Libertas Klimka – apie dvi populiariausias Kalėdų tradicijas

Kūčios ir šv. Kalėdos - gražiausios žiemos šventės ir dideliam, ir mažam. Tai naujų vilčių, ateities siekių ir svajonių išsakymo metas.
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Šiuo laikotarpiu vaikus lanko Kalėdų Senelis, su kuriuo susitinkama šventinių renginių metu. Kalėdų Senelis, įsmukęs židinio kaminu vidun, mažuosius aplanko naktį miegančius, sudeda dovanėles po eglute ar į kojines, pakabintas prie lovelių. Jis, į roges pasikinkęs devyniaragių elnių, atskrieja iš tolimosios šalčio šalies Laplandijos.

Etnologo ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesoriaus Liberto Klimkos paklausėme, kaip gi Kalėdų Senelis apsigyveno tolimoje šiaurėje ir kodėl reikia papuošti eglutę jo belaukiant?

Pasak L. Klimkos, senovės romėnai savo kalendoriaus pirmąjį mėnesį buvo paskyrę Janui, dviveidžio laiko dievaičio garbei. Pirmąsias šio mėnesio, vadinamo Januarijumi, dienas vadino kalendomis. „Tai būta reikšmingo laiko tarpsnio visuomenės gyvenime, nes būdavo renkami svarbūs valstybės pareigūnai - konsulai. Kaip paskatinimą prieš rinkimus gerai pagalvoti ir teisingai apsispręsti namuose pamerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Štai čia turbūt ir slypi Kalėdų eglutės tradicijos užuomazga. Beje, ir skolas reikėdavę pirmosiomis kalendų dienomis grąžinti, kad sąžinė per rinkimus būtų rami. Todėl viena pirminių žodžio „kalendorius" reikšmių ir yra „skolų knygelė". Mūsų krašte irgi manoma, kad skolų privalu atsikratyti iki didžiųjų žiemos švenčių, per adventą", - pasakoja profesorius.

Viduramžiais gyvavo tradicija bažnyčiose rengti misterijas – vaidinimus, iliustruojančius Šventajame Rašte aprašytus įvykius, pradedant nuo Adomo ir Ievos, kai prie rojaus medžio jie buvo žalčio gundomi paragauti užginto pažinimo vaisiaus. „Tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių, nes kas gi dar žaliuoja žiemą. Štai todėl kaime eglutės iki šiol puošiamos raudonskruosčiais obuoliukais", – paaiškina etnologas.

Pasak L. Klimkos, Anglijos princas Albertas 1840 metais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė, kvepianti žiemos mišku. Princas buvo gimęs Vokietijoje, todėl turbūt žinojo Senojo žemyno tautų tradicijas. „Per didikų rūmus, dvarus kalėdinė eglutė atkeliavo ir į mūsų kraštą. Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais. Ją jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko-vachmistro namuose Vainute. Pirmąsias eglutes su žaidimais ir dovanėlėmis imta rengti rusiškose mokyklose XIX a. pabaigoje. Taip norėta lietuvių vaikus atitraukti nuo slaptųjų daraktorinių mokyklėlių. Todėl to meto Lietuvos šviesuomenė priešiškai sutiko tokius vakarėlius, aiškindama, kad tai nėra lietuviška tradicija", - sako profesorius.

Libertas Klimka – apie dvi populiariausias Kalėdų tradicijas
© Vida Press

I pasaulinio karo metu eglutę puošdavo vokiečių kariai, išsiilgę gimtųjų namų. Prie jos pakviesdavo ir mūsų kaimo vaikus. Tarpukariu Švietimo ministerija ragino eglutes rengti mokyklose. Netrukus ji vaikus džiugino ir namuose, kaimo pirkiose. Pirmosios kalėdinės dovanėlės buvo saldainiukai nuo eglutės šakelių. Nurinkti juos buvo leidžiama per Tris Karalius, tačiau iki tos dienos iš saldainių būdavo belikę tik spalvoti popierėliai...

Etnologas pasakoja, kad III-IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau paskelbtas šventuoju. Jis garsėjo savo labdaros darbais, kuriuos stengdavosi atlikti taip, kad niekas nesužinotų geradario vardo. Vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmetęs aukso gabalėlį į vaiko kojinę, padžiautą prie ugniakuro. Iš šventojo legendos atsirado paprotys prieš šv. Kalėdas, persirengus raudonais vyskupo drabužiais ir pasiėmus ganytojišką lazdą, aplankyti pačias vargingiausias šeimas, nunešti jų vaikams skanesnio maisto, drabužėlių, kad šventė būtų džiaugsminga ir likimo nuskriaustiems.

Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas įgavo linksmumo. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas - tvirtas barzdočius, rūsčios išvaizdos, apsirengęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga - pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių. Ilgainiui abu personažai sutapo. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu (trumpinys iš lotyniškojo vardo Nikolajus). Jie laukdavo šventojo atkeliaujant Kalėdų vidurnaktį baltu žirgu. Į savo kurpaites, sustatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų, šieno... Bet sumigdavo belaukdami. Iš ryto kurpaitėse ar kojinėse rasdavo atlygį - dovanėlių.

