Koks tėvų elgesys sugadina vaikui gyvenimą: psichologės patarimai

Apie vaikų auginimą gausu literatūros ir prieštaringos informacijos. Ją galima perskaityti, išgirsti iš kitų mamų, senelių, bičiulių. Kaip atsirinkti ir, svarbiausia, „nesugadinti“ vaiko? Konsultuoja vaikų ir tėvų santykių psichologė Ramunė Murauskienė.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Nuo tos akimirkos, kai įsčiose pradeda augti nauja gyvybė, svajojame, koks gi bus mūsų kūdikis. Kiekvienai mamai norisi savo mažyliui duoti kuo daugiau, padėti jam kopti raidos laipteliais, kartais net dulkes nupūsti nuo tako, kuriuo jis žingsniuoja. Ir kai taip rūpinamės vaiku, o jis vieną dieną parodo „ragiukus", susimąstome, ką darėme ne taip. Klaidų auginant vaikus išvengti neįmanoma, tačiau susipažinkime su keliomis taisyklės, kurių pageidautina laikytis.

Mažais žingsneliais paleisti

Vaikui labiausiai reikia, kad mama ir tėtis jį mylėtų - tai svarbiau už skanų maistą, naujus žaislus ir pramogas. „Ne mažiau svarbu vaikų neužgožti savo meile, mylėti juos išmintingai, t. y. mažais žingsneliais nuo savęs paleisti", - sako psichologė. Tai svarbiausia vaikų auklėjimo taisyklė. Tad mažyliui, kurį norime išmintingai mylėti, skirkime labai daug šilumos, daug su juo kalbėkime, nešiokime, glauskime, tačiau stebėkime: kai pradės ropoti, žengti pirmuosius žingsnelius, šiek tiek leiskime jam pabūti, pažaisti vienam. Taip mokome būti savarankišką. Vis dėlto nereikia perlenkti lazdos, jeigu pamatysime, kad mažylis išsigando - vadinasi, dar ne metas, dar vaikas negali vienas pasilikti, tarkime, žaidimų kambaryje, dar jam reikia pabūti arčiau mamos. Vaikai labai skirtingi, vienas dvejų metukų pyplys jau geba pats nusiplauti rankutes, o kitam jas reikia nuplauti, vienas nebijo pasilikti darželyje, o kitam labai baisu be mamos. Svarbu ir neperlenkti lazdos: neversti mažylio, kad būtinai būtų savarankiškas, o stebėti, ką gali pats, ir kaip tik tai leisti jam daryti. Tėvystė bus lengvesnė, jeigu neturėsime išankstinių nuostatų, koks vaikas turi būti užaugęs, kiek jis turi gebėti. „Kiti jau skiemenuoja, o tu nepažįsti raidelių..." - dažnai išgirsta vaikas priekaištą. Tokį tėvų spaudimą vadinu vaiko „laužymu" ir visiems patariu taip nesielgti."

Dalytis atsakomybe

„Kita sėkmingo auklėjimo taisyklė yra dalytis atsakomybe su vaiku. Jeigu viską nuspręsime už vaiką, vis tiek jam neįtiksime, nes tai mūsų - ne jo nuomonė. Tai padaryti nėra lengva, nes norisi vadovauti, aiškinti, ką ir kada vaikas turi daryti. Kartą aš pati išgirdau savo sūnų (kuriam tuomet buvo penkeri) sakantį: „Gerai, padarysiu kaip tu nori." Susimąsčiau, kad tai negerai, kad nenoriu prisiimti visos atsakomybės už tai, ar vaikas bus laimingas ir patenkintas, ar užsiims ta veikla, kuria išties norėtų užsiimti. Pasakiau jam, kad pats priimtų sprendimą ir kaip jis nuspręs, taip bus.

