija sulaukė trumpo, bet, kaip paaiškėjo iš specialistės atsakymo, daugiasluoksnio klausimo.

Kiek vaikui reikia žaislų: naujojo tyrimo rezultatai pribloškia

Tėvai seniai tai įtarė – per daug žaislų turintys vaikai sunkiau susikaupia, jie mažiau džiaugiasi žaisdami. Tai patvirtino ir tyrimai.

Vaikas nenori eiti į darželį: pataria specialistas (1)

Dvejus metus mergaitė negali priprasti darželyje, o jos elgesį mama apibūdina kaip „nuolatines ašaras ir ožius“. Ką patars specialistas?

Psichologė: kaip spręsti vaikų tarpusavio konfliktus

Du sūnus auginanti mama jaučiasi patekusi į aklavietę: jos berniukai tarpusavyje tiesiog „pjaunasi“, o bandymai pakeisti elgesį ir santykius iki šiol buvo be rezultatų.

7 klaidos, kurias daro supykę tėvai ir viena auksinė taisyklė, kaip jų vengti

Konflikto su vaiku metu neretai suaugusieji dažnai elgiasi ne tik neracionaliai, bet ir žeidžiančiai. Kokios dažniausios klaidos?

TOP 10 žaislų po eglute 2017

Kalėdinės dovanos vaikams – tai kažkas, apie ką jau tikrai galvoja ne tik tėvai, seneliai, bet taip pat krikštatėviai, dėdės ir tetos. Nors šiandien žaislų pasiūla išties yra didžiulė, labai dažnai pritrūkstame idėjų ir minčių, ką padovanoti mažiesiems ir kaip juos nustebinti.

Vaikas klauso tėvų tik pakėlus balsą: kodėl nesiseka susitarti gražiuoju

Pastebėjusi, kad vaikas reaguoja tik į pakeltą toną, mama klausia – ką daryti, kad būtų galima to išvengti ir susitarti su keturmete pavyktų ramiai?

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti (7)

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (11)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.