Libertas Klimka – apie dvi populiariausias Kalėdų tradicijas
© Vida Press

L. Klimka pasakoja, kad Santa Klauso vardą pasaulyje išgarsino linksmų plaučių amerikietis, diplomatas ir rašytojas Vašingtonas Irvingas. Dirbdamas ir gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 metais V. Irvingas išleido smagių pasiskaitymų knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio". Čia šmaikščiai parodijuojamas mokslinis istoriografijos stilius. O knikerbokeriais būdavo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje tradiciniai papročiai gerokai autorizuoti, pridėta ir savos išmonės. Pasak V. Irvingo, Santa Klausas pas vaikus atvykstąs pasikinkęs elnią ir židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžiąs į miegamąjį ir ten paliekąs vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Klementas Mūras, 1822 metais jau eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę. Į roges jis įkinkąs net aštuonis elnius. Įdomūs jų vardai: Veržlusis, Greitasis, Žvaigždikis, Vėtra, Ragana, Rūstis, Žaibas ir Griaustinis. „Štai taip paaiškėjo, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. Be abejo, ir todėl, kad XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo nuo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus, bandymus pasiekti Žemės ašigalius. Teko vaikų stebukladariui vyskupo mitrą pakeisti slidininko kepurėle (tokią nešiodavo samiai Laplandijoje). Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje - Mėnulyje, nes jo elniai yra stebuklingi, todėl gali skrieti ir erdve", - pasakoja etnologas ir LEU profesorius L. Klimka.

1902 metais Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio biografiją. Ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Šiaurės pašvaistė Kalėdų Senelio kelią nutvieskė Volto Disnėjaus filmuke, sukurtame 1931 metais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Privačius darželius Vilniuje lankančioms šeimoms – svarbi naujiena

100 eurų kompensacija už privačius darželius Vilniuje bus mokama visus metus, praneša Vilniaus miesto savivaldybė.

Reta liga sergančiai Rusnei padėti kviečia kitokių vaikų ir jų tėvų diskriminavimą mažinanti akcija „NeKiti“

Šalia Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos esančiame parke įvyko Gyvybės šventė 2018, subūrusi per anksti gimusius vaikus auginančias šeimas iš įvairių Lietuvos miestų ir Kauno klinikų darbuotojus, kurie kasdien kovoja už per anksti gimusių naujagimių gyvybes ir jų sveikatą.

Jei vaikas sako mamai ar tėčiui „Nemyliu tavęs!“, jis iš tiesų nori pasakyti visai ką kitą

„Aš tavęs nekenčiu", „Tu bloga", „Aš tavęs nemyliu" – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?"

Lietuvio sukurtas stalo žaidimas vaikams atsidūrė pasaulio geriausiųjų trejetuke

Lietuvoje sukurtas stalo žaidimas „Emojito" - geriausių pasaulio stalo žaidimų vaikams trejetuke!

8 žingsniai, kaip surengti geriausią gimtadienį vaikui

Koks yra geras vaiko gimtadienis? Toks, iš kurio svečiai nenori išeiti, ilgai prisimena ir tėvų paklausti, kaip norėtų švęsti savąjį sako: „Taip, kaip draugas“. Taigi, kokie yra gero gimtadienio komponentai?

Psichologė prašo tėvų: leiskite vaikui pykti, liūdėti ir bijoti

Kai vaikui rieda ašaros kaip pupos, dažnai pasakome: neverk! Kai pyksta, sakome: „nepyk". Ar gerai elgiamės tramdydami vaiko jausmus?

Visą dieną būnu su vaiku ir jis nemoka nė trupučio pabūti vienas: pataria psichologė

Visą dieną su vaiku praleidžianti mama klausia, kaip rasti nors minutėlę laiko sau? Vaikas neleidžia jai nė dešimt minučių ramiai pabūti.

Visus vaikus galima suskirstyti į 4 grupes: kuriai priklauso jūsiškis?

Kas yra temperamentas? Ar vaikai gimsta su tam tikru temperamentu, ar jį įgyja? Kuo temperamentas skiriasi nuo charakterio?

Ką apie vaiką pasako itin didelis jo plepumas: psichologės komentaras

Sako, kad vaikai išmokę kalbėti mėgaujasi naujuoju gebėjimu ir niekaip negali nutilti. Jie kalba, čiauška, neleisdami prasižioti suaugusiesiems. Kartais vaikų plepumas ima varginti suaugusius. Kodėl mažieji tiek daug kalba?

Psichologė: ką tėvams apie vaiką gali atskleisti jo piešiniai

Dauguma vaikų mėgsta piešti ir tai pradeda daryti gana anksti.

10 svarbiausių principų, kaip įrengti saugius ir patogius vaikams namus

Naujas tyrimas rodo, jog tėvai, auginantys vaikus, svajoja apie erdvias drabužines, tačiau artimiausių darbų sąraše – dėžės žaislams, džiovyklos rūbams ir talpos daiktams susidėti.

Emocinis intelektas – kuo jis svarbus ir kaip jį ugdyti

Išgirdus žodį intelektas, klausimų dėl jo reikšmės nebekyla. O štai emocinis intelektas verčia stabtelėti ir susimąstyti – kas tai ir kodėl jį raginama lavinti nuo pat mažumės, kodėl apie jį kalbama vis dažniau.

Kuris geriau vaikui – valstybinis ar privatus darželis: mamų diskusija

Kaip rinktis vaikų darželį? Kokius privalumus, palyginti su valstybiniais darželiais, turi privatūs?

Ką turi mokėti 5-6 metų vaikai: psichologės komentaras

Penkerių metų sūnų auginanti mama sunerimusi dėl jo pažintinių gebėjimų ir klausia specialisto patarimo.

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo (2)

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.