Kiekviena mama turėtų žinoti, kad meilė nelepina vaiko - neišlepinsime nešiodama jį ant rankų, be progos nupirkusi dovaną.psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ

Tad raginu visus tėvus leisti vaikui rinktis ir nenulemti per daug jo pasirinkimo. Aišku, kalbu apie saugius pasirinkimus, ne apie leidimą eiti trimetukui vienam per gatvę. Leiskime rinktis, kaip rengtis (bus nepatogu - persirengs), kokią gimtadienio dovaną nupirkti draugui, lankyti tą būrelį, kuris patinka. Tegul vaikas renkasi ir klysta: jeigu jam nepatiks pasirinkimas, kitą kartą tiksliau žinos, ko nori. Mums nereikia saugoti vaikų nuo jų klaidingų sprendimų. Lai nusprendžia ir pajaučia jų padarinius. Labai dažnai patys tėvai sau prieštarauja, jie sako, kad nori auginti savarankiškus vaikus, tačiau neleidžia jiems tokiems būti. Jeigu vaikas vidury žiemos nori išeiti į lauką su basutėmis, patarčiau ne nervintis, ne klykti ant jo, o ramiai išeiti kartu su juo, leisti pajausti šaltį ir paklausti, ar nepakeitė nuomonės. Netikiu, kad nepakeis, jeigu pastovėjęs kelias minutes sušals kojytes. Tik reikia visiškai ramiai reaguoti į tokį vaiko norą ir atsikelti anksčiau, kad būtų laiko paisyti to noro."

Nekeisti vaikų

„Kiekviena mama turėtų žinoti, kad meilė nelepina vaiko - neišlepinsime nešiodama jį ant rankų, be progos nupirkusi dovaną. Ir kad turime priimti vaikus tokius, kokie jie yra, su įvairiomis nesėkmėmis, kvailionėmis, nesusipratimais ir nemanyti, kad mūsų vaikas kažkoks keistas, „ne toks kaip visi." Jeigu kartą pasielgė netinkamai, dar nereiškia, kad visą gyvenimą tik taip ir elgsis. Patarčiau į vaiką žiūrėti kuo paprasčiau. Vaikas dar nėra „baigtinė" asmenybė - jis vystosi ir keičiasi. Manau, labiausiai vaikui žalinga tėvų įtampa („kas iš tavęs išaugs") ir bandymas priversti būti geresnį. Dažniausiai tėvai, norėdami, kad vaikas būtų „geresnis", elgiasi dvejopai ir abu elgesio būdai nėra tinkami, nes tai prievarta.

Pirmasis būdas

Įsivaizduokime, kad kopiame į kalną ir paskui save už virvutės tempiame vaiką. Taip elgiasi tik mamos (per savo, psichologės, praktiką nesutikau nė vieno taip besielgiančio tėčio), jos įsitraukia į vaiko gyvenimą, gyvena tik juo, organizuoja įvairias veiklas, supažindina su draugais, diktuoja, kada piešti, kada lipdyti, svajoja, kuo bus užaugęs, ir neleidžia rinktis pačiam. Tokio elgesio didžiausia bėda ta, kad kai mama labai aktyvi, vaikas tampa pasyvus, nes jam nieko nereikia galvoti ir net svajoti. Viską už jį padaro mama.

Antrasis būdas

Antrasis nepageidautinas elgesys yra toks: mama kopia į kalną ir prieš save stumia vaiką. Eina iš paskos ir bamba: „Pasižiūrėk, kaip atrodai, pasidėk į vietą, išsivalyk dantis ir pan." Neretai taip elgiamės, kai būname pavargusios ir net neatkreipiame dėmesio, kad nuolat bambame. Nuolatos stumdamos „daryk tą" neleidžiame mąstyti, nes vaikas pats turėtų sugalvoti, kad jau metas susitvarkyti kambarį. Aišku, mes galime eiti kartu ir jam padėti, švelniai priminti, bet ne uiti. Tai ypač pasakytina apie berniukus, nes užuiti jie labai atitolsta nuo tėvų (tai pastebėsime prasidėjus paauglystei). Patarčiau išmokti palikti vaikus ramybėje. Juk ir mes ne viską padarome laiku, ne visi esame tvarkingi ir niekas mūsų dėl to neuja, tai kodėl norime išmuštruoti vaikus tarsi kareivius? Ogi todėl, kad vis dar mąstome, jog jeigu dabar geruoju arba bloguoju neįskiepysime tvarkos jausmo, neužaugs padorus žmogus. Klystame, nes vaiko asmenybė geriausiai vystosi tada, kai jis nėra verčiamas ką nors daryti. Galima juk pasakyti: „O tu nemanai, kad jau metas valytis dantukus? Eime, padėsiu tau."

Nepykti ant vaikų

„Dar viena taisyklė: nepykti ant vaiko, jeigu jis su mama ar tėčiu negražiai pasielgia, pasako grubų žodį. Kaip reikėtų reaguoti į neigiamą vaiko elgesį? Ogi kuo natūraliau, kitaip tariant, lygiai taip, kaip išgirdę nemalonų žodį iš kokio nors suaugusiojo. Išgirdę nemalonius žodžius apie save nuliūstame, jaučiamės įskaudinti, tai ir parodykime vaikui, kaip jaučiamės, pasakykime, kad jis mus įskaudino. Vis dėlto dažniausiai tėvai labai supyksta ir mano, kad vaikas kerštauja. Toli gražu, mažylis - taip pat žmogus, turintis savo emocijų, jis būna ir pavargęs, ir suirzęs, ir kartais vien dėl to lepteli mums ką nors negražaus. Aš vis stebiu, kaip po darbo parduotuvėje elgiasi tėvai su vaikais - šie tampa didžiausiu trukdžiu.

Labai norėčiau mamas padrąsinti nebijoti klysti, nes suklydusios pamato padarinius, supranta, kad ne taip pasielgė, pamąsto, kaip galėjo pasielgti kitaip, ir kitą kartą pasitaiso. Klaidos auklėjant vaikus gali tapti smagiu žaidimu - bandymu, koks mūsų elgesys nesukelia vaiko pasipriešinimo, kada su juo lengviausia susitarti.Psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ

Tėvai mažuosius stumdo, tildo, tramdo ir įsižiebia konfliktas. Aišku, tėvai po darbo būna pavargę, nori kuo greičiau namo ir juos erzina vaikiški kaprizai. Natūralu, kad pervargęs vaikas lygiai taip pat elgiasi ir su tėvais. Tarkime, grįžęs iš darželio, būrelio, mokyklos gali pasakyti mamai: „Palik mane vieną, eik iš mano kambario." Tačiau tokie žodžiai atspindi ne priešiškumą mamai, o vaiko būseną. Siūlau pasakyti vaikui, kad jis dabar yra supykęs, ir pasikalbėti su juo vėliau. Jeigu norime padėti vaikams augti sąmoningiems, savo elgesiu turime juos mokyti, atsiprašyti, jeigu įžeidėme. Tuomet ir vaikas atsiprašys mus įžeidęs, išlaukti, kol praeis pyktis, palauks, kol mes, grįžę po darbų, pailsėsime. Gaila, bet nėra jokio plano, kaip auginti vaikus, kad jie užaugtų laimingi ir sėkmingi žmonės. Galima būti tik atidesniems ir stebėti, kokią asmenybę auginame, ir leisti jai vystytis be prievartos ir spaudimo."

Neišauklėti ar kitokie?

Vos ne kiekviena mama bent kartą išgirdo, kad jos vaikas išlepintas, neišauklėtas, kad prieš „n" metų vaikai buvo auginami kitaip ir tapo kultūringais žmonėmis.

R.Murauskienė: „Šiuolaikinių vaikų neįmanoma auklėti taip, kaip buvome auklėjami mes, nes jie jau gimsta šiek tiek kitokie. Daugumos mūsų mažųjų neįmanoma įsprausti į tas ribas, į kurias buvome spraudžiami mes. Daugelio neįmanoma auklėti prievarta, kuri žaloja vaikus. Tarkime, prieš keliasdešimt metų buvo visiškai normalu paimti vaiką už pakarpos ir nusivesti iš smėlio dėžės namo, nes atėjo metas valgyti. Anais laikais vaikai nesipriešino tokiam tėvų elgesiui ir eidavo vedini. Šiuolaikinio vaiko taip nenusivesi, nes jis išgyvens pažeminimą, nesupras, kodėl tėvai, užuot elgęsi su juo kaip su sąmoningu žmogumi, jį stumdo ir jausis labai įskaudinti pačių brangiausių žmonių. Vaikai nesupranta jokios prievartos - nei fizinės, nei psichologinės, nes jie jaučiasi laisvi žmonės. Tad norėdami „nesugadinti" vaiko privalome persiorientuoti ir žiūrėti į savo mažylį kaip į sąmoningą žmogų, t. y. dėl visko tiesiog pasitarti, išklausyti jo nuomonę. Kitaip tariant, turėtume su vaiku elgtis kaip su suaugusiuoju."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis